infa.lt

Romo Juškelio fotografijų ciklas „Žmonės ir Manekenai“. Tekstų mozaika, bandanti tas nuotraukas įminti…

Gero, tikro meno požymis – jo daugiaprasmiškumas. Ne vaizdo (dirbtinis, dabar taip madingas) susluoksniavimas vienoj vietoj, vienam kūrinyje. Bet paslaptingas, nes konkrečiai ir galutinai nepaaiškinamas, vaizdo, dažnai netgi paprasto, pliko, vienalyčio, simbolizmas…

Apie tokį vaizdą gali kalbėt ir kalbėt, pradėjus vis iš naujo ir iš naujo, vis kita kryptimi, link kitokios temos, lyginant, aiškinant, pranašaujant – ir tai vis tiek neišsemiama… (lyginant su Šiuolaikiniu menu, kur vaizdas pats iš savęs, ar jis būtų paprastas, ar sudėtingas, nesako nieko. Tada paimi autoriaus surašytą kūrinio idėjos užmanymą, išvystymą, kas norėta pavaizduoti, kaip, kodėl… pasiskaitai kaip romaną, pasižiūri dar kartą į tą kūrinį ir pagalvoji, kad autorius būtų įdėjęs tiek energijos, laiko ir pastangų į idėjos įgyvendinimą, kiek jis sudėjo į jos sugalvojimą… Nors dažnas ir sugalvojimui nedaug ko iš savęs praranda, pasinaudoja tiesiog įprastinėmis tapusiomis kliše.)

Yra žinoma, jog paprastai autoriaus kuriami (fotografuojami) ciklai egzistuoja – eksponuojami, publikuojami – buvę platūs ir gausūs, laikui bėgant nusistovi, išsigrynina, norėtą perduoti prasmę, vaizdą ar panaudotą techniką vis geriau išreiškia vis mažesnis kiekis ciklo darbų.

Taip dirba ir pats autorius, taip su meno kūriniais dirba ir laikas – tai kaip ir natūralus procesas. Bet lygiagrečiai vyksta ir panašus, bet dirbtinis procesas, tokį meno kūrinį, kaip, pavyzdžiui, fotografinį ciklą prasmiškai pakoreguojantis, vizualiai pritaikantis, akcentus perstatinėjantis, ir ilgainiui vienas nuotraukas vietoj kitų į pirmą planą ištraukiantis procesas – mada, ideologija, propaganda, visuomenės, gyvenimo, istorijos pokyčiai, galų gale – laiko dvasia varomas. Nėra lengva šiuos procesus atskirti, jie abu gali būti vykdomi autoriaus rankomis, tiek jo valia, tiek prieš jo valią, tiek ir toliau, kai autoriaus jau nebėra – kultūros ideologų, rinkos užsakymų, kuratorių ir galeristų.

Manekenų ciklas nuo pat pradžių turėjo savo oficialiai pripažintas fotografijas – žvaigždes ir nuotraukas, kurių norėti rodyti viešai buvo nerealistiška, ir jos buvo daugiau asmeniniam autoriaus džiaugsmui, draugų ratui, meninei diskusijai neviešoje erdvėje… R. Juškelio kūryboje randame tiek naujumą, tiek estetiką: tarybiniam laikotarpiui geriau tiko manekenų, mėgdžiojančių žmones, gyvenimas vitrinose – nors ir pakankamai konvencionalus, bet ne be siaubo gaidelių… dabar labiau tinkamos eksponavimui rodosi nuotraukos, tada daugiau buvę įrašomos į estetikos kategoriją – formų, šaržo, net juodo jumoro – tai, kas buvo privatu, dabar tapę vieša…

O ir žiūrovas nebe visus prasminius lygius pagauna savo „antenomis“ – kai naujumo jau tame reiškinyje nebemato, ironijos nebesupranta, o ir estetiką tik labai tiesmukišką, tiesioginę… Žodžiu, svarstyti galima būtų be galo, bet ką norėjau pasakyti yra tai, jog koks reikalavimas Manekenų ciklui neišsakomas, jame visada randasi nuotraukų, tinkamų būti atsakymu… Ko tenai beieškok, viską rasi.

Kai autorius kuria ateičiai, nes nujaučia kokia ji bus, tai jo darbai išlieka: ateitis ateina, ir jie į ją labai gražiai įsirašo… Kas kurta dabarties madoms ar savęs paties pašlovinimui, tas su dabartimi ir praeina. Visam laikui… Bet. Apie tą atėjusią ateitį – labai įdomu pastebėti – menininko darbai į ją įsirašo realią, kokia ji atėjo, o ne į tokią, kokią ją sugebame pamatyti mes, ar kokia ją norėtume matyti mes… Ar tikime, esame įtikinti ją esant vienokia ar kitokia – toks menas dar ir nurodo mums Realybę, kurią dažniausiai esame iš akių pametę, ar kuri iš jų, dabar naudojamų daugiskaitoje, yra tikra.

Tuo metu daug kas buvo užsiėmę fiksavimu to, kas išnyksta, ko jau greitai nebebus ar kas dar tik per klaidą užsilikę: R.Požerskis – atlaidus, A.Macijauskas – turgus, R.Rakauskas – senus žydinčius sodus ( ir žmones)… R.Juškelis fotografavo tai, kas yra – dabartį, o kad jinai buvo fasadinė, tai ir formos tokios – atspindžiai, manekenai, vietoje žmonių, žmonės šokyje, judesy (nes ramybės būsenoj jų jau nėra, jie išnyktų, kad neišnyktų, jie turi būti veiksme)… Greičiau galima būtų pasakyti, jog fotografavo ateitį, kuri jau buvo mus supusioje dabartyje…

Tarybinio meto fotografija – tai buvo menas, kurtas iš pralaimėjimo, iš to, kas yra: kalbant apie kultūrinį ekraną, tai tik ekranas ir buvo, už jo tuštuma… O, kadangi vis tiek reikia rasti ant ko stovėti, kurti, gyventi, tada ateinama prie to, kas yra visada amžina – grožis, harmonija, simbolizmas, mitas… Ir šie amžini dydžiai kaip tik geriau ir prieinami iš pralaimėjimo pozicijos. Nes laimėjimas lengvai paskęstų aktualijų šurmuly.

„Dievas apleidžia gyvenimą, išsikrausto į amžiną erdvę, kurioje gyvena ir mirtis. Nebedalyvaujantis gyvenimo cikluose, ne apie jį daugiau tie ciklai sukasi, jis tampa nesančiu, esybe laukime. Visi skaičiavimai tik pabrėžia, kad jo laukiama ir, kad jo laukti dar reikės. Jo egzistavimo įrodymai nustoja tokiais būti: rytas, grįžtantys metų laikai, naujagimiai; vietoj jų randasi nauji – dangaus ir pragaro amžinumas, paskutinio teismo finalumas.

Žmogus tampa pasmerktas laikui, kuris daugiau nėra gyvenimo sąlyga, ir todėl yra kažkas sakralaus, bet nežmoniškas iš principo, neturintis pasigailėjimo. Laikas tampa ir nuosprendžiu, ir bausme.

Todėl tiktai tas, kam mirtis negresia, gali būti nuo tos bausmės atleistas. Ir žymusis Paskalio pasakymas: „Dievo gal ir nėra, gal būt mes esame pamesti, bet įsivaizduojant, jog jis yra…“- yra stratagema, perskaitanti mums tą mirties nuosprendį ir tada leidžianti pradėti tikėtis pasigailėjimo.“

John Berger „and our faces, my heart, brief as photos“

(„jis mintis vartoja taip, kaip dailininkas teptuką. Jo sąmonė spalvina pasaulį kaip dažais… tai, kas jo rašyta, įgyja fizinės realybės požymius. J.Bergerio genijus nematomas. Jo gyvenimo kūrybinis palikimas yra tolygus nepamirštamiems gyviems portretams.“)

„Aš sapnavau, kad esu keistai užsiėmęs: turiu išvaizdos ir atrodymo prievoles: aš surenku tai ir vėl padalinu. Sapne aš ką tik atradau paslaptį, pats, be pagalbos ar patarimo. Paslaptis buvo patekti į vidų to, į ką aš žiūriu – vandens kibirą, karvę, miestą (pvz.Toledo), matomą iš viršaus, ąžuolą, ir į vidų patekęs, sutvarkyti jo išvaizdą iš vidaus į gražesnę, geresnę. Tai nereiškė, kad jis taps gražesnis ar atrodys harmoningiau; taip pat jis netampa tipiškesniu, kad, pavyzdžiui, ąžuolas galėtų atstovauti visus ąžuolus; tai paprasčiausiai reiškė padaryti jį labiau savimi, kad karvė ar miestas, ar kibiras su vandeniu taptų labiau į akis krentančiai unikalūs.

Šis veiksmas man buvo malonus, ir susidarė įspūdis, kad maži pakeitimai, kuriuos jų viduje padariau, teikė malonumą ir kitiems.“

Kas geriausiai jaučiasi minties erdvėse, tam saugiausia rodosi gyventi labai žemiškoje, pastovioje aplinkoje, tarp žemiškų žmonių, neturinčių jokio supratimo apie minties skrydžius. To aplinkos saugiklio nereikėtų, jei jis pats būtų tikras savu įsižeminimu.

„Ar tu jau esi tuo, kuo vizualiai esi? – klausia tapytojas savo objekto. – Aš esu, kas aš esu… Aš laukiu, – atsako kalnas, ar pelė, ar vaikas. – Ko? -Tavęs, jei atsisakysi viso kito… – Kokiam laikui? -Tiek ilgai, kiek reikės… – Gyvenime yra ir kitų dalykų! – Tai rask juos ir būk toliau normalus. – O jeigu ne? – Aš duosiu tau, ko nedaviau niekam kitam, bet tai nieko verta, tai tik atsakymas į tavo nieko nereiškiantį klausimą… – Nieko verta? – Aš esu tai, kas aš esu… – Tik tiek, nieko kito nepažadi? – Nieko kito. Aš galiu laukti amžinai… – Man patinka normalus gyvenimas… – Tai gyvenk jį ir nesitikėk nieko iš manęs… – O jei aš tikiuosi iš tavęs? – Pamiršk viską, ir manyje tu rasi – mane!”

iš John Berger esė rinkinio „The Shape of a Pocket“

Buvo užmanyta, žinoma, eiti koja kojon su laiko dvasia: dėti pastangas įnešti daugiau dvasingumo, energetinio turinio į žmones, į jų veiklą ir jos rezultatus, į supančią aplinką, pasaulį… Bet, paraleliai ėjo ir dvasingumo sąvokos išstūmimo iš vartojimo procesas, pakeitimas jos moksline pasaulėžiūra; mokslas keitė religiją, o eksperimentas, laboratorijos sterilume ir sustabdytame laiko momente atliktas, pakeitė gyvenimo virsmą, begalinę jo įvairovę ir kaitą… Dvasinei energijai giliau, plačiau į gyvenimą prasiskverbti aiškiai nepavyko: dvasios prisipildžiusi materija neišretėjo, gyvenimas išretėjo, nes tada beliko išeitis materiją skaidyti gabalais ir gabaliukais, atomais ir jo dalelėm…

Jei mano kartai žodis „dvasingumas“ dar buvo pilnai priimtinas – kūrinys su dvasia, gamtos dvasia, tautos dvasia… Sinonimais buvo galima naudoti ir nuotaiką, energiją, poeziją… Žmonės, tiek kūrėjai, tiek žiūrovai, nors ir instinktyviai, bet skyrė meną su dvasia, ir meną be dvasios, kuris buvo nieko vertas, tuščia forma, apvalkalas be turinio… Miręs, negyvas gimęs, nukopijuotas automatiškai, dvasia neįdėta. – Dabartinis, ne tik žiūrovas, bet ir kūrėjas vis dažniau pasakys: „apie ką jūs čia kalbat? Kokias čia dabar nesąmones skleidžiat? – Viskas yra žmogaus saviraiška ir viskas turi teisę egzistuoti.“

Skirstymas į meną ir ne meną praranda savo prasmę, kai žmogus nebepajėgus pajusti dvasingumo. Padėk šalimais išmanųjį telefoną ir obuolį, kas tau pasakys, kuris iš jų yra gyvas daiktas, o kuris ne… Žmogus tiek su tuo telefonu bendrauja, kad jis jam gyvesnis už gyvą, o čia obuolys kažkoks nešvarus, chemija apipurkštas, kurį pirmiausia dar nusilupti reikia, jei nori paragauti… Žmogus jau ne tik pats tik tiek gyvas, kiek tas jo telefonas, jis jau ir obuolį tik tiek ar dar mažiau gyvu jaučia.

O skirstymas į meną ir ne meną, tai iš viso – diskriminacija. Dabar mes visi viską galim ir esam lygūs.

Modernumo atsiradimo šaltinis buvo jau kada atsiradęs poreikis, pirmiausia dideliuose miestuose ir techninėje civilizacijoje, pasaulį priimti ne tiesiogiai, visame jo nesutramdome gyvybingume, bet jau perfiltruotą, prijaukintą, kažkieno supaprastintą, geometrinėmis schemomis paaiškintą… Suvokiant, kad ir instinktyviai, tą konceptą, jo esmę, netgi tada, tuose rėmuose ir toje formoje buvo galima dar kažką meniško padaryti, sukurti vertingą turinį būtent tokiai užduotai formai… Skirtumas su šiuolaikiniu menu yra tas, kad gero, tikro meno niekam nebereikia – jį žiūrėti ir įvertinti nebelieka kam.

„Neegzistuoja nieko mirusio. Jei sukuriame kažką, turintį žmogaus formą, tai jau magijos aktas. Vaškinės figūros, lėlės, manekenai, robotai, golemai… vaikų žaidimas lėlėmis irgi yra ne senas išradimas. Seniau jų grėsmė buvo suprantama kaip ir visa magija, kuri palaipsniui, kai jos reikšmės nebežinoma, nusileidžia į vaikų žaidimų plotmę? – Kai mergaitė žaidžia su lėle, jai lėlė yra visiškai gyvas daiktas. Ir tai teisinga… Manekenas parduotuvės vitrinoje yra labai tikras ir labai grėsmingas vampyras, reikalaujantis savimi rūpintis ir jį aptarnauti. Naktimis jis gali išnykti ir ryte atsirasti vėl. Vaškinių figūrų muziejuose labai nejauku, nežinia ką tos figūros naktį veikia. Robotų sukilimas bus faktas, su kuriuo tiesiogiai susidurs ateinančios kartos. Resublimacijos procese, kai dvasinė, intelektualinė energija, kurią dar turi žmogus, pereina į jo sukurtus daiktus ir kūrinius, tai iš magijos taško žiūrint yra natūralu, jog tie daiktai ima gyventi savą gyvenimą.“

J.Golovinas. Iš video fragmento „Lėlių sukilimas“

Romo Juškelio draugai dar prisimena, kai Kaune, paskutiniame tarybinio laikotarpio etape, buvo pastatyta „Merkurijaus“ universalinė parduotuvė, signalizavusi ekonominį atgijimą, prekių parduotuvėse pagausėjimą – artėjimą į Vakarus! (kokie tarybiniams žmonėms jie tada atrodė) – su jos didžiuliais langais – vitrinomis, ir juose – manekenų grupėmis, poromis ar ištisomis šeimomis… Su visa jiems reikalinga priežiūra, rengimais perrengimais… Įdomu, kad fotografinį entuziazmą tai sukėlė tik R.Juškeliui, kuris, gal kaip tikram menininkui ir priklauso, nežinojo ką iš tiesų darė, kai ėmėsi visą tą manekenų gyvenimą sekti, fiksuoti, juo domėtis…Iš jo daryti meną.

Nes, ar jis iš tikro matė, jog tokia visuomenės ateitis – techninė, materialistinė, robotizuota? Ar, kad visuomenė jau tokia yra savo esme, tik dar to nežino, tai dar neišryškėjo paviršiuje? Kad ateitis nueis naujumo ir žavėjimosi naujumu keliu, nepasilikdama laiko suvokimui, apibendrinimui, estetizavimui? – manau, kad tais laikais dar buvo daug intelektualių diskusijų, gilaus esminio domėjimosi privačioje erdvėje, žinoma, bet kartais tai išvirsdavo į viešumą labai geros kokybės meno kūriniais… Ir, vis tik, labai retas iš tų tada dar gausiai atstovautų visuomenėje protingų, mąstančių žmonių būtų teisingai išpranašavę ateitį, laiku pastebėjęs, jog ji išvirs visai kuo kitu, nei manyta, įsivaizduota… Kad tai, apie ką manyta, įsivaizduota, kad tai greičiau gal buvo praeitis…

„R. Juškelis buvo kaunietis, tyliai dirbantis reikalingus darbus, dosniai dalijęs save. Nelabai daug kur važinėjęs. Nelabai norėjęs, kad jo gyvenimas būtų buvęs kitoks. Jis nuolat stebėjo savo miesto veidą – tokį patį kasdien ir kasdien iš naujo vis kitokį, pažinojo jame daug žmonių ir buvo jų žinomas. O kai R. Juškelio netikėtai nebeliko, supratau, kad ir Kaunas jau niekada nebebus toks, koks buvo.“

Parinko, surašė, fragmentus vertė Gaiva Paprastoji

P.S. tai tik keletas įmanomų, visai skirtingų linijų, pagal kurias galima šnekėti apie R.Juškelio fotografijų seriją „Manekenai“. Tos linijos išsiskleidžia kaip vėduoklė, gal reiktų tekstą paskaityti vėl, nuo pradžios, kad viskas labiau susirištų į vieną turinį…