infa.lt

Tekstų serija- mozaika ‚Naujos epochos žmonės“ IV dalis

A.M.Piatigorskis apie M. de Unamuno (iš Radio Svoboda filosofinių laidų ciklo):

M. de Unamuno Ispanija buvo svarbiausia jo filosofijai. Jis gimė Bilbao mieste – baskas – gana neturtingoje dvarininkų šeimoje. Iš vaikystės stebėjo vis įsižiebiančias pilietinio pobūdžio kovas – tada dar buvo įmanoma pilietinį karą stebėti iš šalies ir nebūti užmuštu. Po to – jaunystė, puikiai baigia studijas Madrido universitete; vėliau, praėjus keletui metų, kada jis ieškojo savo vietos, skaitė daugybę knygų, mąstė, jis gavo profesoriaus vietą žymiajame Salamankos universitete, kur vėliau jis tapo rektoriumi, vicerektoriumi, o neilgai trukus prieš mirtį – garbės rektoriumi. Toks maždaug būtų jo ilgo gyvenimo atpasakojimas, neskaitant laimingų vedybų ir emigracijos Paryžiuje.

Jis mirė, jau apsuptas Ispanijos Pilietinio karo sąmyšio, dar nesuvokdamas, jog tai – jau ne tik Ispanijos sąmyšis, kad tai vyksta visos Europos mastu, tai – viso pasaulio sukrėtimas ir artėja katastrofa. Jis galvojo tik apie Ispaniją. Apie jos žemę, tikėjimą, šlovę… O nuo pat jaunystės, M.de Unamuno buvo opozicijoje visoms Ispanijos valdžioms, ir patriotams, ir net katalikybei. Jis kaip ir antrino Dostojevskiui jo sąntykyje su rusų pravoslavų bažnyčia. Bet su vienu skirtumu: jei Dostojevskis tyrinėja pagrinde dievo egzistavimą, tai Unamuno į patį centrą iškelia klausimą apie dvasios, sielos nemirtingumo galimybę. Iš čia ir pirmoji jo filosofinė koncepcija – donkichotizmas.

Don Kichote jis mato kaip ir dvi gyvenimo linijas: viena – svajonės apie garbę, teisingumą… Bet tai tik išorinė, neesminė linija – ir nebūdamas Don Kichotu žmogus apie tai svajoja ir to siekia. Svarbesnė, vidinė linija – svajonė apie nemirtingumą. Kankinantis dvasios veržimasis į amžinybę. Kaip tik tai daro Don Kichotą bepročiu vidutinių, normalių žmonių akyse. Kai iš tikro jis joks ne beprotis, jis sveikas žmogus iš kūno ir kraujo, kuris trokšta tik vieno – nenumirti.

Giliausiu savo jutimu, dvasiniu instinktu Don Kichotas supranta, jog jis turi padaryti tai, kas neįmanoma, net jei tai būtų absurdiška. Ypač, jei tai absurdiška. Kitaip jis žus fiziškai, iš nevilties. Beprotybė čia yra tik vidinės sveikatos pasekmė, bet ji simbolizuoja ne tik atskirų žmonių, bet ir šalių, tautų situaciją. M.de Unamuno tikėjo, jog Ispanijos užduotis yra ne atgyvenusių tradicijų išsaugojime, ne praėjusios politinės galios susigrąžinime, bet nemirtingumo siekio ir troškimo skleidime, spinduliavime kitoms tautoms ir šalims. Jis manė, jog tokią užduotį gali įvykdyti tik Ispanija, tad tegu geriau ji bus kaip Don Kichotas tarp kitų pasaulio valstybių, nei eiliniu epizodu pasaulio istorijoje.

Čia labai įdomu, kaip Unamuno supranta istoriją, tiksliau, pajaučia – visiškai unikaliai, vienišas tarp amžininkų filosofų Pirmojo Pasaulinio karo metu. Pasak jo, istorija, kaip įvykių seka, logiškas priežasčių ir pasekmių vyksmas, yra pati beprasmiškiausia iš visko, ką galima sugalvoti. Bet ji įgauna kitą, realią prasmę, kai mes suvokiame ją kaip dieviškos minties veikimo pasireiškimą žmogiškoje aplinkoje. Taip suprasta istorija neturi galutinio žmogiškojo tikslo, ji nėra išankstinio užmanymo įgyvendinimas, ji veda prie užsimiršimo, sąmoningumo praradimo, pilno savęs išnykimo laike. Dvasinė tautos ar viso pasaulio tradicija, yra istorija, prilyginta amžinai dabarčiai. M.de Unamuno įveda intro-istorijos sąvoką – tai jos vidinis turinys, kurio negali pakeisti išoriniai faktoriai, socialiniai, ekonominiai ar kultūriniai procesai.

Ta intro-istorija užpildyta momentais, kiekviename iš kurių slypi amžina dabartis. Don Kichotas iš tikro nebuvo romantiku, svajojančiu apie istorinę praeitį. Visa, ką jis darė, tai buvo gilus amžinos dabarties išgyvenimas. Unamuno teigė, jog kai tik šis pergyvenimas tavyje pasibaigia (nutrūksta), tu numiršti, tampi atgyvenusia istorija, istoriniu faktu – kuo ir tapo daugybė praeities tautų ir kultūrų.

Ilgesys nemirtingumui kartais panašėjo į paprastą biologinį norą išgyventi, bet, savo paties gyvenime, Unamuno kaip tik priėjo iki ribos, kada toliau likti gyvu ėmė rodytis problematiška. Nors jo požiūris į karą ir specifiškai į pilietinį karą buvo keistai egzistencialus, būdamas jaunas, karą jis suprato kaip kažką būdingo savo tautai.

Taip, žinoma, tai blogai: štai kaimynų namą susprogdino bomba, blokada, nėra maisto, žmonės valgo šunis. Bet tai dar buvo senas geraširdis XIX amžius. Ir Unamuno jautė, jog karas šitiems žmonėms – baskams, jo tautiečiams – buvo tuo jų žmogišku, nors ir peiktinu darbu, kurio pagalba jiems asmeniškai galėjo kažkas išsispręsti. T.y., po karo tie, kas išgyvens, galės eiti gyventi toliau – jis matė tame kažkokią, nors ir negerą, gyvenimo dinamiką.

Dar daugiau, kai prasidėjo Pirmas Pasaulinis karas ir filosofą karaliaus įsakymu išvijo iš universiteto bei apšaukė išprotėjusiu – kas dar naujo po saule? – jis manė, jog Ispanijai šiame kare reiktų kautis kartu su Anglija ir Prancūzija prieš Vokietiją, kad tokiu būdu ji grįžtų atgal į realaus Europos gyvenimo srovę, iš kurios ji buvo pašalinta prieš šimtą metų. Toliau Ispanijoje valdžiusio diktatoriaus Unamundo giliai nekentė – bendrai, jis niekino visus Ispanijos valdytojus – ir filosofas išvyko į Prancūziją, kad kautųsi su juo iš užsienio, tuo pačiu pratęsdamas savą asmeninį pilietinį karą. Toliau, kai diktatorių nuvertė, Unamuno grįžo į Ispaniją – jį sutiko minios, jis tapo Pirmos Ispanijos respublikos simboliu, jos didvyriu, jos sąžine, įsikūnijimu.

Bet respublika, jo nuomone, greitai pasirodė besanti tuščiavidurė apgaulė. Filosofui populiarumo nereikėjo, jis troško Ispanijos tokios, apie kurią svajojo, Ispanijos kuri veržtųsi į nemirtingumą, apie jį svajotų, nesvarbu, ar monarchija, ar respublika. Jis visą gyvenimą buvo ir karaliaus Alfonso I priešas ne dėl antimonarchinių pozicijų, bet todėl, jog šitą karalių laikė niekšu ir kvailiu. Dabar jis ėmė nekęsti respublikos, nes matė joje demagogų ir tinginių valdžią.

Kai prasidėjo frankistų sukilimas, Unamuno pradžioje net jį sveikino. Bet neilgai, nes paaiškėjo, jog maištas peraugo į Pilietinį karą, o filosofas labai greitai susivokė, jog šis karas – ne pilietinis; kad dalyvaujantys jame jo tautiečiai iš abejų pusių, dalyvauja jame ne asmeniškai, kad čia susikovė beveidės blogio jėgos, ir tai veda į sunaikinimą visko, kas asmeniška, individualu. Kad šis karas veda ne į nemirtingumą, bet į tikrą dvasios mirtį. Iš jo jau niekas nieko sau nelaimės, ir toliau jokio kelio jau į niekur nebebus. Unamuno mirė keikiamas ir respublikonų, ir frankistų. Nes niekas nepajėgė ir nenorėjo suprasti, jog Unamuno nori būti filosofu ir individu, o ne minių ideologu.

x

A.Piatigorskio citatos iš įvairių interviu ir straipsnių, paskaitų ir tekstų:

Anglų kultūra – pati istoriškiausia Europoje ir viena iš istoriškiausių pasaulyje. Pirmiausia ta prasme, kad atsimena savo istoriją, net ir nesąmoningame lygmenyje, jei ką (citatos iš Šekspyro yra posakiai, vartojami kasdieninėje kalboje, pvz).Bet ir ta prasme, kad visa, kas bent kiek svarbu, ta kultūra „istorizuoja“ ir įtvirtina – netgi ir tai, kas objektyviai žiūrint, eina prieš ją, o ne kartu į tą pačią pusę.

Ir dar vienas dalykas – britų kultūros istorizmas yra fenomenaliai antikonstitucinis. Čia labai sunku, beveik neįmanoma padaryti kažką iš naujo, paskelbti kažką nauju – istorijos buvimas visada jaučiamas. Tik pabandykit, ir pamatysit, kaip viskas pasirodys esą prieš jus – ir kultūros masiškumas, ir jos nešiotojų individualizmas, ir liberalizmas, ir egalitarizmas, ir vienų plačios žinios, ir žinių nebuvimas pas kitus.

Kai švietimas tapo masinis ir privalomas, jokio švietimo nebeliko. XX a. jau yra kretinų amžius. Kai į viršūnes atėjo tie, kurių vieta apačioje. O jie, visiški materijos vaikai, ir mano, jog jie niekuo ne blogesni. Nors, ko jiems trūksta, to jie ir nesuvokia, jų nuomone su jais viskas gerai… Masės sukilo, kai pasauliai ėmė maišytis, žmonės iš Aukštojo ir masės iš Žemojo. Masės pamatė galimybes užkopti kuo aukščiau ir pirmyn… (O žmonės iš Aukštuoju buvusio, Dangaus pasaulio, kur kiekvienas savaime buvo savo vietoje, pagal vertę ir vertybių skalę, jie, kad ir kokie verti, protingi, išmintingi bebūtų, jei nėra patekę į vadovaujančią poziciją, vadinasi yra už juos vertesnių – jie nesigrūda, nesisiūlo ir alkūnėmis į priekį nesirauna. O reikėtų, kad taip darytų. Nes pasaulis eina po galais, išeivijos iš liumpenų valdomas. – mano komentaras,G.P.)

Valstybės mechanizmą, tobulą, egzistuojantį patį dėl savęs, kažkas prilygino stalinizmui. Gal ir tiesa, nes jis toks ir rodosi, neišreiškiantis niekieno interesų ir visiškai nežmoniškas ta prasme, kad „draugystė draugyste, o tiesa (partija, komunizmas, šviesus rytojus) svarbiau… Kai tik valstybė ima reikšti kieno nors interesus (biurokratijos, pvz) taip ir ateina chaosas.

Abstrakcijos yra tam, kad ekonomizuotų ir efektyvizuotų mastymo procesą – taip vadinamą short cuts. Jais naudojamasi kad nereiktų kartoti visos minčių, sąvokų ar logikos grandinės į juos vedančios. O su laiku jais ima naudotis ir nemastantys, irgi labai patogu: pavadini tai, nežinai, netgi, konkrečiai, ką, bet tave daugmaž supranta… visai pereinant į tokias abstrakcijas, kaip sutartinę kalbą, galvoti niekada nebereikės. Abstrakcijos viską nužmogina, nekalbant, kad nuasmenina, visiems bendros būdamos… Nes žmogus ir yra tai, kas neefektyvu, kas neekonomiška, nebūtinai reikalinga…

Lygūs esame tik horizontalėje. O bet kuris, bent ko vertas žmogus, lygiuojasi į vertikalę. Aukščiausias lygis visada duoda kalbą, stilių, vertybes žemesniesiems. dabar tai nebevyksta, o horizontalė pati sau susigalvoja madas ir jų keitimąsi ratu, automatinį, skelbia iš ekonominių paskatų.

Mastymas gali prasidėti tik nuo paties aukščiausio ir geriausio… Abstraktus ir idealus yra skirtingi dalykai: idealus yra labai konkretus! (Platonas)

Kelias yra erdvė, per kurią einama, ir tik tuo ėjimu jis ir formuojamas, sukuriamas… Be ėjimo kelio nėra: nėra taip, kad ateini, o kelias gatavas laukia… Arba gali jį pasirinkti iš keleto esančių… Jei neini, tai kelio ir nėra. (A.Piatigorskis)

Valstybė yra masėms valdyti, todėl ji turi būti masių lygio, jos įstatymai, ideologija, propaganda, idėjos, reikalavimai, bausmės – visa tai turi būti masėms suvokiama, kitaip praranda savo efektyvumą. Laisviems individams įstatymai niekada nebuvo rašyti… Iš masių ir masėms skirtų dalykų įtakos gali išsiveržti (arba į ją nepakliūti), laikydamasis aukštosios kultūros, amžinų tiesų, grožio, harmonijos… Nes propaganda, ideologija ir pan. visada yra vulgaraus, prasto stiliaus, primityvios estetikos, skirta neišlavintam skoniui, akiai ir ausiai. Išlavink save, ir tai automatiškai praeis pro šalį, neprilipę… (J.Brodskis)

Biurokratų meilė bendriems terminams – nereikia galvoti iš naujo ir nereikia galvoti iš viso.

Idiotas yra tas, kuris negalvoja – t.y. 92% vidutinių nemąstančių planetos gyventojų.

x

variacijos J.Golovino minčių temomis:

Aš abejoju dėl to plačiai skelbiamo žmonių tingumo. Masės tingios kurti, gaminti, galvoti, bet jos netingios naudoti ir naudotis… O individas – visapusiškas žmogus- niekada netingėjo, kas jam buvo įdomu, galėjo pasaulį apvažiuoti, kalnus nuversti. O kas neįdomu, tai to ir nereikia – ar čia tingumas? – Greičiau neefektyvumas iš ekonominio žmogaus taško žiūrint, kuris nori pagriebti viską, kas įmanoma, todėl jo moto yra ‚visiems privaloma viskas“… kai iš tikro, kam niekas neįdomu, tas nieko ir nedaro – čia privati erdvė, asmeninis gyvenimas.

Liberalai šiandien tai ir sunaikino visiškai, už oficialias laisves, sociumo ir civilizacijos lygyje kovodami – ką jie „iškovoja“ tampa privaloma visiems ne tik valstybės, bet ir privačiu lygiu. kai seniau skirtumas buvo labai aiškus – laisvė asmeninėj erdvėj, o civilizacijos ir sociumo taisyklės buvo suvokiamos kaip pareiga, kaip formali atsvara asmeninei laisvei.

Pilnavertis žmogus suprato pareigos reikšmę ir reikalingumą, ir neturėjo dėl to problemų. O vaiko sąmonės lygyje likęs ekonominis žmogus, liberalas, jis tik nori visko, įskaitant absoliučią laisvę, o privalėti neprivalo nieko, nesijaučia niekam už nieką atsakingas… Sociumas ir civilizacija yra jiems laisvam naudojimuisi, o kad tai sugrius ir jie liks be nieko, tai tiek toli protelis neneša. Nes jų moto – naudotis, išnaudoti – jie visame kame mato galimybes. labai pozityvu, bet tai greitai baigiasi, kai nėra jokių ribojimų. Ir dabar jie labai džiaugiasi kompiuteriais ir robotais – tie jiems dirbs, gamins, pasaulį palaikys, o šitie ir toliau viską sėkmingai vartos.

Aš kartais stebiuosi, kodėl vis apie tai rašau, nes tie, apie kuriuos čia rašyta, nei paskaitys, nei susivoks, nei pasikeis. Paskaitys tik tie, kurie dėl pasaulio ir savo padėties jame rūpinasi, panašiai kaip aš, ir jiems ir taip nelengva, kam dar gąsdinti? – manau, tai baimė, kad minia nusineš ir mane, atskirą asmenį, kartu su savim į prarają, į kurią visu greičiu nusprendus nugarmėti… Bet čia reiktų suvokti, atrefleksuoti atskirtį: esi tu, kuris refleksuoja, ir jie, kurie nerefleksuoja nieko.

Tu nesi jie, o jie nėra tu. Tu esi, kur esi, o jie eina, kur jie eina. Šiais, nugalėjusių masių laikais, nesijausti masės dalimi reikia pasistengti, prisiminti įsipratinti įsisąmoninti. Ir palikti tamsias mases eiti jų tamsiu keliu… Nes pasipriešinimas – tai realus gyvenimas individualiai, ir buvimas pavyzdžiu, o ne begalinis šaukimas masėms, kad jos atsipeikėtų, prilygstantis šauksmui tyruose – tai nėra individualus gyvenimas, ir pasipriešinimas, tai yra baimės išraiška, baimės, kad esi minios dalis ir judi, kur ir ji juda, nori to ar ne.

Gal todėl taip daug yra šaukiančių priešintis – nes jie nesąmoningai jaučia, jog priešintis beprasmiška ir nuo to juos ima egzistencinis siaubas? O tie, kurie iš tikro priešinasi, jie priešinasi savo individualiu, mastančiu gyvenimu, jie skiria civilizaciją nuo minios, netgi sociumą nuo minios, nes minia vis labiau traukiasi iš tų teritorijų, ir jos lieka tuščios, apgyvendintos tik keleto individų. reikia pamiršti kalbėti apie visą žmoniją, už visą žmoniją ar visai žmonijai. individas gali kalbėtis tik su individu, individų grupe. Tu esi ne masės, masės yra ne tu („mes ne vergai, vergai ne mes“).

x

Kai paprasti žmonės ėmė ateiti į oficialias pozicijas (skirtas žmonėms mąstantiems), jie jau skirtumo nežino ir nejaučia – jie buitį, savo kvailą asmeniškumą atneša ir į valstybės valdymą, pvz. JAV prezidentas Twiteryje – civilizacijos krachas.

Liberalas, už laisvę kovojantis, kaip tik ir nenori dėti pastangų civilizacijos konceptui įsisavinti, įsigyti savyje tą dvigubumą, kuris tavęs neslegia ir neriboja, jei suvoki jo esmę. Politikai gali vesti debatus parlamente ir po darbo draugauti, o paprastas žmogus tame jau įžiūri meną ir veidmainystę…Tikrumo reikalaujama ten, kur jo būti negali.

Politika negali būti tikra, ji sukurta kaip lankstus žaidimas. Problemos prasidėjo, kai šis daugiaplaniškumas, kompartimentavimas dingo. Tie, kas ėmė studijuoti, ėmė priimti studijų objektą kaip realų gyvenimą, kitokio, asmeninio, nebeturėdami (tie, kurie dar turėjo, liko vadinami amateur). Iš ten paėjo, kad studijos užmuša gyvenimą, jį išdžiovina… pasaulis tapo matomas, pergyvenamas jau tik mokslo, proto akimis.

Štai ir visa situacija šiam kartui: kas dar teorijai vertę pripažįsta, taiso pagal ją pasaulį, o rezultatai vis prastesni – tai jau, matomai, teorijos laikai pasibaigė ir žmonės ne tik gyvena purve, bet į purvą visą laiką jau ir žiūri – į žvaigždes pakelti galvos jau nenori, negali, nežino, kad visai baigiasi. O kiti sako, jog yra tik materija, tik praktika, tik gyvenimas, jokių teorijų neegzistuoja ir nereikia, reikia elgtis tiesiog, ko tuo momentu reikalauja situacija ir panašėja į neseniai nuo medžio nusileidusią beždžionę kovoje už būvį.

x

įsivaizduokite šitą situaciją kaip televizijos ir kasdieninio gyvenimo palyginimą. Niekam neateina į galvą sakyti, jog tai – lygiavertės realybės, jog einu, pagyvensiu televizoriuje ar paskraidysiu po realaus gyvenimo erdves ant nusipieštų sparnų… Nors vaikams, augantiems su kompiuteriu nuo mažens, gal jau žaidybinė ir reali realybės taip aiškiai nebesiskiria. Tai va, mums yra šitaip susimaišę teoretinė idėjų realybė ir gyvenimas. Kai iš tikro reikia ką tik iš medžio nulipus būti, kad reikalautum, jog idėjos veiktų ir įtakotų gyvenimą mūsų pasaulyje tiesiogiai, kad jas būtų galima naudoti reformoms, pvz… kai teorijos ir idėjos visada palaikė žmonių dvasinį pasaulį švaroje, harmonijoje ir gryną, teisingą. Ir tokie žmonės savaime gyveno teisingai, žinojo kaip pasielgti bet kurioje situacijoje, nematė problemų, dėl kurių būtų verta jaudintis. Taip per žmones pasaulyje gyveno dievai.

O naujai radęsi egzemplioriai, be jokio dvasinio anstato, tik materialistiniai, pirmiausia ėmė ieškoti, kuo tą skylę savyje užpildyti – profesionalai Marksas ir Froidas paaiškino, tiek valstybės mastu, tiek privačioj erdvėj, kaip viskas sudaryta. Vieša pasaulio dalis turi amžinai kautis teisingumą įvedančiose kovose, o žmogaus asmeninė dalis yra liga, neurozė, ją reikia nuolatos gydyti. Ir nuo to laiko sėkmingai iš viso pasaulio, iš bet kurios žmonių gyvenimo srities ar užsiėmimo – melžiami pinigai. O įmanoma ir tai žmogaus nejaudina. Ir intelektualai, jau ne pirma ir ne antra karta, irgi iš šitokių pačių kilę…

Sakoma, jog žmogaus psichika yra taip lengvai įtakojama, visokių eksperimentų pridaryta, tave įtikinančių, jog jei tu rastumeisi tokiose sąlygose, ir tu elgtumeisi taip pat, ir tavimi taip pat lengvai manipuliuotų… Kai nereikia maišyti skirtingų dalykų. Žinoma, minia su savo racionalumu jokio ryšio jau neturi, o grupiniu racio manipuliuojama tikrai lengvai. Be visa kita, ir mokslininkų – juodųjų magų. Ir baltųjų magų, žinoma… O individo problema kita.

Iš seno pasaulis, gamta ir jos dalys – viskas yra viena, sujungta ir viena kitam atvira. Tik daug kas tai jaučia jau tik nesąmoningai. O sąmoningai to nežino, nesusivokia ir todėl nekontroliuoja. Individas per savo dvasią dalyvauja noosferoje – pagauna idėjas, kurios tuo metu ‚sklando ore“ – jis yra empatiškas kitam žmogui ar jį supančiai gamtai, atviras, bendraujantis, dalyvaujantis pasaulio kūrime ir virsme. Valdyme. Todėl jei jis situacijos nesuvokia ir nekontroliuoja, jį galima labai lengvai pilną prileisti visokių parazitų – neigiamų emocijų, abejonių, niekuo nepagrįstų įpareigojimų…

Kai masės žmogus yra kietas, visiškai uždaras, egoistas, visą naudą griebiantis sau, o kaltę už bet ką visada verčiantis ant kito. Individas, jei neapsižiūri, tai jį, gyvenantį minioje, paverčia šiukšlių dėže: jis į visus žiūri kaip į žmones (bent jau potencialius), o į jį žiūrima kaip į durnelį, kurį galima naudoti iki jis nusibaigs, ir ačiū nepasakant. Ir dar sakyti, kad jis pats kaltas… Geras pavyzdys, kaip minia nykštukų vos nepribaigė Guliverio.

Kiekvienas individas aplink save turi minią nykštukų, jį visokiom kaltėm, pareigom, gėdom ir poreikiais prie žemės rišančių. Nuo jų neatsipirksi, neatsiprašysi, jų kompensuoti nepavyks. Ir net gindamasis, galiausiai, pavargsi mirtinai. Išeitis tik viena, gilumoje suvokti, jog jie yra kiti – jie yra ne tu, jie yra ne iš tavo laiko, ne iš tavo pasaulio, ne iš tavo vertybių sistemos ir ne tavo rūšies. Kuo mažiau turėsi su jais jungties, emocinės, psichologinės, fizinės ar kokios kitos, tuo būsi sveikesnis, laimingesnis, ilgiau gyvensi ir būsi stipriau savimi.

Jei seniau žmonės suvokė, kad teorija yra teorija, o praktika yra praktika, tai vėliau atėjo laikai – modernizmas – kai teoriją buvo bandoma gyventi praktikoje… Logiška, kad nieko gero iš to nesigavo, bet tada … buvo nuspręsta teorijos atsisakyti visai (jei ji neveikia, tai kam jos reikia? – kad pasaulį laikytų negriūvantį, žinoma! Bet šitą jau esam per kvaili suprasti…), atėjo post modernizmas, gyvenama, teorijas atmetant ir chaosas įsigali dar labiau…

x

A.Belovas pažvelgia į šį procesą iš paleontologo pozicijos: žemė laikas nuo laiko yra apgyvendinama protingais ir aukštai išsivysčiusiais (žmonėmis) iš kosmoso. Tik ji kaip vieta yra prilygintina infernaliam viską į save įtraukiančiam sūkuriui ir galiausiai visa protinga, kas joje atsiradę, susiveda į sužvėrėjusį nieką. Dantės Dieviškosios komedijos (kažkada vadintos tiesiog „Komedija“) schema tokia ir yra… o kadangi apie Rojų joje jau niekam nieko skaityti neįdomu, jei dar kas jaudina, tai pragaras, tai tą žmonijos vietą žemėjančioje spiralėje dabartiniu momentu gražiai ir parodo.

Kol žmogus turėjo dangiškąją ir racionaliąją dvasios dalis savo dispozicijoje, materija ir vietinės aplinkos įtaka jam buvo ribota, bet, kai ryšys su šiomis dalimis nutrūkęs, žmogus grįžta į gamtą gyvūno lygyje, o iš viso, kol į kažkokią primityvią gyvybinę formą nesusitraukia ir degraduoja galutinai. Kitaip sakant, žmonės (nes panašu, jog Žemėje taip jau buvę ne kartą) pirmiausia praranda kultūrą – ją numeta, kaip nereikalingą, nes jos vertė jų akyse tampa tolygi nuliui, tada išblaškomos, ištąsomos socialinės formacijos, laikančios visuomenę viename darinyje ir dar bent kažkokiame lygyje, o tada, tai kas iš žmogaus dar likę, prisitaiko gyventi oloje, susikurti ugnį, trinant pagaliukus, ėsti žalią mėsą, plėšant ją dantinis ir t.t. tada prisitaikymas prie vietinių gamtinių sąlygų evoliucionuoja labai greitai.

O jei pažiūrėtume skruzdėlyno, avilio ar termitų miesto pavyzdžius, tai pamatysime, jog netgi socialinės struktūros yra pilnai išlikę ir išsilaikę, bet nuo sugyvulėjimo tai neapsaugojo nei bičių, nei skruzdžių, nei termitų, nei kokių ten barsukų ar bebrų… ir mes patys irgi, bėgam į gamtą, laukdami nesulaukdami, kada ji mus priims, pasiims galutinai ir prie savo vešlios krūtinės priglaus, kad mūsų gyvuliškumas atsibustų pilnutinai, o žmogiškumas užmigtų paskutiniu miegu.

x

Iš Viktoro Pelevino romano „iPhuck 10“:

„Kažkuris iš rytiečių analitikų yra pastebėjęs, jog žmogus – tai specifinė, svetimu skausmu mintančių smulkių velnių rūšis.“

„Kai buvo sugalvotas terminas „surveillance capitalism“ žmonės dar pergyveno dėl to, kad juos seka. O dabar tai jau nieko nejaudina… Žmonės tapo išmanūs. Taip, mes paliekame savo atspaudus informacinėje erdvėje, ir pagal juos, hipotetiškai, gali pasidaryti išvadas „Didysis kitas“. Bet tik hipotetiškai… Kad metaduomenyse yra informacija apie jus asmeniškai, tai mitas. Jie turi informaciją apie mentalinius skersvėjus, prapūtusius jūsų galvą. Apie hiperjungtis, nuorodas, į kurias atsitiktinai žvilgtelėjote. Apie informacines bangas, palietusias jūsų ekranėlį… Šituo remiantis daryti išvadas apie žmogų yra tas pats, kas rinkti pranešimus apie kritulius, norint pažinti miestą, kuriame lyja – žinoma, kažkas koreliuojasi.

Nes problema nebe informacijos rinkime – visas pasaulis aplinkui – informacija, todėl informacijos amžius baigėsi labai greitai po to, kai prasidėjo. Dabar eina skaitmeninis amžius, t.y. skaitmeninių realybės dvynių amžius… Nes tiesiogiai informaciją perdirbinėti, nesuvedus jos į skaitmeninio dvynio formą, gali tik žmogus. Ir, kas svarbiausia, ją suvokti. – tai žmogaus funkcija, bet, netgi visus žemėje esančius žmones tam pajungus, pajėgumų nepakaktų. Tenka skaitmeninti, schematizuoti ir tada jau ją perdirbinėja algoritmai. Ir rašo kitus algortmus, to pasekoje… Ir algoritmai seka ne mus, bet informacinių ritmų sankaupas – tai, į ką dabar pavirtęs gyvenimas.

Sekimas be sekančiojo. Mašinos ir programos nėra subjektai ir savo subjektyvumo neturi. Jie seka ne mus, jie seka informaciją. O realūs žmonės niekam nereikalingi… Netikėtumo, atsitiktinumo elementas dingo, liko tik bukai kišama tiesi teisinga linija, jos visur pilna… Mūsų pastoviai klausomasi, bet niekas mūsų negirdi – abstrakti begalinė vienatvė. Mūsų karma pavirsta į be perstojo mūsų galvose transliuojamą reklamą (nes, kam galų gale bus panaudotas dirbtinis intelektas, pakeisiantis mūsų smegenis? – manipuliuoti mus dar daugiau visko pirkti…) Ją tau transliuoja daugybė dirbtinų intelektų, kuriuos ne tu turi, bet kurie turi tave.“

„Menas, vadinamas gipsu. Gipsinis periodas mene – Vedrovua tezės centrinė metafora. Įsivaizduok, dievą sutraiškė sunkvežimis… Čia Nyčė taip perfrazuotas, žinoma. Jam sulaužė visus kaulus ir jis miręs, jį reiktų palaidoti kuo greičiau, bet… Kol galima dar iš jo daryti pinigą, auksinius kiaušinius dedančios vištos niekas nepjauna.

Todėl paskelbiama, jog dievas iš tikro gyvas, jį tik reikia sugipsuoti ir po keleto metų – dešimt, dvidešimt – jis atsigaus. Aplink jo sulaužytą kūną nulipdomas gipsinis sarkofagas, išstatoma sargyba ir tokiu būdu bandoma sustabdyti laiką… Gipsinis menas – tai menas, kuris savo virtualiu kūju bando tą sarkofagą sudaužyti. Arba priešingai, sutvirtinti.- Kuo tai baigėsi, nes gipsinis amžius jau praeityje? Dievas atsigavo? – Sunku pasakyti. Nes apie sarkofagą visi po truputį pamiršo… Mes visi dabar tame sarkofage ir randamės, ne kur kitur. O dabartinis amžius pavadinimo dar neturi, jį priimta vadinti „naująja veidmainyste“. Gipsinis menas užgeso su paskutiniais laisvės spinduliais.

Gipsinis amžius buvo paskutinis žmonijos istorijoje, kai menininkui dar atrodė… Ne, kai menininkas galėjo dar įtikinamai apsimesti, jog jo kūryba trykšta iš vergovės ir laisvės, tiesos ir melo, gėrio ir blogio konflikto. Tai buvo paskutinė meno banga, laikanti artėjančią revoliuciją savo egzistencijos pateisinimu ir magnetu – visais laikais ankščiau būtent tai darė menininką nenugalimu… – Ir dabar revoliucija remiamasi! Kiekvienas naujas iPhuck – revoliucija. – Dabar revoliuciją dar tik ir galima naudoti kaip technologinio progreso metaforą. O sukilti ir nusimesti priespaudą, šito minėti negalima… Ne todėl, kad areštuos, nors, ir dėl to, bet todėl, jog neaišku, prieš ką sukilti. Nėra aiškaus šaltinio, iš kur priespauda šiandienos pasaulyje randasi. O tada nekentėm sarkofago gipsinių pančių, kaip sakė Vedrovua.

Bet ir tada, į šitą artėjančią audrą apeliuojant, buvo struktūrinių trūkumų, ir tai, galų gale, ir buvo šios gipsinės nišos pabaiga. Pvz, sunku dainuoti apie revoliuciją, kai ją už kampo visu rimtumu ruošia spectarnybos. Galima, tiesa, tik tu tada jau nebe menininkas, o pats supranti kas. Su gėriu ir blogiu irgi radosi rimtos problemos – gėrio vardu ėmė dėtis tokie dalykai, jog žmonės savanoriškai ir masiškai rašėsi prie blogio… Ginčytis su kitais tapo beprasmiška ir pavojinga. Progreso jėgos dekonstravo praeityje buvusią visiems bendrai priimtiną gėrio paradigmą. O mirštantis progresas, savo ruožtu – reakcija užspaudė jam širdį – paskutiniu uodegos mostu užmušė gyvavusius dar iki tol paskutinius idealus.

Ir tada prasidėjo mūsų laikai…

Žodžiu, gipsas yra kaip ir paskutinė šviesi revoliucinio meno banga? – Kaip ir: jo asmenyje parduodamas simbolinis ryšys su sąžine ir tiesioginis sukilimo betarpiškumas… kaip ir paskutinis nuoširdumo atspindys visam laikui užsiveriančiame lange. Kas būtent buvo gipse gyva ir betarpiška? – Tai, kad jis buvo paskutinis. Paskutinė betarpiška kultūrinė reflekcija. Pati jos galimybė… Jau ne šviesa, bet pasakojimas apie šviesą paskutinio ją mačiusiojo liudininko, aklųjų auditorijai. Šviesos kserokopija – jos neįmanomumas ir daro gipsą tokiu unikaliu. Tai ne šviesos stebėjimas, bet fakto, jog šviesa kažkada buvo, fiksavimas… O toliau jau eina kserokopija nuo kserokopijos…“

parinko ir vertė Gaiva Paprastoji