infa.lt

„Kai atvykau prie Emily Dikinson namo, buvo jau beveik tamsu. Su savimi turėjau mažą kamerą ir pradėjau fotografuoti savaime, visai net negalvodama, ką darau. Stiklinėje vitrinoje buvo eksponuojama vienintelė išlikus balta Emily Dikinson suknelė. Apžiūrinėdama ją iš arčiau, grožėjausi jos alebastrinėmis sagutėmis ir nėriniais. Fotografuojant visą suknelę iš toliau, ji lieka vėl tik paprasta balta suknele. O iš arčiau matosi jos puošyba: kas didžiausią laiko dalį praleidžia tyloj ir apmąstymuose, tam tokios detalės patrauklios, bet jos neskirtos matyti niekieno kito akiai…

Aš nelabai gilinausi į tai, ką tada prifotografavau, nuotraukos liko kontaktų lakštuose mano studijoje, persimaišę su visai kitais dalykais: Amherste buvau sūnėno bar mitzvos proga, kaip ir didžioji giminės dalis, ir mano jaunesnė sesuo Paula, istorijos mėgėja, kaip tik ir pasiūlė apsilankymą E.Dikinson name, jei jau čia esame… Prieš keletą metų Susan Sontag ir aš buvome suplanavę tai, ką vadinome „grožio knyga“. Projektas, turėjęs sudaryti mums progą pakeliauti kartu po mūsų mėgstamas ir norimas aplankyti vietas. Man tai būtų buvus galimybė grįžti į tuos laikus, kai fotografavau ką norėjau, ir tada, kada norėjau. Be išankstinio plano ir darbotvarkės.

Nes, kai dirbi pagal užsakymą žurnalui, tai darbotvarkė visada yra: reikia padaryti ką reikia padaryti. Ir užsakymo užduotį išspręsti man visada įdomu, bet, norėjosi galėti dirbti ir savo malonumui… Po to, kai S.Sontag mirė (2004m.) aš supratau, kad „grožio knygos“ padaryti jau nebegalėsiu. Nors, laikui bėgant, suvokiau, kad gal galėčiau padaryti kitokią knygą, pagal kitą lankytinų vietų sąrašą. Neišvengiamai, jis būtų įtakotas to, kas Susanai buvo įdomu, bet tai būtų jau mano sąrašas. Ir pati idėja, irgi, ėmė ryškėti tik palaipsniui, pvz, Emily Dikinson buvo S.Sontag mylimiausia poetė.“

(ištraukos iš Annie Leibowitz Fotoalbumo „Piligrimage“)

Annie Leibowitz (1949m. Connecticut) fotografės karjerą pradėjo dar studijuodama San Francisko Menų Akademijoje 1970m. Rolling Stone žurnale. Nuo 1973m. ji ten jau pagrindinė fotografė. Kai po 10 metų ji žurnalą paliko, savo sąskaitoje prifotografavus jau turėjo vien viršelių 142! Jos kūryboje žinomi mūsų laikmečio žmonės yra standartas, o ne išimtis… O čia susiduriame su kitokia problematika – žmonių jau nebėra, bet likę namai, daiktai…Kai einama iš kambario į kambarį, jo gyventojai tarsi atgyja. Tarsi jie gyvena toliau jų asmeniniuose daiktuose, jų naudotose kūrybinėse priemonėse – ten dar likusi jų energija.

Nyčė yra rašęs, jog „vienuose iš mūsų kalba mūsų tuštumos, o kituose filosofuoja jų turtai ir stiprybė‘… Tik ar atskiriam, kuriuo atveju kas? – Apie Emily Dikinson (1830- 1886) sklinda daug legendų. Viena iš priežasčių yra ta, jog visai nebežinome, kaip buvo būti tame laike, kai ji gyveno – žiūrime į ją iš mūsų laiko, mūsų supratimo, ir ko nesuprantame, tas mums rodosi tiesiog romantika. Nes, kaip taip galėtų būti, kad suprantame jos poeziją – dar daugiau, ji rašyta kaip mums, ateičiai – o nesuprantam jos gyvenimo? – Vadinasi jis tiesiog toks buvo, ir ten nėra ką suprasti… Pvz, ji visada dėvėjo baltos spalvos drabužius… Arba, jog ji praktiškai neišeidavo iš namų, pas save nieko nepriimdavo, su niekuo nesusitikdavo, su draugais, literatais, kritikais ar leidėjais, bendraudavo laiškais…

Originalė? Ekscentrikė?… Net Wikipedija pasakas pasakoja, jog E.Dikinson atsiskyrimas nuo pasaulio buvo „laisvanoriškas“. Jog ji tokiu būdu norėjo „priartėti prie savęs…“ Ir mes tikim, kad jos tėvai, brolis su tuo sutiko? Leido jaunai sveikai merginai užsidaryti tarp keturių sienų, kad ji galėtų rašyti niekam nereikalingą ir nesuprantamą poeziją?… Ir tikroji to atsiskyrimo nuo pasaulio priežastis – epilepsija – mums irgi nieko nepaaiškina. Na sirgo, na ir kas? -Tai juk tik dar labiau romantiška, išskiria ją iš kitų, padaro dievo pažymėtąja?

Tik tuo metu, kai ji gyveno, į ligą buvo žiūrima kitaip, nei dabar.

Dar Kafka jau XX amžiuje konstatavo, jog „sveiki žmonės nenori būti su sergančiais, o sergantys – su sveikais“, o XIX amžiuje sirgti dar buvo ne tik bėda, bet ir gėda. Dėmė visai šeimai – dėl vieno šeimos nario ligos galėjo likti netekėję ar nevedę, nuo visuomenės atstumti ir jo broliai ar seserys, sūnėnai ar dukterėčios.

Nes ligos jei ne užkrečiamos, tai paveldimos, o nesveikų palikuonių niekas nenori… Dar iš XVIII amžiaus buvo atėjęs visai kitoks požiūris ir į pačią ligą: kalba ėjo ne apie ligą kaip fizinį kūno stovį ar apie likimo smūgį – liga priklausė nuo dvasinio stovio – nuodėmingumo, demonų apsėdimo – geri žmonės nesirgdavo? Pagrinde buvo rūpinamasi, kaip ligą sukontroliuoti žmoguje, kaip su ja elgtis ir racionaliai tvarkytis. Epilepsijos kilmė buvo nežinoma ir nesuprasta – žmogus nei iš šio, nei iš to krisdavo konvulsijose, reikėdavo saugoti, kad jis nenusikąstų, neprarytų liežuvio, neužspringtų juo, nesusimuštų krisdamas, nesusižalotų – apsaugok viešpatie, kad toks dalykas jaunai merginai, vėliau – moteriai atsitiktų viešumoje ar matant pašaliniams žmonėms, svečiams!…

S.Sontag rašė: “skaitydama Dekameroną supratau, kaip neromantiška buvo sirgti, iki kol atsirado Romantizmas!“

Kiek pasaulinės literatūros yra parašyta sergančių žmonių ( kad ir tuberkulioze, pvz.): jie turėjo laiko, turėjo galimybę būti vienumoje tais laikais, kai privatumas buvo praktiškai nežinomas plačiuose visuomenė sluoksniuose; jiems skaudėjo širdį dėl to, kad normalus, įprastas žmogaus likimas yra ne jiems, kad jiems tikriausiai neteks nei vesti, nei turėti vaikų, kad jų meilė dažniausiai taip ir liks be atsako ar iš viso, tik įsivaizduota… Teoretiškai – tai per pora šimtų metų literatūros jie pakeitė žmonių požiūrį į sergančiuosius; teoretiškai mes visi jų dabar gailime, o ne bijome ir vengiame; teoretiškai – mirti jaunam buvo ėmęsi rodytis taip romantiška… Kai praktiškai, – tai dar labai nežinia, ar su kokiu AIDS pacientu labai broliautumėtės, ar toje pačioje patalpoje liktumėte su kokiu nors virusu apkrėstu žmogumi.

O baltus rūbus gydytojai patarinėjo nešioti ta prasme, kuria ir daktarai baltus chalatus dėvi – toks lyg ir higienos įrodymas, paplitęs tais laikais kaip mada, nes žmonių su silpna sveikata tarp geresniųjų visuomenės sluoksnių užteko. Ir iš viso, moterys, ypač jaunos, mielai buvo matomos kaip trapios, nekaltos, nesuteptos, jautrios blogoms įtakoms, skersvėjams ir saulei… Kalbant apie poeziją, tai ne vienas iš mūsų, į tokias sąlygas pakliuvę – vienuma, tyla, sodas, vasara, drugeliai, balta suknelė – ims užrašinėti minčių nuotrupas ar pastebėjimus, o tarpuose rodysis ir mums, jog išmintį ar estetiką užfiksavom – ne visi gi moka lieti akvarele ar siuvinėti… Norisi kompensuoti ligą, būti vis tiek vertingu, ypatingu – rašyk. Kažkas neseniai apie lietuvių poeziją pasakė, jog“ jos poetai dar gyvena XIX amžiuje“ – mano nuomone, tai labai gerai. Nes po to labai greitai poezija išnyko. Nustojo egzistuoti ir didžioji dauguma dabar rašinėja tokius fragmentėlius – minčių nuoplaišas ar vaizdų nuotrupas, geriausia Emily Dikinson tradicija, ir vadina tai poezija. Be reikalo…

O kol buvo poetų ir poezijos, – tai E.Dikinson įrašų ir užrašų niekam nereikėjo. Net kaip kuriozo.

Dabar pas mus jau nei meno, nei kultūros nebėra, todėl menu ir kultūra gali tapti viskas be išimties. „Menas yra praeities atstovas dabartyje. Tapti praeitimi yra vienas iš variantų, kaip tapti menu“ – S.Sontag minties perlas.

Kadangi S.Sontag anksti tapo žinoma, pasisakiusi prieš interpretaciją, fragmentavimą ir netgi fotografiją susiejusi su tam tikru vartojimo lygiu visuomenėje, tai vėliau pastoviai ji vis būdavo prašoma pasisakyti ta tema (nes, nuo to, ką ji buvo parašius, nei interpretavimas, nei fragmentavimas nesustojo – šuo loja, kaip sakoma, o karavanas eina…).

Kartais ji atsakydavo, jog pasitaiko įvairiai:

„pasitaiko įžvalgų, kurios nėra fragmentai… Nušvitimai, epifanijos nėra fragmentai, orgazmas nėra fragmentas. Žinoma, jie yra ribotos trukmės, todėl ypatingai intensyvūs, koncentruoti, ir, panašu, jog pakelia tave į kitą lygmenį ar suteikia tavo sąmonei prieigas, kurių anksčiau neturėjai: siauri vartai, statūs praėjimai, kuriais pereinama – kaip blykstelėjimas – ir jau esi kitur.

Fragmentai yra kas kita. Panašu, kad tai – mūsų laikmečio meno forma, daug kas, kas apie meną mąsto, turi ir apie šitai savo nuomonę. Neseniai girdėjau R. Barthes sakant, jog pagrindines pastangas jis deda, kad nueitų toliau fragmento. Bet klausimas – ar tai įmanoma iš viso? Nes yra priežasčių, kodėl fragmentai, pradedant romantikais, tapo pagrindine meno forma, leidžiančia viską atvaizduoti kaip ir labiau prie realybės priartinant, autentiškiau, intensyviau. Egzistuoja privilegijuoti įžvalgų momentai, ir viena gali būti intensyvesnė, nei kita, nes gyvenime ir savo sąmonėje mes būname įvairiose ir skirtingose vietose.

Faktas, jog galime išskirti tam tikrą momentą kaip specialų – ir ne tik todėl, kad jis įsimintinas, bet todėl, kad jis pakeitė tave – nereiškia, kad jis – fragmentas. Tai gali būti visko kas buvo prieš tai kulminacija. Faktas, kad yra įmanoma dalykus apibrėžti ir atskirti, nebūtinai nurodo į jų fragmentinį pobūdį.

Viskas prasidėjo XVIII a. kai buvo imta įžiūrėti grožį griuvėsiuose. Manau, jog ši fragmentų meilė pirmiausia kilo iš žavėjimosi istorijos patosu ir tuo, ką gali laiko jėga, nes tai, kas žmonėms pristatoma kaip fragmentai, buvo tobuli darbai, kūriniai, dalinai sugriauti, dalinai sunykę ar kurių dalys prarastos. O dabar yra įmanoma ir netgi labai patrauklu kurti jau tik fragmentus. Kaip kad XVIII a. turtingi pasistatydavo dirbtinius griuvėsius kur nors pas save parke, taip ir mirties pasaulio fragmentai yra dirbtini griuvėsiai.“

(iš S.Sontag Interviu žurnalui „Rolling Stone“ pilna versija)

Kalbant apie griuvėsius, – tai žmonės, griuvėsiais žavėdamiesi apverkė prarastą antikinę civilizaciją, jos negrįžtamai sugriautos melancholiškai ilgėjosi… Čia ir skirtumas, – fragmentas gali nešti savyje visumą, atstovauti ją, jei ji buvus ir prarasta ar sunykus… O gali būti tik savimi – minties griuvėsiu, nes pilnai jos išstatyti nebesugebama, net jei ir norėtųsi. Bet nesinori, – kam, kai už kiekvieną palaidą ir nerišlų fragmentą galimą paprašyti kainos, pristatyti jį kaip savarankišką, kaip meno kūrinį – kam reikia visumos? – Niekam…

Vis tik grįžkim prie originalios, griežtos S.Sontag nuomonės:

„Interpretuoti reiškia nuskurdinti, išsunkti pasaulį, sukuriant antrinį, šešėlinį – prasmių pasaulį… Mūsų pasaulis yra išnaudotas ir jau pakankamai nuskurdintas. Reiktų viso to dublikavimo atsisakyti, jei norime labiau tiesiogiai gyventi tuo, kas yra.“

Būtent. Bepigu S.Sontag ar Patti Smith keistis žinių fragmentais ar atvaizdais kaip simboliais dialoguose, kai ir viena, ir kita žino, ką tai reiškia… Ir iš viso, abi yra apsišvietusios, apsiskaičiusios – žino labai daug, ir tie fragmentai – simboliai – ženklai, iššaukia jų atmintyje visą likusį pasaulį, istoriją ir vieno ar kito autoriaus kūrybą.

Bet nei jų tekstai, nei nuotraukos, nei dainos ar muzika nėra tik privačiam naudojimui…

Jų menu naudojasi ir daugybė kitų, mažiau apsišvietusių žmonių, kuriems tai neiššaukia nieko. Ir jie taip ir supranta, kad menas toks ir turi būti – neiššaukiantis nieko. Taip intelektualai kuria populiariąją kultūrą, manydami – ar gal dar bent manydami – kad kuria Aukštąją…

Žymusis Susan Sontag pasakymas „aš žymiai geriau suprantu Patti Smith, nuėjus į jos koncertą, nes esu skaičiusi Nyčę…“ – Tai tau gerai, atsakyčiau. Bet dauguma neskaitė, o ausys jiems irgi išbarabanytos beprasmybe. Ačiū.

parašė ir naudotus fragmentus išvertė Gaiva Paprastoji