infa.lt

Vieningoje būties grandinėje pagoniška filosofija pertrūkių nemato, todėl judėjų- krikščionių dogmatikos ji negali suprasti. J.Golovinas teigia, jog Plotinas stebisi: krikščionys niekina konkretų žemišką jausminį gyvenimą, tvirtindami, kad jiems pažadėta kažkokia kita žemė… taip pat pagal juos išeina, jog bet kurio, net paties didžiausio niekšo siela nemirtinga, skirtingai nei žvaigždžių, pvz, nežiūrint į jų grožį. Kaip įmanoma šitą pasaulį ir jo dievus atskirti nuo nematomo pasaulio ir jo dievų?

Grožis – esminis antikinės kultūros žodis, grožis veda prie taip sunkiai pasiekiamo gėrio. Nelaisvi žmonės – instrumentum vocales – yra tik kalbantys instrumentai ir daugiau nieko, nors ir būtų šimtą kartų turtingi ir kilmingi. Todėl pagonys filosofai krikščionybę laikė absurdu, kai jinai radosi ir ėmė formuotis.

Areto – gėris, geras (žmogus) graikų kultūroje, priešingai viduramžiškajai, labdara neužsiėmė – geradario fenomenas tada neegzistavo. Pagrindinis moralinės būklės vektorius buvo laisvė. Ji žmoguje turi būti išauklėjama, nes blogas auklėjimas arba jo nebuvimas visada atneša vaisius – girtuoklystę, aistringumą, bailumą, pataikavimą – ir jie nustumia žmogų į nelaisvą būklę – vergovę, priklausomybę. Jei esi priklausomas nuo žmogaus, aplinkybių, myli kažką per daug – palik tai, atiduok, atsisakyk tų dievų, eik į kitą šventyklą. Būk atsargus su vertinimais, nes vertinti teisingai gali tik žmogus, esantis kelyje į individualaus logoso išvystymą.

Šia prasme politeistinė kultūra yra visiškai antisociali. Rūpintis vargšais reiškia susirišti su žmogumi žemu, priklausomu, nesugebančiu sau padėti paprasčiausiuose dalykuose – todėl jis nėra nepavojingas kitų dvasios sveikatai. Reikia lankyti stadionus, kad taptumei stipriu ir greitu, filosofų susirinkimus, kad taptumei protingu, mąstančiu, bet prašyti išmaldos ir atjautos – gėda. Žmonių situacija gyvenime yra dievų valia, o jie nemyli žmonių ta prasme, kaip krikščionybė mylinčiu žmones skelbia savą dievą (agape). Melsti dievus pagalbos neverta ir netgi pavojinga.

Krikščioniškas gerumas, širdingumas, gailestingumas, pasiaukojimas, nesielk kaip nenori, kad būtų elgiamasi su tavimi – politeizmo akimis žiūrint yra nonsensas. Pasyvus asmeninės ir visuomeninės pašalpos laukimas, taip pat atodūsiai, jog dievai žiaurūs, o žmonės irgi – toliau seks jau kapstymasis šiukšlynuose, apdriskimas, puvimas: puiku, kompostas naudingas. Turėsi galimybę atgimti šunimi. Politeizmas auklėjo žmones stipriais, mąstančiais individais, bet iš Rytų paėjo gandai, pasaulio pabaigos nuojautos, horizonte pakibo juoda žvaigždė – ją pavadino Nemezide… Ir greitai išplito nauja eskatologinė religija – krikščionybė.

Ar iki judeo- krikščionybės antikinis pasaulis nežinojo suirimo ir mirties? – Taip, bet tai visai kita istorija. Mirtis – kūno ir sielos išsiskyrimas, kai kūnas arba išyra į materijos dalis, arba perimamas maginių įtakų, o dvasia, jei nepasižymi energinga autonomija, plėšrios materijos yra įtraukiama į kokį nors kitą darinį – įeina į augalą, akmenį, žvėrį… Tokiuose begaliniuose virsmo ratuose ir transformacijose kūrėjo nėra ir būti negali. Dievai – tik demiurgai, organizuojantys materialinio pasaulio stichijas savo dieviškais aidosais ir spermatiniais logosais… bet kuris daiktas, mums sakoma, randasi ir baigiasi, dingsta? – Bet juk žvaigždės, metalai, akmenys išlieka? – Ne, pirma, jie per laiką tampa dulkėmis, o antra – jie iš viso mirę, todėl pasaulio galas jų ypatingai neliečia. Štai augalai, žvėrys ir žmonės, jie pradžioj kažkiek pasikankins, o paskui jų laukia nebūtis – krikščionys pasiruošę sutikti su tokiu judėjišku variantu, išimtį padarydami žmonėms, tikintiems į labai griežtas dogmas: gyvenimo ir mirties dualizmu, be jokios perspektyvos pervirstančiu į ne mažiau žiaurų malonės ir amžinų kančių dualizmą.

Pagoniška, politeistinė kultūra mato judeo- krikščionybės monoteizmą kaip dykumą ir antigyvenimą. Kaip tuščią laiko leidimą, kai yra uždrausta beveik viskas: negalima nešti aukų šaltiniams ir akmenims, mylėti skulptūras ar medžius miške, moteris ir jaunus vyriškius pakely… belieka tik susikūprinti belaukiant dievo smūgio, kankinti kūną alkiu ir nepritekliais, melsti atleidimo už nuodėmes, aptarnauti luošus – kai visa tai yra tik vergų ir senų bobų prietarai, iš neoplatonikų taško pažiūrėjus.

Ir tiktai kai Konstantinas priėmė krikščionybę, o Romos Imperija suskilo, pasirodė, kiek tai yra rimta. Judeo – krikščionybė sugriovė vyriško principo autonomiją ir vyrišką civilizaciją. Nors Roma savo laiku sunaikino Kartageną, bet motinų sūnūs, krikščionybės pagalba, sunaikino Imperiją ir išstūmė, pakeitė tėvų sūnus – karius. Kariai iš seno turėjo nepalyginamai gilesnes šaknis, nes jiems gyvenama erdvė buvo sakrali ir jie buvo panteistai… Tai buvo dievų konfliktas, ekspansija, sutikusi kontraekspansiją: karas grėsė kosmosui – tėvui ir motinai žemei, šventiems šaltiniams, miškams, monolitams, šventų šaltinių valdovams. Kitos tautos ir rasės yra ne šiaip sau kitos – tai yra priešiškos ordos, pavaldžios nežinomiems dievams.

Dabar be sparnų likęs vyriškas aidosas nebeturi jėgų konkuruoti su moteriška materija. Vyrų dvasioje mirė Pano, Eroso, Hermio aidai. dabar masiškai auga mamyčių sūneliai, decentralizuoti, pastoviai susirūpinę savo gerove, gyvenantys pagal principus „turėti“, „noriu“, „įsigyti“. Gyvenimas tapo konkurencine kova, o žmonės visi – garbėtroškos, gobši, negailestingi ir visiškai pasimeta, jei pasitaiko išeiti iš autoritetų įtakos sferos… Jei kažkada dvarai, vilos, rūmai, auksas tarnavo kaip astpirties taškai gyvenimo šokiui, tai jau I mūsų eros tūkstantmetyje visa tai tampa tik tikslu. Svarbiausia, stengtis išvengti skausmo pakeliui į malonumus.

Judeo- krikščionybė yra socialinė ir matriarchalinė religija: motina ir vaikas, moteriškos savybės, tokios kaip jaukumas, rūpestingumas, gailestingumas akcentuojamos iki neįmanomo. Vyro situacija negatyvi, biblinė gyvatė asocijuojama tiesiogiai su falu, vienuoliai vadina penį „šuniu ant grandinės“.

Materija yra tuštumas, motinų sūnums visada visko truks. Protinga širdis, kaip patarė Nyčė, turėtų vengti su jais ką nors bendra turėti… Alchemija ir hermetika mums liko visiškai uždarytos ir nesuprantamos, nes esame ne tik į monoteizmą performatuoti, mus valdo moteriškas pradas ir vyriškas pradas, kurį žinome dabar, telikęs apgailėtinas.

Antikristu netiki tik ateistai ir materialistai, visi kiti jo atėjimu neabejoja. Kada jis ateis? Jis ateina dabar. Kai baigiasi struktūruota visuomenė, tradicijos atkrinta, istorija nutrūksta, moralinių vertybių sistema nebeegzistuoja – būties audinys plyšta ir per jo skyles į mus įžengia antikristas. Apie tai ar su juo kovoti, apie tai kalba jau neina, nes jis – jau mūsų viduje. Skirtumas yra tik tarp tų, kurie nuo to kenčia, ir tų, kurie bėga pirmose eilėse, džiaugsmingai padėdami jam įsigalėti – trockistai, globalistai, žalia kairė… Ir, žinoma, tarpe šių įvardintų grupių yra pelkė tų, kurių gyvenime neaplanko nei viena mintis.

(laukite tęsinio)

Gaiva Paprastoji