infa.lt

Interviu buvo spausdintas laikraštyje „Groene Amsterdamer“ 2012m.

autorė Xandra Schutte, kuri kartais pasakoja pati, kartais cituoja dailininkės pasakojimą :

Jacqueline de Jong buvo devyniolika, kai ji gavo darbą Stedelijk muziejuje Amsterdame. Ji perskaitė skelbimą, jog muziejus ieško asistentės Taikomojo meno skyriui. Iš tikro, tai ji net nežinojo, kas yra tas taikomasis menas, bet nuėjo. Sandbergas, direktorius (dabar jo vardu pavadinta gatvė prie muziejaus, vert. pastaba), idėją palaikė. Jis buvo jos tėvų pažįstamas, lankydavosi pas juos; žinoma, ji turėjo imtis meno istorijos studijų pas profesorių Joffę, kuris buvo ir muziejaus direktoriaus pavaduotojas.

De Jong, visapusiška ir užsiangažavusi menininkė, tuos pora metų, kai, 50-ųjų pabaigoj dirbo Stedelijk muziejuje, atsimena dar labai gyvai. Jos pirma užduotis buvo kataloguoti bibliografines retenybes spaudinių skyriuje. „Ko aš nežinojau, tai kad tos knygos turi likti kaip yra, nesupjaustytais puslapiais. Buvau visiškai naivi ir neišmananti. Kaip dabar dar matau save sėdinčią gigantiškame knygų, daugiausia muziejui sudovanotų ar paliktų testamentu, skyriuje – knygos buvo su puikiomis graviūromis ir medžio raižinių iliustracijom. Aš jas visas aprašiau. Tą mano darbą pamatę, visi išsigando mirtinai… Tik direktorius pasakė: „na ir gerai, kad supjaustei puslapius ir aprašei, dabar bent žinosime, ką turime.“. Mano drąsa jam patiko. Taip pat reikėjo valyti „stilių ekspozicijas“, kurios tada Stedelijk muziejuje dar buvo… Valyti man buvo siaubas. Pasitaikė, kad eksponatai dužo. Apie ką, vėlgi, direktorius linksmai atsiliepė: „Na ir gerai, kad tas vazas sudaužei. Sudaužyk dar daugiau.“ Sandbergo maištinga dvasia nulėmė atmosferą muziejuje ir ta atmosfera man labai tiko.“

J.de Jong metė mokyklą prieš pat abitūros egzaminus. Kad ji vis tiek gautų tinkamą išsilavinimą, jos kosmopolitiški tėvai ją išsiuntė į Paryžių ir Londoną, – bent jau kalbas mokės gerai. Paryžiuje ji dirbo pas Diorą, tėtis ten jai buvo susitaręs stažą. Tėvas turėjo kojinių fabriką Olandijoje, Hengelo mieste, ir Paryžiaus madų namai buvo jo klientais. Ji dirbo už prekystalio Dioro parduotuvėje Eliziejaus laukuose, pardavinėjo šalius ir kitus madingus priedus: „Mano priešgyniavimas tęsėsi, pas Diorą aš turėjau dėvėti juodą kostiumėlį, o aš jaučiausi tam per jauna. Aš paskelbiau, kad dėvėsiu pilką kostiumėlį… Bet, vos tik aš pradėjau stažuotę, mirė Dioras, ir tada jau ir aš turėjau nešioti juodus drabužius darbe. Ten visi buvo labai griežti. Šefė manęs siaubingai nemėgo, nes aš keikiausi, o taip elgtis tada buvo negalima.“

Tiek Londone, tiek Paryžiuje ji mokėsi aktorės meno, norėjo vaidinti teatre. Kai, grįžus į Olandiją, neišlaikė egzaminų į Vaidybos Akademiją Arnheme, jos pasaulis trumpam sugriuvo. Bet, pasiremdama savo darbu muziejuje, kur ji jau padėjo rengti parodas ir sudarinėti jų katalogus, ėmė vis daugiau pereiti prie piešimo. Jos tėvai turėjo įspūdingą modernaus meno kolekciją, taip kad tą potraukį ji atsinešė iš namų. Pas tėvus buvodavo menininkai, vienas net gyveno jų palėpėje visus metus – iš jo ji, būdama dešimties metų amžiaus ir gavo pirmas tapybos ir piešimo priemones. Tada jos peckiojimai ir prasidėjo. Cobros grupės narys iš Hengelo, Theo Wolvercamp, taip pat tėvų draugas, motyvavo ją imtis piešti Amsterdame. Talentą ji turėjo, jis tik dar nebuvo susiformavęs. Kai ji galiausiai nusprendė pasirinkti meną, nusprendė stoti į Valstybinę Meno Akademiją (Rijksakademie) Amsterdame, jos piešinių aplankas grįžo atgal net neatidarytas. Dėl jos ryšių su Stedelijk muziejumi akademija tada buvo dar labai akademiška ir tradicinė: „Jie mano darbų net žiūrėti nenorėjo. Akademijos direktorių aš sutikdavau Dailininkų Draugijoje (de Kring) ir jo paklausiau, kokia priežastis. Jis atsakė, jog jiems nereikia studentų, kurie dirba Stedelijk muziejuje, pas Sandbergą, raudonąjį poną.“

1959 m. J. de Jong gyvenime atsitiko du lemiami įvykiai. Ji važiavo į Londoną susitikti su tuometiniu draugu, kuris neapsireiškė. Buvo labai liūdna. Galerijoje ji susitiko Asger Jorn. Jis ją tuoj pat įsimylėjo, bevažiuojant taksi pasipiršo, o ji tik galvojo: “Kaip tai įmanoma? Jis toks didis vyras, genijus…“ Ji atsisakė. Jis jau ir bilietus buvo nupirkęs jiems abiems pabėgti į Jugoslaviją. O ji tik norėjo atgal į muziejų, į darbą… Tais pačiais metais muziejaus grafikos skyriuje buvo Nele Bode paroda, ji tuo metu buvo menininko iš Gruppe Spur draugė. Jos su J. de Jong susidraugavo: pamačius Jacqueline darbus, N. Bode patarė jai kuo greičiau sukontaktuoti su tos grupės menininkais. Taip J. de Jong pirmą kartą susidūrė su savo amžiaus (ar tik truputį vyresniais) menininkais ir jų daromas menas jai labai patiko. „Aš irgi taip norėjau. Važiavau jų darbų žiūrėti į Eseną, Vokietijoje, jie buvo ištapę visas galerijos sienas ir lubas. Man tai nepaprastai patiko – nuobodžioje Vokietijoje toks ekspresyvumas!“

Tuo metu ji, kartu su draugais Armando ir Betty van Ganel dažnai lankėsi pas Constant‘ą, tada buvusį jau nebe Cobroje, bet su situacionistais. „Kalbėdavom apie meną ir apie tai, kaip pakeisti pasaulį – utopinis Constant‘o projektas New Babilon kaip tik iš to laiko – man tai rodėsi puiku, nuostabu ir nepaprasta. Nesuvaržyta. Tas pasaulis mane įtraukė ir aš pati taip pat prisidėjau prie situacionistų.“ Internacionalinis Situacionizmas (IS) – revoliucinis judėjimas, įkurtas 1957 m. Jorn‘o (danų kilmės Cobra tapytojo), Constant‘o ir prancūzų filosofo Guy Debordo. Pastarojo knyga „Teatralizuota visuomenė“ (1967 m.) atspindėjo studentų maišto 1968 m. gegužę dvasią. Jie norėjo sukurti laisvą visuomenę kuriamų situacijų pagalba. Pakeisti visuomenę, kurioje dabar sėdėjo uždaryti, kad ji jiems tiktų, ir kūrė situacijas, kurios galėtų tą tikslą priartinti. J. de Jong kurį laiką funkcionavo kaip jungtis tarp situacionistų ir Stedelijk muziejaus. Jie norėjo ten surengti parodą, kurios metu, be kita ko, ir buldozeriu sugriauti muziejaus sienas, kaip vėliau kad padarė Paryžiuje, Musee d‘Art Moderne da la Ville de Paris. Sandbergas tada išsigando ir parodos atsisakė…Kai iš situacionistų grupės buvo išmesti olandai Oudejans, Alberts ir Constant, G.Debor‘as kaip tik prie grupės oficialiai prijungė J. de Jong. „Tiesa, IS istorija grįsta išmetimais ir pasitraukimais – iš originaliai buvusių septyniasdešimties narių 1972 metais tebuvo likę tik 2… O senieji situacionistai Oudejans ir Constant po to staiga sugalvojo statyti bažnyčią – aš buvau apstulbus!“

Kuo jai situacionizmas taip patiko? – be abejonės, kad norėjo pakeisti pasaulį. „Aš irgi, jau anksčiau buvau nusprendus, kad jis turi būti pakeistas. 1957 metais, kai dar dirbau pas Diorą, pasirašiau Carl Laszlo manifestą“Gegen die Avantgarde“, tam tikrą anarchizmo formą. Tai buvo mano pirmas žingsnis ta kryptimi.“ J. de Jong – maža trapi moteris, o balsą jos greičiau manytum esant didelio stipraus vyro. Ji kalba entuziastingai, lyg savo gyvenimo įvykius ką tik būtų pergyvenus ir nustebus, iki šiol apstulbus. Atsakydama į klausmą, iš kur tas jos maištingumas, ji suabejoja: „Nežinau. Aš buvau patenkinta savo tėvais, maištavau visiškai ne prieš juos. Pagal mane, aš persiėmiau laiko dvasia – tokia tada ji buvo, prieš viską priešiška. 1953 m. Rock Around The Clock – mūsų kultūra, ji mums tiko. Mes buvo paaugliai, tuoj pat susiorganizavom roko grupę mūsų mokyklos rūsyje. Mes neturėjom narkotikų, tik pūstus sijonus ir muziką… Maištingumas taip pat gal todėl, kad aš neturiu šaknų. Per karą mes buvom pabėgę į Šveicariją, mamos gimtinę, man buvo tada trys metai ir aš pamiršau olandų kalbą. Kai grįžome, man buvo jau aštuoneri, aš du metus buvau lankiusi mokyklą Ciuriche, o čia vėl kita kultūra, reikėjo vėl iš naujo pritapti. Neturiu šaknų – tai, žinoma, perdėta. Jos yra Hengelo. Bet aš visada jaučiausi žiūrove, stebėtoja iš šalies. Todėl tėvai mane siuntė būti kartu su skautais, kitais vaikais, kad prisitaikyčiau. Nes aš buvau neprisitaikiusi. Ne šeimoje, bet visuomenėje. Kodėl pasirinkau avangardą, irgi negaliu paaiškinti. Gal dėl mano tėvų, gal dėl Wolvercamp‘o, Cobros grupės istorijas pasakojusio. Man tada buvo gal trylika, mane buvo lengva įtakoti… Mano tėvams mano maištingumas tiko, jie visai nesiruošė manęs raminti ar dresuoti.“

Santykiai su Asger Jorn vis tiek buvo, įvyko ir truko dešimtmetį. „Aš, išgirdus, kad jis turi naują draugę, supykau – tai man visai nepatiko. Nes po mūsų susitikimo Londone, jis man ekspresu atsiuntė laišką, kur rašė, jog nori tuoj pat mane pamatyti, kitaip pasidarys sau galą. Aš laišką radau, grįžus po atostogų, ir atrašiau, jog irgi noriu susitikti, ir, kad kaip suprantu, jis nenusižudė. Jis sureagavo tuoj pat, tuoj pat atsirado Amsterdame ir aš išsigandau. Pakabinau ant durų raštelį „Aš darbe Stedelijk muziejuje ir eik, apsigyvenk Museum Hotel“… Ir jis gana ilgai taip ir laikėsi, su manim elgdamasis padoriai ir per atstumą, ir vis gyvendavo Museum Hotel.“

1960 m. J. de Jong persikėlė gyventi į Paryžių, kur netruko išsinuomoti net savą mažą butą. Ji dalyvavo IS kongresuose Gioteborge ir Briuselyje bei pilnai atsidavė menui. “Asgar Jorn norėjo tuoj pat tuoktis ir usilaukti vaikų, o aš ne. Aš maniau, jei jau kažkuo užsiimu, tai tuo reikia ir užsiimti. Nemaniau, kad kelionės ir visi kiti dalykai gerai derinsis su motinyste. Nenorėjau šeimos, ir gana ilgai. Iki pat dabar” – juokiasi. Ji sugalvojo išleisti anglišką žurnalą apie Internacionalinį Situacionizmą. Inspiracija jai buvo legendinis i10, 1920 m. Arthur Lehning leistas angliškas žurnalas. Ji jau buvo mačius, kaip Sandbergas kūrė savo tipografiją, kaip darė spaudinius. Ji norėjo irgi kažko tokio, panašiai nenuobodaus. Tuo metu, kai ji jau dirbo prie The Situacionist Times leidimo, iš judėjimo ją taip pat išmetė  – filosofas Guy Debord buvo panašus į mažą tironą Napoleoną. Taip The S.T. tapo jos pačios žurnalu, iki šiol turinčiu kultinį statusą. 2012 m. buvo jo penkiasdešimtmetis, paroda Niujorke. J. de Jong buvo priimta kaip avangardo diva, visų šešių numerių faksimiles buvo galima įsigyti – su ekspresionistine tipografija, abstrakčiais meno kūriniais ir sistemine meno kritika, tyrimais, pvz, apie labirinte naudojamą mazgo formą – žurnalo numeriai iki šiol ir estetiški, ir įdomūs. Tai buvo įmanoma, nes niekam iš šių sudedamų leidinio dalių nebuvo autorinių teisių. Tai buvo padaryta pagal idėją, jog “ateini su dovanom ir gauni dovanų pats”.

Apie 1968 metų gegužę ji pasakojo spinduliuodama – tai buvo moment supreme jos gyvenime. “Bet tada radosi ir nesutarimai tarp manęs ir A. Jorn. Jis jau visa tai buvo pergyvenęs Ispanijos Pilietinio karo metu. O aš galvojau, kad dabar kažką kuria mano amžininkai, kažką, kas turės tapti kita visuomene, ir aš neatsisakysiu tame procese dalyvauti. O A. Jorn išvyko iš Paryžiaus, ir dar paliko man saugoti savo dukrą. Ji buvo dviem metais jaunesnė už mane. O jis norėjo tapyti ir neturėti nieko bendra su akmenų mėtytojais. Atgaline data aš jį geriau suprantu. Aš irgi nemėčiau akmenų, aš dariau plakatus. Ten aš galėjau pasireikšti, mano kūrybinė jėga ir politinės idėjos susiliejo.”J. de Jong Paryžiuje gyveno argentiniečio dailininko Antonio Berni vasarinėje studijoje. Ten ji ir naudojosi jo spaustuvės įranga. “Virš manęs gyveno irgi argentinietis, dailininkas Julio le Parc, kuris tais metais turėjo atstovauti Prancūziją Bienalėje. Bet jį išmetė iš šalies, nes jis buvo pagautas kartu su kitais menininkais pakeliui į Reno fabriką, kur rengėsi agituoti darbininkus. Jo šeima vis dar gyveno jo studijoje, ir kieme budėjo policijos sekliai. O aš bijojau, kad jie įsiverš ir pas mane, ir aptiks, kad aš naudojuosi spaustuve. Bet aš, atspausdinus plakatus, juos susukdavau, prašmatniai apsirengdavau, su aukštakulniais, sveikindavausi su jais, praeidama pro šalį… Žinoma, nebuvau panaši į akmenų mėtytoją. Manęs dažnai klausia, kaip aš nebijojau? Nežinau. Nebuvo laiko drovėtis ar apie tai galvoti, tiesiog, šiame procese dar ir mokiausi, kaip laikytis pasaulyje.

Moterų emancipacija manęs nejaudino. Aš jaučiausi jau seniai emancipuota. Aš buvau ne Olandijoje, o Paryžiuje, o tokia pozicija tada tenai buvo savaime suprantama. Moterų rašytojų laikysena tada buvo labai ryški. Įdomu, jog mes tada laikėmės labai pasaulietiškai, rengėmės pagal paskutinę madą. Su šukuosenom, lyg ką tik iš kosmetikos kabineto. Artistiško bohemiškumo mumyse nebuvo. Nešiojom dideles skrybėles – vėlesnis feminizmas buvo jau visai kitoks. Aš mėgau skaniai valgyti, buvau ultra kairė, bet ir hedonistė – man šita kombinacija labai juokinga.“ Nesuvaržyta ir puošni, energinga ir nekantri – visa tai matome ir J. de Jong paveiksluose. Jos kūryba labai įvairiapusė – nuo abstrakcijos iki ekspresionizmo, nuo realizmo iki pop-art. Ir visada dinamiška, pašėlęs judėjimas. Jos ir pačios temos dinamiškos: kosmonautai, biliardo žaidėjai, sportas, lošimo automatai, žmogžudystės. Žmonių figūros rangosi viena per kitą, susipynę, pakliuvę monstrams į nagus, pagauti mitologinių gyvūnų. Tačiau dar labiau, nei tematikoje, judėjimas yra spalvose, mostuose, drąsiuose potėpiuose – prof. Jaffė apie tai kalbėjo jau pirmos jos personalinės parodos proga Amsterdame Krikhaar galerijoje 1965 m.

Parinko ir vertė: Gaiva Paprastoji

Pridėsiu nuo savęs, jog šiame interviu visas 1968m. studentų maištas kaip ant delno. Gerų šeimų, turtingų tėvų vaikai, mokytis tingi, nieko neprivalo, bet išsiilgę įspūdžių, sunkumų nematę, pritrūkę pojūčių. Praeita karta pergyveno karą, tai šitiems prisireikė kažkaip savą “karą” pasidaryti, pagal savą supratimą… Nėra ką veikti gyvenime, taigi reikia keisti pasaulį! – Jiems pasaulis blogas buvo? Nori vargšams padėti, tai savo gėrį atiduok, kas trukdo? – Bet ne, keisti reikia taip, kad man liktų gerai, o kitiems irgi iš kažkur taptų irgi gerai… Iš kur? – Iš socialinės valstybės. Statykim socializmą!… Ar narodnikai bolševikai ėjo į liaudį maištui agituoti, į fabrikus revoliucijos kelti 1917 m., ar 1968 m. “menininkai” ėjo į Reno fabriką darbininkų maištui kelti… Po TSRS sugriuvimo manėmės atgal į seną gerą Europą grįžę, o ji jau kada buvo tapus socialistine. Nes trejetukininkų revoliucija nugalėjo. Dabar visur valdžioje yra 1968 metų maišto karta, taip vadinami “gauche caviar“ – ikrą ėdantys ir jaguarais besivažinėjantys socialistai progresyvistai – kad kas pasakytų, kuo skiriasi dabartinis Briuselis nuo Brežnevo laikų sąstingio? – tas pats, iš dirbančiųjų ir smulkaus verslo surinktų mokesčių perdalijimas, kad valdžios biurokratai sau geras algas išsimokėtų.

Jack Lang, dandis ir buvęs Prancūzijos kultūros ministras, su politine veikla atsisveikinęs po F.Miterano (bet jo kultūrinė politika, kad ir fragmentuota, bet dar vis gyvybinga Prancūzijoje), jis niekada nerado gero žodžio pasakyti apie „1968 – tųjų mitą“: realybėje į valdžią atėjo kairiosios ideologinės abstrakcijos, nieko bendro su realybe nuturinčios. Žodžių lavina prisidengusi, sekanti generacija patogiai apsigyveno valdžioje – Sartro niūraus egzistencializmo jau nereikėjo, bet La gauche taip visada jų intelektualinis biotopas ir liko. Kai reikėjo priešo, kad būtų pateisinamas pretekstas prieš ką kautis, valstybės įtaka buvo pristatyta, kad būtų jaučiama kaip gyvenimo priešas. Ją iš kelio pašalinus ir patiems į valdžią atsisėdus, dabar valstybė – jau draugas, sava, reikalauja visiško piliečių pasitikėjimo ja, atvirumo ir paklusnumo. Viskas susiveda į tai, kaip pateikiama, į sakomas kalbas, į naudojamus politkorektiškus žodžius…