infa.lt

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esame (1-a dalis)

02 gruodžio
01:01 2017

Olandų kalba miestas ir valstybė yra tas pats žodis – stad. Tai dar toks archaiškas pėdsakas, kai valstiečiams ir mažų miestelių gyventojams artimiausias didelis miestas valstybę ir simbolizavo. Niekur labai toliau jie per visą gyvenimą nenuvykdavo ir kitokių valstybės pasireiškimų nesutikdavo. Ir dar dabar provincijoje sakoma „važiuoju į miestą“, Vakarų pakrantėje tai gali būti Amsterdamas ar Haga, Rytų krašte – Arnhemas ar Nijmegenas (šiaurėje – Groningen, pietuose – Maastricht).

Tema apie tai, jog Valstybė tai ir yra miestas, paaiškintų labai daug paskutinį šimtmetį vykusių (ir tebevykstančių) procesų: kaimo sunaikinimas, urbanizacija, valstietijos laikymas žemesnio rango piliečiais, vos ne vergais, taip pat paaiškintų tokiu ramiu veidu gamtai daromą žalą – visišką ir absoliučią gamtos eksploataciją, gyventojų mobilumo skatinimą, galiausiai atvedantį į globalizmą ir visišką lokalumo sunaikinimą… Bet tai būtų jau kito rašinio tema.

Nijmegenas man yra miestas, į kurį važiuoju (10 min. priemiestiniu traukiniu), kai „važiuoju į miestą“.

Jo senamiestis išsidėstęs palei upę, buvęs didelis, buvo netyčia sąjungininkų subombarduotas 1944 m. pakeliui į Ruro sritį Vokietijoje, Diuseldorfą ir Kiolną, bet naujamiestis, išplanavimu primena Paryžių – ar ne visi, XIX a. riboje su XXa. radęsi naujamiesčiai yra tokie?… Bet kuriuo atveju, Place l‘Etuale čia vadinasi Keizer Karel Plein (be Triumfo arkos, su medžiais ir vešliais gėlynais centre), ir lygiai taip pat, į visas puses pasklindančiomis aveniu. Viena iš jų – pėstiesiems, dvi – su skverais viduryje per visą ilgį – ar niekada nesusimąstėt, kodėl gatvės iš to laiko – aveniu – yra tokios plačios, adekvačios net mūsų laiko mašinų srautams? Kai jas tiesė, mašinų juk nebuvo, iš kur tokie masteliai? – Neseniai teko iš arti pamatyti eksponuojamą tikrą originalią karietą, ir turiu pasakyti, visais parametrais už dabartinę lengvąją mašiną ji daug didesnė, o kur dar arkliai… Karietų judėjimui, mūsų laimei, reikėjo tikrai daugiau erdvės, nei mašinų srautams kol kas – kaip keistai tai beskambėtų, šiandieną mūsų masteliai visame kame yra sumažėję, o ne padidėję, kaip būtume linkę manyti.

Dabar mieste kiekvienas pacukas ratuotas, nors, čia Olandija – mieste daug kas juda dviračiais… Aš tai pėsčia, kaip iš vaikystės Kaune įpratus. Atvažiavau ankstyvu traukiniu, vasaros rytas gaivus, vietoje to, kad sėdėčiau valandėlę traukinių stoties kavinės odiniame krėsle, kaip įpratusi, laukdama kada parduotuvės atsidarys, išėjau į miestą. Nes yra toks XIX a. pabaigos stiliaus skveras vienos iš aveniu viduryje kur aš sugalvojus pabūti, pasėdėti ramiai…

Skverai miestų planavime (parkai irgi) ėmė rastis tik kai žalumos prisireikė turtingiesiems miesto gyventojams – kol jie turėjo dvarus ir mieste praleisdavo tik žiemos sezoną, tai prastiems miestiečiams visos gatvės buvo grįstos akmenimis ir tiek. Nebuvo nei vieno medelio – tokių klasikinių miestų be jokios žalumos dar galima rasti, pvz, Belgijoje. O kai turtingieji persikėlė pagrinde į miestus (ir tik atostogų vasarą važiuodavo į dvarus), mieste ėmė rastis gamta. Mane sudominęs skveras savo galais remiasi į sudėtingas sankryžas: į ilgį jį įrėmina dvi, priešingų krypčių judėjimo gatvės, o kraštuose – dvi suaugusių medžių eilės ir dviem eilėm auga rododendrai.. Centre pavėsis. Skvero pradžioje, pabaigoje ir per vidurį stovi iš metalo lietos, deives vaizduojančios, angliška (istorine) žalia spalva nudažytos skulptūros (padovanotos miestui „Sambūrio už grožį“ 1889 m. kaip parašyta ant pjedestalų), apsodintos gėlynais. Per visą skvero ilgį, tam tikrais atstumais stovi suoliukai – tamsu, vėsu, bet gražiai prižiūrėta, tvarkinga, švaru – skveras yra pakeliui į niekur, jis tiesiog yra, todėl niekas ne tik į jį neužeina, bet ir per jį neina. Abiejų gatvių pakraščiais stovi vilos iš to paties laikmečio, gyventi dabar per didelės, o ir mašinų judėjimas pernelyg intensyvus – iš jų padarytos prašmatnios kontoros, į kurias niekada nematai nieko nei įeinant, nei išeinant… Kelios jų nugriautos septintame dešimtmetyje, ir, šonu į gatvę pastatytas teatras.

Atsisėdau pati viena tame skvere ant suoliuko ir negalėjau atsikratyti labai keisto įspūdžio – kad arba aš čia iš Marso nusileidau, arba, kad į Marsą patekau…
Ta prasme, visai į kitą planetą: gamta suformuota pagal XIX a. pabaigos madą skvere, vilos su pro tvoras matomais sodais, saulė pro medžių lapus ir aš. Daugiau, kiek akys užmato, nieko gyvo – tik iš abiejų pusių nepaliaujamai judantys dvigubi mašinų srautai – atstovaujantys XXI a. pradžią. O skvere laikas sustojęs ir stovi. Arba teka maždaug metų laikų kaitos lėtumu. Aš irgi laiko turiu, niekur neskubu. Visa kita – XXI a. technika – judėjime, kas labai akivaizdžiai leidžia pastebėti, jog čia ir dabar jos nėra, nėra automobiliuose sėdinčių susirūpinusiais veidais vairuojančių žmonių… Iš viso, XXI a. čia ir dabar nėra. O tai, kas yra – tuščia. Skveras sukurtas prieš šimtą metų, vilos gražuolės išstatytos – matai, jog gyvenimas buvo kitoks, tekėjo tada visai kitaip…

Aristokratija, turtingieji, – kosmopolitais buvo visada – traukiniu nuvykti į Paryžių ar laivu į Ameriką jiems nebuvo didesnė problema, nei mums dabar. Tik, kad jie neskubėjo… Ar susimąstėt kada, kodėl skubama?- Skubama dėl trūkumo, dėl noro visko kuo daugiau aprėpti, to, ko dar neturim, nematėm, nežinom… Kad galėtume tai (ir finansiškai) ko dabar dar negalim. Čia įsigalėjęs socialinis mobilumas, svajonė (amerikoniška) jog niekas gali tapti viskuo mums propelerius į užpakalį įtaisė. O tada turtingi buvo turtingi, ir galėjo, ką norėjo, ir skubėti jiems nebuvo kur ir dėl ko – gyvenimo pabaigoje laukia mirtis, ar jos taip jau labai pasiilgę, kad negalime eiti ramiai, būtinai reikia bėgti?… Bet tų žmonių nebėra. Nei tų turtingų kosmopolitų, nei neturtingųjų sėsliųjų, tvirtai įsišaknijusių – jie sukūrė miestus, kuriuose dabar gyvename, kuriuos mėgstame lankyti, kuriuose norėtume apsigyventi – o jų pačių nebėra. Nebėra tokios rūšies žmonių… Sėdėjau skvere ir buvo nepaprastai keista – realus pasaulis, reali realybė, esant aplinkui mane šitame į begalybę besitęsiančiame momente, kuris tik ir yra tikras, realus gyvenimas – jinai yra, egzistuoja, niekur nedingus… Bet joje tuščia, žmonių joje nėra.

Pagrindinė žmonių masė persikėlusi visai į kitą, mažesnio realumo lygį – žymiai ir žymiai labiau iliuzinį, kuris visada bėgime, virsme, judėjime – jis ne yra, ne egzistuoja, jis tik šmėkšteli, tik sumirksi, tik trumpam trumpam, ir tada vėl ilgam išnyksta – šiuolaikinis žmogus iš pragyventų dienų, savaičių, atsimena tik kelias akimirkas… Iš pragyventų metų, gyvenimo atsimena tik keletą momentų… Vis klausiam, laikas praėjo ir nepamatėm, kur dingo savaitė, metai, gyvenimas? – jie nedingo, jų tiesiog nebuvo. Nes mūsų nebuvo juose.

Mūsų iš viso, nebuvo.

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 154

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...

Sunku jums vasarai...!...