infa.lt

Teorijos autorius Žilberas Diuranas (Gilbert Durand)

Sociologas ir filosofas Žilberas Diuranas buvo K. Jungo mokinys ir pasekėjas, be to, jo mokytojais atskirais etapais buvo G. Bašliar, A. Korben, K. Levi-Stros, M. Eliade, Ž. Diumezil. Diurano nuopelnas pirmiausia susideda iš to, kad jis sugebėjo sujungti į vieną mokslines ir metodologines savo mokytojų intuicijas ir nukreipti jas sukuriant naują mito (mitoanalizės) teoriją, po daugelio racionalistinės ir logocentrinės Europos kultūros ir mokslo kieto dominavimo amžių, reabilitavusią vaizduotę. Būdamas profesionaliu sociologu, Diuranas be viso kitko, sugebėjo integruoti tyrimus į tokias sritis kaip mitologija, psichologija, etnologija ir klasikines sociologijos teorijas, kas leido jam susisteminti visas bendras žinias į vieningą vaizduotės sociologijos modelį ar (pagal K. G. Jungo giluminę psichologiją) giluminę sociologiją.

Pagrindai, principai, metodai ir šios teorijos sampratos išdėstytos Žilbero Diurano mokslinių monografijų serijoje, tarp kurių svarbiausia ir labiausiai žinoma yra fundamentali knyga „Vaizduotės struktūros antropologija“1. Joje sutelktos pagrindinės autoriaus idėjos ir naujos mokslinės mokyklos postulatai.

Imažiner

Vystant Korbeno (parodžiusio mundus imaginalis vaidmenį mistiniuose Islamo mokymuose) būdą ir Jungo idėją apie kolektyvinę pasąmonę, Diuranas įveda raktinę sąvoką „l‘imaginaire“, į anglų kalbą tai daugmaž verčiama terminu „imagery“. Rusų kalboje tai sąvokai nėra analogų (apytiksliai „l‘imaginaire“ galima būtų išversti į rusų kalbą kaip „мир воображения“ (vaizduotės pasaulis)), dėl to toliau mes naudosime prancūzų terminą rusų (lietuvių) transkripcijoje. Imažiner – tam tikra pirminė savybė, vienu metu reiškianti:

♦ vaizduotę kaip sugebėjimą (instanciją);

♦ tai, kas įsivaizduojama (vaizduojama, atvaizduojama, dirbtinai sukuriama per fantaziją);

♦ tą, kuris įsivaizduoja (įsivaizduojantysis, fantazijos atsiradimo šaltinis);

♦ pats procesas (įsivaizdavimas kaip funkcija);

♦ ir kai ką, kas yra bendra ir seka prieš vieną ir kitą, ir trečią, (taip sakant imažiner).

Diuranas taip aprašo ontologinį imažiner statusą (įsivaizduojamąjį-įsivaizduojantį-vaizdavimą). Platono dialoge „Sofistas“ duodamas dviejų vaizduotės tipų aprašymas: φαντασία („fantazija“) ir eikasija („eikazija“). Abi jos remiasi prezumpcija, kad pirminėmis yra dvi kitos realybės – protas kaip realybės ir visų dalykų tvarkos matas ir objektyvusis pasaulis, juntamas pojūčiais, kurie transliuoja jausmus protui. Pojūčiai gali susidoroti su savo užduotimi korektiškai arba nekorektiškai – čia į reikalą ir įsijungia vaizduotė. Jei išorinio pasaulio keliamas įspūdis (realus) perduodamas protui (kuris taip pat realus) „teisingai“ (korektiškai), tai mes turime reikalą su „eikazija“, tai yra tokia vaizduote, kuri „pozityviai“, „skaidriai“, „teisingai“ įneša minimumą netikslumų į perduodamus iš jutimo organų į protą duomenis. Nuo žodžio „eikazija“ kilo žodis „ikona“, – „stabas“ („vaizdinio“ prasme, „pavyzdys“ ir „etalonas“). Jeigu perduodant duomenis atsiranda sutrikimų, mes turime reikalą su fantazija, tai yra su sugadintu perdavimu, kuris sumaišo realius duomenis su nerealiais ir juos painioja.

Diuranas siūlo užbaigt europietišką logocentrizmą ir pakeisti startines pozicijas. Pasak Diurano, pirmoje eilėje – tai vaizduotė: būtent ji savo dinaminio veikimo eigoje sukuria vidinį išorinio pasaulio subjekto ir objekto vertinimą.

Pagal Diuraną, realybės priskyrimas subjektui ir objektui, ir realistiškumo savybės atėmimas iš vaizduotės galiausiai yra tik filosofinė hipotezė, turinti tolimą istoriją ir tapusi vakarų europietiškoje mąstyme besąlygišku konsensusu. Tačiau tereikia tik išeiti už šios minties ribų ir kreiptis į kitų kultūrų mąstymo struktūras – rytų, mistines, religines, archaines arba į meno sferą, – ir mes galime įsitikinti, jog subjekto-objekto dualizmas pilnai neapima galimų filosofinių pažiūrų ir daugelis nevakarietiškų (išsivysčiusių ar primityvių) kultūrų supranta ontologinį vaizduotės, mundus imaginalis statusą visiškai kitaip.

Suprasti islamo tradicijos, judėjų kabalos, kinų daoizmo, alcheminių mokymų ir procedūrų, primityvių tautų mitų ir legendų, galų gale, pasaulinio folkloro mistinės teorijos turinį galima tik tuo atveju, jei mes atitolsime nuo kieto „subjekto-objekto“ dualumo ir pripažinsime ontologinę tos instancijos, kuri yra tarp jų, tai yra vaizduotės, imažinero nepriklausomybę.

Kaip mokslinę (o taip pat ir filosofinę) hipotezę, Diuranas ima sekantį postulatą: priešpastatydamas jį visuotinai pripažintai Vakaruose (bet toli gražu ne vienareikšmiškai suprantamoje Rytuose) pozicijai, – imažiner – tai vienintelis, kas egzistuoja, ir „mūsų pasaulis“ („mūsų“, tai yra esantis kaip subjektas, ir „pasaulis“, tai yra objektų visuma) yra laisvos vaizduotės žaismo rezultatas. Tokiu atveju mes gauname pagrindą ypatingos „imažinero ontologijos“ išsirutuliojimui, besiremiančios teze: vienintelis, kas yra ir kas egzistuoja, – tai „kas yra tarp“.

Antropologinis trajektas

Vystant šią idėją, Diuranas įveda fundamentalią jo teorijoje sampratą „antropologinis trajektas“. Terminas „trajektas“ („traectum“) sudarytas iš lotyniško „tras“ – „per“, „tarp“ ir „jacere“ – „mesti“, „mėtyti“, „svaidyti“. Pagal tą veiksmažodį (nuo jo esamos formos – „jectum“, „mestas“) suformuotos svarbiausios filosofinės ir mokslinės kategorijos „subjektas“ ir „objektas“. „Sub-jekt“ tai, kas „padėta“ („mesta“) po“ – tai yra „gulintis – po“. Ob- jekt“ – tai, kas „mesta („padėta“) prieš“, tai, kas „sviesta prieš“, tai yra „пред-мет“ (daiktas). Tarp jų yra „tra-jektas“, „mestas tarp“.

Antropologinis trajektas – tai savarankiško statuso suteikimas tam, kas yra „tarp“ – tarp subjekto ir objekto, tarp gamtos ir kultūros, tarp gyvuliško ir racionalaus, tarp dvasios ir gyvybės, tarp išorės ir vidaus, tarp projekto (ateities) ir istorijos (praeities).

Trajektas – tai „schema“, „maršrutas“, „trajektorija“, kuri nustato struktūrą ir struktūrinius ansamblius, režimus, opozicijas ir suartėjimus, bet nieko nesako apie identitetą to, kas tame trajekte dalyvauja, kadangi pats identitetas yra ne kažkas pastovaus, bet to paties trajekto pasekmė. Objektas ir subjektas funkcionali antropologinio trajekto esmė, jie jo sudaromi kaip vaidmens tapatybės.

Toliau autorius išskiria du imažinero režimus, „diurne“, (dieninis režimas), „noktiurne“ (naktinis režimas).

——————————————————————————-

1. Durand G Les structures anthropologiques de l‘imaginaire. P.: Dunod, 2011.

vertė: Alenas Kostiugovas