infa.lt

Archyvas: masinis žudikas [2]

Archyvas: masinis žudikas [2]

12 birželio
01:02 2015

Straipsnis publikuotas 1953 metų kovo 16 dieną Time

paveikslėlis

Antra dalis, pirma čia

Valdžia ir populiarumas

Gegužę Leniną ištiko smūgis, metų pabaigoje – dar vienas. Jo vietą prie vairo užėmė trejetas (trojka) – triumviratas, susidedantis iš Zinovjevo, Kamenevo ir Stalino. Trockis jau suprato, jog Stalinas nepastebimai ima valdžią į savo rankas, ir tai jį neramino. Leninas gynė Staliną ir perspėjo apie partijos susiskaldymo pavojų. Jis pradėjo diktuoti politinį testamentą, kuriame įvertino savo galimus įpėdinius.

Staliną ir Trockį pavadinęs „dviem nusipelniusiais šiuolaikinio CK vadais“, Leninas pastebėjo: „Draugas Stalinas, tapęs generaliniu sekretoriumi, savo rankose sutelkė neaprėpiamą valdžią, ir aš nesu tikras, ar gebės jis visada pakankamai atsargiai ta valdžia naudotis… draugas Trockis… žmogus… ypatingai savimi pasitikintis ir pernelyg įnikęs į administracinę reikalo pusę“.

Tačiau, pasikalbėjęs su ČK vadu Dzeržinskiu apie padėtį darbininkų ir valstiečių bei organizacinio biuro inspekcijose, jis pridėjo post scriptum: „Stalinas generalinio sekretoriaus pareigose tampa nepakenčiamas. Todėl siūlau draugams pamąstyti apie Stalino perkėlimą ir jo vietoje paskirti kitą žmogų, kuris… labiau pakenčiamas, lojalesnis, mandagesnis ir atidesnis draugų atžvilgiu, mažiau kaprizingas ir t. t.“. Po dviejų mėnesių Leniną ištiko trečias insultas – jį paralyžiavo ir jis nebegalėjo kalbėti.

Negailestingoje kovoje dėl sosto paveldėjimo Stalinas pasinaudojo savo politiniu genialumu kantriai išlaukti patogaus momento ir mokėjimu suduoti lemiamą smūgį. Vietoje to, kad jis pultų Trockį tiesiogiai, jis ėmė jam gerintis, pasiūlęs, jog jis vietoje Lenino perskaitytų pagrindinę ataskaitą eiliniame partijos suvažiavime – tokios garbės Trockis kilniai atsisakė, nenorėdamas sudaryti įspūdžio, jog jis jau matuojasi Lenino krėslą, net nesulaukęs jo mirties. Stalinas laikėsi kukliai, pagarbiai atsiliepė apie sergantį vadą ir kalbėjo apie partijos vienybės svarbą. Tačiau jam visgi pavyko nuteikti prieš Trockį Zinovjevą ir Kamenevą.

Būtent tada pirmą kartą buvo išbandytas publikoje ypatingai efektyvi priemonė – Lenino kanonizacija, kurios patentines teises turėjo Stalinas. Ji leido Stalinui kaltinti priešininkus tuo, kad jie prieštarauja ne jam asmeniškai, o marksizmo-leninizmo „evangelijai“, monolitiniam dogmų rinkiniui, kurį jis galėjo cituoti, aiškinti ir vartyti atitinkamai pagal tuo metu susidariusią būtinybę.

Lenino mirtis 1924 metų sausį užklupo Trockį kelyje: jis važiavo ilsėtis į Juodosios jūros kurortą ir nespėjo grįžti į laidotuves. Jis vis dar laukė, kad draugai pakvies jį stoti prie vairo, pats išdidžiai nesiėmė jokių žingsnių šia linkme. Tai buvo vienas didžiausių istorijoje politinių apsiskaičiavimų.

Šeimininkas

Po metų Stalinas, dabar pats rūpinęsis visais kadrų reikalais, pasiekė, jog Trockį nušalintų nuo Karinių jūrų laivyno komisaro posto. Persigandę Zinovjevas ir Kamenevas pabandė vėl stoti į sąjungą su Trockiu, bet naujasis „šeimininkas“ nieko nepaliko be savo dėmesio. 1926 metais partinėje konferencijoje jis pristatė rezoliuciją, pasmerkiančią trockistus ir zinovjeviečius. Su Trockiu ir jo „prakeiktais draugeliais“ buvo baigta. Po metų Trockį, Zinovjevą ir Kamenevą oficialiai išbraukė iš partijos sąrašo. Greitai Trockį prievarta išprašė iš Maskvos ir išsiuntė į Almatą. 1929 metų sausį jis buvo išsiųstas iš TSRS.

Įveikęs taip vadinamą „kairiąją opoziciją“, Stalinas be vargo susidorojo ir su „dešiniąja“ – Bucharinu, Rykovu ir Tomskiu. Tai suteikė jam beribį viešpatavimą Politbiure – realiame aukščiausios valdžios organe šalyje. Gavęs valdžią aukštinti ir bausti žmones, generalinis sekretorius paėmė valdžią ir CK. Naujai gauta galybe jis naudojosi sumaniai. Stalinas turėjo išbandytą būdą – jis kalbėjo mažai, papsėjo pypkę, kol kiti kalbėjo ir ginčijosi, o pabaigoje ramiai skelbė, kuris iš draugų yra teisus. Tai leido jam skolintis kolegų argumentus ir naudotis jų nesutarimais.

1929 metais Stalinas ėmėsi vykdyti pirmąjį penkmečio planą; tuo pat metu prasidėjo kaimų kolektyvizacija ir buožių likvidavimas. Centro įpareigojimai buvo paprasti, neginčijami, negailestingi. Kolektyvizacija nebuvo visiškai sėkminga – valstiečiai pradėjo deginti savo klėtis ir pjauti galvijus, o tai grėsė paralyžiuoti visą šalies ekonomiką. Tai buvo didžiausias, ir galbūt vienintelis, Stalino politinis pralaimėjimas. Kai bado ir sušaudytų aukų skaičius siekė milijonus, jis suminkštėjo.

Tarybinė ekonomika iki šiol priklauso nuo valstiečių. Tam, kad įkurtų partijos skyrius kiekviename iš dešimčių tūkstančių Rusijos kaimų, patikimų komunistų paprasčiausiai trūko. Daugelis „kolūkių“ kaimų iš tikro buvo glaudžios šeimyninės bendruomenės, vykdančios, pirmiausia, šeimos interesus. Todėl 1949 metais Stalinas pabandė sujungti kaimus į didesnius, gerai kontroliuojamus „agro miestus“. Tačiau ir šios idėjos buvo atsisakyta. Kad būtų galima išmaitinti augančius pramonės centrus, Rusijai reikėjo vis daugiau ir daugiau grūdų. Iki pat savo gyvenimo pabaigos Stalinas neišdrįso pakartoti to, kas nepavyko 1929-1930 metais.

Krizės metu kaime mirė jo jauna (jai buvo 31 metai) žmona Nadežda; kai kurie šaltiniai tvirtina, jog ji nusižudė, kiti – kad ji žuvo nuo Stalino rankos. Jis palaidojo ją Novodevičje kapinėse Maskvoje, pastatė ant kapo marmurinį antkapį. Stalinas pasakė: „Ji mirė, o kartu su ja ir paskutiniai šilti jausmai žmonėms“.

1934 metais dalies bolševikų neapykantos pasekmė – Sergejaus Kirovo – Leningrado miesto komiteto vadovo ir Stalino „pakaliko“ Politbiure, nužudymas. Stalinas nedelsiant išvyko į įvykio vietą ir ėmė vadovauti pats. Jo įsakymu 117 įtariamųjų buvo sušaudyti be teismo; tūkstančiai Leningrado partiečių buvo išsiųsti į Sibirą. Tai buvo represijų bangos pradžia. 1935-1938 metais įvyko serija visų iškilesnių bolševikų, neįtrauktų į Stalino padlaižių sąrašą, teisminių procesų; valstybės kaltintoju buvo Andrejus Vyšinskis. Panašu, jog teisiamieji buvo visiškai palaužti:

Vyšinskis: Kaip reiktų vertinti jūsų straipsnius ir pareiškimus, kuriuose jūs reiškėte ištikimybę partijai? Kaip apgavystę?

Kamenevas: Ne, blogiau, nei kaip apgavystę.

Vyšinskis: Klasta?

Kamenevas: Dar blogiau!

Vyšinskis: Blogiau, nei apgavystė, daugiau, nei klasta – gal būt išdavystė?

Kamenevas: Jūs radote patį tinkamiausią žodį!

Kartą Stalinas prasitarė Kamenevui, tuomet dar Politbiuro kolegai: „Išsirinkti auką, tiksliai paruošti smūgį, negailestingai atkeršyti ir eiti miegoti… Nieko saldžiau gyvenime nėra“.

Stalinas gali ramiai miegoti

„Senieji bolševikai“ vienas po kito pripažino savo nuodėmes; juos vedė sušaudyti. Represijos pasiekė apogėjų 1937 metais, kai įvyko slapti teismo procesai dėl žymių tarybinių generolų; kartu su jais buvo sunaikinti tūkstančiai karininkų, visi generalinio štabo darbuotojai, išskyrus dvylika. Tačiau procesai tebuvo tik ledkalnio viršūnė. GPU pasiekė kiekvieną miestelį ir kaimą, areštavo smulkius partijos valdininkus, gydytojus, inžinierius, tarnautojus bei išmušė iš jų prisipažinimą apie išdavystę ir sabotažą. 1938 metais Stalinas sukomandavo „stop“; jis įsakė atlikti valymą tarp pačių budelių. Buvo nuteistas ir sušaudytas GPU šefas Genrichas Jagoda ir daugelis jo darbuotojų.

Iš viso represijų metu broliškuose GPU kapuose atgulė ir pražuvo milžiniškuose Sibiro lageriuose apie 7 milijonus žmonių. Bet dabar Stalinas galėjo su palengvėjimu atsikvėpti: jis pražudė daug nekaltų žmonių, bet kartu su varpomis po peiliu pakliuvo ir piktžolės – senoji bolševikų partija, pagrindinė potenciali grėsmė jo valdžiai. Jis miegojo ramiai. Naujos kartos partiniai kadrai, kuriuos jis pats atrinko ir paruošė, buvo paprasti funkcionieriai, paklusnūs biurokratai su mirtina baime širdyje.

Jis atrinko praktikus, niekindamas kabinetinius mąstytojus ir idealistus – tuos pačius, kurie audringais trisdešimtaisiais užpildė komunistų partijos gretas kitose šalyse. Stalinas buvo genialus valdytojas – mokantis pripažinti savo klaidas ir paslėpti jų padarinius. Parinkti ištikimus žmones, naudotis jų talentu ir pažaboti jų ambicijas, užkelti ir numesti nuo Olimpo, girti ir bauginti, bausti ir pasigailėti – viskam reikėjo meniškumo. Stalinas valdė atidžiai reguliuodamas varžytuves tarp pavaldinių, tuo pačiu likdamas šalia susirėmimų bei išsaugodamas šaltakraujiškumą.

Iš senųjų bolševikų gyvas išliko tik vienas, ir Stalinas jo pėdomis pasiuntė savo naujuosius operatyvininkus. Kitame pasaulio gale, Meksike, jaunas ispanų komunistas Merkaderis (pseudonimas Monaras) kartu su padėjėju, komunistu iš Niujorko, surado Trockį ir nužudė jį ledo kirtikliu.

Ideologija

Masinės represijos Staliną kai ko išmokė: jis suprato, kokią valdžią žmonėms turi ideologija. Nuo Lenino mirties jis nuolat, iki pykinimo, kartojo senus lenininius lozungus. Dabar gi jis ėmėsi kurti mitą apie nesuklaidinamą Lenino-Stalino mokymą. Kiekvienas tarybinis rašytojas, poetas, muzikantas ir dailininkas turėjo dirbti ties tuo mitu, kartodami vienas ir tas pačias dogmas. Stalino vardu pavadino aukščiausią TSRS kalną, mažiausiai 15 miestų, daugybę gamyklų ir gatvių. Jo raštų rinkinys buvo išleistas daugiamilijoniniu tiražu. Mokslininkų sukurtą lydinį pavadino „stalinitu“, jo garbei pavadino naują orchidėjų rūšį. Kas rytą moksleiviai, stovėdami klasėje, choru kalbėjo: „Dėkojame draugui Stalinui už mūsų laimingą vaikystę!“

1939 metais, pasirašant paktą su Hitleriu, Stalino mitas jau buvo „įskiepytas“, netgi šis ciniškas suokalbis negalėjo jam pakenkti. Beje, po dviejų metų, tezė apie „tautų vado“ neklystamumą nesukliudė vokiečių kariams užgrobti vakarinės Rusijos. Per keturis mėnesius jie pasiekė Maskvos ir Leningrado pakraščius: iš dalies tai pavyko dėl į priešų pusę perėjusių rusų generolų, nekenčiančių Stalino ir į nelaisvę perduotų 4 milijonų valstiečių, vilkinčių kareiviškas milines. Tačiau milijonai kitų rusų kareivių laikėsi ištvermingai, o ir sėkmė neišdavė vado: prie veiksmo, kaip ir prieš 130 metų, kai Maskvą užgrobė Napaleonas, prisijungė „generolas Šaltis“.

Karo metais propaganda pasikeitė: ankstesnieji marksistiniai lozungai stojo į antrą planą, buvo akcentuojamas patriotizmas. „Tegul jus įkvepia… mūsų didieji protėviai – Aleksandras Nevskis, Dmitrijus Donskojus, Kuzma Mininas, Dmitrijus Požarskis, Aleksandras Suvorovas, Michailas Kutuzovas!“, – sakė Stalinas. Tuo laiku nuožmi ir gremėzdiška pirmųjų penkmečių industrializacija davė vaisius. Ilgą 1941-1942 metų žiemą Uralo gamyklos pagamino tūkstančius tankų, patrankų ir lėktuvų, kuriuos vėliau papildė ginkluotės srautas iš JAV ir Britanijos. Kai vienas amerikietis lankytojas bandė paaiškinti Stalinui, kad karinės gamybos augimą JAV stabdo streikai, šis paklausė: „Jūs ką, neturite policijos?“.

Per tą žiemą Stalinas suformavo naują armiją, mobilizavęs visu sveikus šalies vyrus ir moteris. Jis asmeniškai vadovavo kariniams veiksmams, neišeidamas iš Kremliaus. Sunkių Stalingrado mūšių įkarštyje, kai generolai prašė pagalbos, jis generalinio štabo viršininkui Vasilevskiui tarė: „Lai inkščia ir skundžiasi kiek tik panorės, nežadėkite jiems jokio pastiprinimo. Neduokite jiems nė bataliono iš Maskvos fronto“. Prieš pat baigiantis karui, vizito į Maskvą metu, Titas nugirdo Stalino pokalbį telefonu su maršalu Malinovskiu, kurio puolančiąją armiją priešas sustabdė: „Jūs ten miegate, miegate! Sakote, neturite tankų divizijų? Su tankais ir mano močiutė galėtų kariauti. Atėjo laikas jums pajudėti. Ar supratote?“.

Stalino armijos pramušė kelią į Berlyną, už tai užmokėjusios beveik 8 milijonus aukų, ir visas žemes, kurias užėmė jo kariai, jis pasiliko sau.

Logika su dvigubu dugnu

1943 metais, kai vokiečiai dar laikėsi rusų žemėje, Stalinas nusprendė, jog atėjo laikas tartis su sąjungininkais. „Manau, galiu asmeniškai susitvarkyti su Stalinu…“ – buvo įsitikinęs Franklinas Ruzveltas laiške Čerčiliui. Teherane Stalinas įkalbėjo Amerikos prezidentą apsigyventi Rusijos ambasadoje. Kai Čerčilis iškėlė klausimą dėl tarptautinių stebėtojų Lenkijos rinkimuose, Stalinas atkirto: „To negalima daryti. Lenkai – nepriklausoma tauta, ir jie nepakęs, kad jų rinkimus prižiūrėtų svetimi“. Britų premjeras užsiminė apie Vatikaną; atsakydamas į tai, Stalinas pasidomėjo: „O kiek Romos Popiežius turi divizijų?“ Vėliau Čerčilis prisiminė: „Stalinas sakė, kad svetimo rusams nereikia, na, nebent jie tik „atsikąs gabalėlį Vokietijos“.

Po metų, Jaltoje, Stalinas, mainais į pažadą įsijungti į karą su Japonija pareikalavo perduoti TSRS Port Arturą, Daireną ir Kurilų salas. „Aš tik noriu grąžinti Rusijai tai, ką iš jos atėmė japonai“, – sakė jis. „Šis pasiūlymas, – pažymėjo Franklinas Ruzveltas, – atrodo visiškai protingas“.

Derybų su komunistiniais lyderiais metu Stalinas taip pat kvietė elgtis protingai – vadovaujantis tokia pat logika. Paaiškinęs Titui, jog jis sutinka Jugoslaviją laikyti bendra tarybų ir britų įtakos zona, jis paprašė grąžinti į sostą karalių Petrą. „Ne sakau, jog visam laikui, – sakė jis. – Grąžinkite jį kuriam laikui, o vėliau, patogiu momentu, galėsite įsmeigti jam peilį į nugarą“. Jam pranešė, jog jugoslavų partizanai pilotėse nešioja raudonas žvaigždes. „Kam jums žvaigždės? – paklausė Titas. – Jūs gąsdinate anglus. Uniforma nėra svarbiausias dalykas“.

Visada pasirengęs laukti patogaus momento, jis liepė Mao Czedunui susitarti su Čanu Kaiši, kad paleistų savo armiją ir nebandytų užgrobti valdžią Kinijoje. Tačiau 1949 metais Mao išvijo Čaną Kaiši iš kontinentinės Kinijos teritorijos ir paskelbė Kinijos Liaudies Respubliką. Toliau jis veikė pagal jau išbandytą schemą: valymas – valdžios įtvirtinimas – naujas valymas.

Keturių šimtų milijonų gyventojų turinčios Kinijos prisijungimas prie dviejų šimtų milijonų Rusijos tapo komunizmo plitimo planetoje apogėjumi. Stalino imperija dabar užėmė ketvirtį sausumos, jos teritorijoje gyveno trečdalis žemės gyventojų. Iki jo nė vienam žmogui istorijoje nepavyko sukurti tokios milžiniškos imperijos. Tokia ji liko ir po jo mirties, tik dabar ji neturi Stalino – žmogaus, dariusio beribes piktadarybes ir pasiekusio pasakišką sėkmę.

parengė: Darius Dimbelis

 

komentarai 2

  1. Jonas Kovalskis    -  2015-06-12, 06:48

    Labai juokingas straipsnis, labai…Ir „objektyvus“ nuo pat pavadinimo iki pat Dimbelis.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Saulius    -  2015-06-12, 15:07

    Labai juokingas aukščiau maniškio esantis komentaras. Jau antrą kartą. :D Nes objektyvumo reikėtų ieškot 1953 metais, ko aukščiau esančio komentaro autorius vargu ar pajėgia. O jei rimtai, straipsnis kaip straipsnis ir juokingo ten nėra visiškai nieko, nebent tiems, kurie negali susivokt aplinkoje ir visiškai neturi vaizduotės, kad suprast kokie baisūs gali būti tie dalykai, kurie aprašomi straipsnyje.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar 2019-ieji atitiko jūsų lūkesčius, ar iš valstiečių to ir tikėjotės?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Archyvas: masinis žudikas [2]* - nuoroda: https://infa.lt/1947/archyvas-masinis-zudikas-2/