infa.lt

tęsinys, ankstesnės dalys čia

D.Ugrešic yra rašiusi: kažkada stebėjau, kaip aborigenams (papuasams) buvo buvo bandoma įpiršti naudojimui Coca Cola ir Omo skalbimo miltelius… Bet papuasai bent jau juokėsi iš to susirietę, kai pas mus nebesijuokiama ir tokie dalykai nebelaikomi juokingais, nes niekas nepastebi tame nei dirbtinumo, nei paradoksalumo jumoro… Visiška pozityvistinio mąstymo pergalė. Normaliam kasdieniniam žmonių gyvenimui sunykstant, ne tik blogis įsigali be pasipriešinimo, – likusius visuomenės narius apima idiotizmas. Kai pozityvistinį mąstymą jo radimosi ir plitimo pradžioje, XIX a., žmonės dar lengvai identifikuodavo.

W.G.Sebaldas „Saturno žieduose“rašė: „Gustavas Floberas buvo žinomas savo skrupulais, trukdžiusiais jam rašyti – falšo baime, pvz, kuri laikė jį prikausčiusi prie sofos savaites ir mėnesius, o galiausiai net vertė bijoti, kad jis niekada daugiau nesugebės parašyti nei žodžio, nekorumpuodamas savęs pačiu baisiausiu būdu… Dar daugiau, jis buvo įsitikinęs, jog viskas, ką jis parašė iki šiol, yra tiktai siaubingų klaidų ir melo grandinė, ir to pasekmės bus neįsivaizduojamos… G.Flobero skrupulų ištakos ėjo iš jo suvokimo, tiesiog matymo, kaip nesustabdomai ir nepavargstamai visur plinta kvailybė, kuri, jis tikėjo, įsiskverbė ir į jo paties galvą. Jis yra lyg ir sakęs, kad tai efektas, prilyginamas grimzdimui į smėlį… Tikriausiai todėl smėlis užima tokią svarbią vietą G.Flobero kūriniuose: smėlis nugali viską, įsiskverbia į mažiausius plyšelius… Smėlio smiltelėje E.Bovari žieminės suknelės klostėse Floberas matė visą Sacharą, kiekviena dulkelė jam svėrė kaip Atlaso kalnynas.“

G.Flobero „Bouvard et Pecuchet“, parašytas 1881m. yra knyga apie kvailybę, kaip neatskiriamą žmonijos egzistencijos dimensiją. Ir labiausiai šokiruoja išvada, jog kvailybė, įsigalint mokslui, technikai ir propagandai ne mažėja ir nyksta,  – priešingai, moderniems laikams progresuojant, žmonių kvailybė progresuoja kartu! – Nes moderni kvailystė nereiškia nežinojimo. Ji reiškia nesusimąstymą, priimant kitų suformuluotas idėjas už gryną pinigą. Ir ši įžvalga žmonijai turėtų būti ne mažiau svarbi, kaip Markso ar Froido raštai. Nes ateitį be klasių kovos galima įsivaizduoti, ateitį be psichologijos irgi. Bet ateitis, kuri bus, atneš su savimi laviną jau sugalvotų idėjų, suvestų į kompiuterį, programuojamų masinių informacijos priemonių ir gręsiančių sunaikinimu bet kokiai dar likusiai originaliai ir individualiai minčiai. O kaip tik ant jos, kaip ant kertinio akmens, europietiška kultūra ir pastatyta – čia Milanas Kundera šitaip išsakė savo nerimą. Nes matė, jog masės nebijo būti kvailos ar kvailinamos, labiau už viską jos bijo nebūti pakankamai modernios, šiuolaikiškos, madingos, progresyvios. Ir griebia viską, kas naujo, nes tai yra gėris ir dar didesnis gėris, be jokių klausimų ir abejonių…

„Techninių aparatų makabriškumas yra tame, jog jais gali lengvai naudotis ir tie, kurių proto lygis netraukia tiek, kad juos išrastų… Kvailybė tuoj pat ima naudotis mokslo išradimais, ir dar su velnišku lengvumu. Gamtinės nelaimės ne taip nuodugniai nusiaubia žemę, kaip tai daro mokslas ir technika, sąjungoje su godumu.“ (Nicolas Gomez Davila)

Tokioj situacijoje likusiems iškyla keistoka alternatyva: ar būti pažangiu, ar būti savarankiškai mąstančiu. – Ir kaip taip sužaista patyliukais, jog būti savarankiškai mąstančiu jau automatiškai reiškia nebūti pažangiu? Kad tai- skirtingi ir priešingi vienas kitam dalykai? – Kai svarbiausia europietiškoje kultūroje buvo, ir brangiausia, ką ji turėjo – pagarba individui, jo minties originalumui ir jo teisei į neliečiamą gyvenimo privatumą. (M.Kundera).

Reiktų grįžti keletą šimtų metų atgal, kad užčiuoptume šio proceso pradžią; Europinė kultūros tradicija suformuota Renesanso intelektualų, dvasios aristokratų, žvilgsniu ir mintimi sugebėjusių aprėpti labai sudėtingus reiškinius ir jų įvairovę – toks liko ir universalaus žmogaus pavadinimas – Renesanso žmogus… bet, ėmė kilti trečiasis sluoksnis, turtėti pirkliai, bankai – jiems nebuvo aktualu nei dvasia, nei intelektas, jiems auksas iš gėrio idėjos simbolio pavirto pinigu, ir visas jų pasaulio matymas į pinigą ir susivedė. Ir dvasiniam gyvenimui palaipsniui ėmė darytis ankšta tokiame link komercijos pasukusiame pasaulyje. Tuo labiau, jog pirklys, buržua, į esmės gelmes pasinerti nesugebėdami, tiesiog atskyrė turinį ir formą į du atskirus dalykus: tikėjimas, pvz, iš gyvenimo būdo, doro ir prieš savo paties sąžinę atsiskaitomo, tapo tokiu, kad gudrauk kaip nori, o nueisi sekmadienį į bažnyčią, ir dievas tau viską atleis; arba, nesvarbu, kaip elgiesi, kaip gyveni, svarbu, kad iš išorės viskas atrodo gražiai ir teisingai… Iš čia ilgainiui pozityvumas ir gimė: esmės to, kas nematoma, ir nėra; yra tik tai kas matoma, tik išorė – tai buvo labai patogu, taip gyvename ir dabar.

O kad viskas tokiu būdu prarado prasmę, šaknis, reikšmę, svarbos hierarchiją ir tapo atskirų molekulių sankaupa, palaida atomų bala materialiniu pavadintame pasaulyje tą retas ir besupranta. Menas, pavyzdžiui, nežinantis savo vietos, yra destruktyvus. Jis niekur neveda – žmogus ir menininkas yra atskirti, ir suvienyti tą skilimą norima mieliau po meno, o ne po žmogaus vėliava, nes smagiau, kad liktų tik žaidimas ir pastangos save pasaulyje įtalpinti, kaip kažką specialaus, o ne gink dieve, kažką normalaus, žmogiško, kasdieniško…Tiesą sakant, nepakeliama (dvasiai) būti apačioje ir nematyti tuo tarpu savęs ir iš viršaus! – Mane domina aukštųjų idėjų, aukštosios kultūros likimas – kažkada joms užteko egzistuoti, būti, ir pasaulyje, kuriame viskam kitam irgi dar buvo svarbiausia būti, tai žmones džiugino ir guodė, ramino ir kėlė pasitikėjimą. Kai moderniais laikais veikla, veikla ir dar kartą veikla tapo svarbiausia – kad tu niekur iš esmės ir nei sekundei nesi, niekas to nepastebės; jei tu neveiksi, tada tavęs tikrai nebus. Tokiam pasaulyje ir didžiosioms idėjoms norima pritaisyti propelerius, jos turi veikti, įrodyti save, kitaip jų nereikia, jomis netikima ir jokios iš jų naudos.

Jei dvasia yra vertikalėje, žvilgsnyje iš viršaus, tai materija kaip horizontalė, ir mes joje prapuolę. Kai normalumas būtų kaip tik jų kryžkelės taške. Ir, kadangi jį pastoviai perstumia, kas jo savo ir tvirto neturi nusistatęs, tai prapuls su visu kitu kuo kartu.

(laukite tęsinio)

Gaiva Paprastoji