infa.lt

tęsinys, ankstesnė dalis čia

Su emigracija yra taip, jog seniau, kažkada Tėvynę palikę, – jos daugiau niekada ir nepamatydavo (tas pats galiojo ir tremčiai). Bet emigrantai emigracijoje paprastai laikosi grupėmis, vis tik, žmogus taip surėdytas, savi bendrauja su savais, padeda, susišneka. Net ir tiesiog emigrantai su emigrantais, kad ir iš kitų šalių būtų – bendra patirtis sąlygoja vienas kito supratimą.

Emigracijoje taip pat dažnai išlieka užkonservuotas laikmetis, kuris Tėvynėje jau praėjo, pasibaigė, išnyko ar išnaikintas; emigracija tradiciškai konservatyvesnė už šalį, iš kurios emigruota. Toks žmogus suvokia, jog emigruodamas, išrauna savas šaknis. Kažkur, emigracinėje bendruomenėje jis lyg ir įsodinamos vėl, į kokį tai visų kartu sudaromą Tėvynės žemės plotelio surogatą. Bet jame nebėra gyvybės syvų – juos galima imti jau tik iš supančios kitų žmonių tėvynės – iš čia nutautėjimas antroje ar trečioje kartoje. Iš čia Tėvynės ilgesys, nostalgija, savo vienišumo, pažeidžiamumo suvokimas, ir toliau iš to sekantis netikrumas, baimė, neaiškus nerimas, laimės nepasiekiamumo suvokimas…

Paradoksalu, jog mūsų laikų žmonės šitaip jaučiasi jau ir savo tėvynėje, nuo pat gimimo – būtent dėl to bendro visuomenės buvimo iliuzijose, dėl nebebuvimo įsišaknijus realybėje, iš viso, nebebuvimo įsišaknijus niekur. Dabar išvažiuojama į svetur dėl to paties bazinio nelaimingumo, nepasitenkinimo, neramumo, kuris seniau kaip tik būdavo emigracijos paseka. Tiesa, dauguma žmonių šiandien jau tik ekonominiai, todėl rasta geresnė ekonominė niša gal kaip tik jiems atneša ir ramybę, ir pasitikėjimą ateitimi? – Nes kas dar dvasią turi, tai šiais laikais jaučia tiktai kančią… Tiesa, kaip tik spaudime, apribojime ir kančioje susiformuoja deimantai, tik kas nori būti deimantu? – Deimantus norima turėti. Ir tik tiesiogine prasme.

Mano klausimas, kas pasauliui šitą šaknų nebuvimo rykštę užnešė? Iš kur jinai radosi, tokia žmones performuojanti į iliuzinius, prie niekur nepritvirtintus, iš niekur šaknimis gyvybės syvų nebesiurbiančius, iliuzijomis tik ir gyvenančius? – Turtingi kosmopolitai buvo visada ir niekam žalos nedarė. Ekonominiai žmonės irgi, prekiavo, puikavosi pinigais ir buvo laimingi materialiai, visada labai realūs, materialūs ir tokiais likdami… Biedni neturėjo nieko, bet, kažkaip irgi gana laimingi buvo, dainas dainavo, pasakas sekė. – Bėda atėjo iš inteligentijos; išsimokinusių, studijavusių, pilnų visokių planų ir svajonių, kilniausių troškimų, o patys jie jau buvo tapę per daug knyginiai, teoretiniai, iliuziniai, su realybe jau turintys per mažai kontakto.

Todėl įgyvendinti, ką norėtų nepavyksta, iliuzijos nerealios, norima per daug, per greitai, per radikaliai; tuoj pat nusiviliama, iš ko seka daug nelaimingumo, jaučiama kančia… Kaip taisyklė, – tai vienišiai, slapta manosi nelabai ko verti, bet tada dar bandysiantys bent jau išgelbėti pasaulį, kad bent taip paliktų pėdsaką, kad gyventa būtų ne visai veltui: revoliucionieriaus, progreso stūmėjo tipas, reformatoriaus, utopisto – amžino leftisto psichologinis portretas. Savi gyvenimai ne tai, kad nepavykę, jie jų tiesiog neturi, o kitų žmonių gyvenimais žaidžia, nes jų akyse jie tai jau ir visai nesvarbūs, juos galima aukoti – dėl abstrakčios labai laimingos visų ateities.,, Kai realybėje neegzistuoja nei „visi“, nei „laimė“ kuri visiems būtų tinkama.

Realistai pamatytų tai iš karto, ir užsiimtų kažkuo, kur rezultatą pasiekti įmanoma. O iliuziniu lygiu gyvenantys iliuziniai žmonės to pamatyti niekada nesugebės, ir realų pasaulį visada ir be perstojo aukos, kraipys, gerins, reformuos pagal savo utopinius pavyzdžius ir svajones. Dar daugiau, jų pastangomis jau tiek esame iš realybės išrauti, jog susidaręs ne tik pakankamas iliuzinių žmonių kiekis, bet ir pakankamas iliuzinis gyvenimo sluoksnis – terpė, kurioje pastarieji lengvai juda, jokių to judėjimo pasekmių nejausdami: emigruoju pagyventi į Australiją, grįžtu į Lietuvą – o, čia jau irgi nieko…

Nuvažiuoju į Paryžių, pasidžiaugiu, pabendrauju, grįžtu. Gal sugalvosiu dar ką nors – XXI amžius jau aiškiai prasidėjęs, kur iliuzijomis mintantys iliuziniai žmonės įsivaizduoja, jog Australija, Paryžius, Lietuva užsitarnauja tarp jų dedamų lygybės ženklų; ir kad tokie žmonės skirtumų nejaučia, su sunkumais nesusiduria, tai ne todėl, jog skirtumai ir sunkumai išnyko, o todėl, kad jie patys jau tokie efemeriški, jog per viską pereina, nieko nepastebėdami.

Pasaulyje nuo viduramžių, o gal dar anksčiau, egzistuoja kasta žmonių, kuri visada kelyje, vienur perka, kitur parduoda, kurie finansuoja, skolina su palūkanomis, kurie gali būti kiniečių rasės, iš Afrikos ar Indonezijos, Istambulo ar Somalio, Genujos ar Venecijos, Londono City ar Wall Street New York – jų yra absoliučiai visur, įskaitant Amsterdamą, jie išrodo skirtingai – rasė, odos spalva, akių forma, religija, istorija, gimimo vieta, kas tik nori… Bet jų tradicija ta pati, sąmonė ta pati, naudotojiškas požiūris į pasaulį tas pats, ta pati meilė auksui ir mastymas išskirtinai ekonominėmis kategorijomis – jie kaip tinklas užmestas ant pasaulio, kur bebūtų, randa savų ir vieni kitus atpažįsta.

Buvo laikai, kai kiti žmonės juos irgi atpažino kaip kitus, – kitokius. Ir ribojo, nuo jų atsiribojo, nenorėjo turėti kaimynais, net nuo jų aktyviai gyvėsi… Amžinas žydas yra literatūrinis įvaizdis, reiškiantis amžiną klajūną be vietos. Netgi kažkur įsikūręs sėsliai, jis savo įpročių nekeičia, kaip čigonas arklį į butą penktam aukšte užsivesti bando. Lyg ir nusėdę, o iš tikro, po truputį, visą pasaulį išjudino, išklibino ir nuo šaknų nutraukė – valstiečiai nuo žemės nuvaryti, į miestus dirbti suplūdę, turizmas išsivystė į amžiną sūkurį – kiek lėktuvų vienu metu ore į šiltus kraštus atostogų skraidina kiekvieną akimirką! Biznis ne tik tarptautinis, bet ir tarpžemyninis, visi vis stažuojasi, komandiruojasi, nuo vienos nuosavybės į kitą skraido, prižiūrėdami, ar labdarą skraidina, ar į svetimus karus kišasi…

Panašu, jog judantieji pajungė sau pasaulį: gyvename jame dabar, jų sukurtame ir veikiančiame jų patogumui ir pagal jų supratimą.

(laukite tęsinio)

Gaiva Paprastoji