infa.lt

Prieš keletą dienų oficialiai tapo žinoma, jog Turkija apsisprendė pirkti Rusijos oro gynybos sistemas C-400 ir pervedė pirmą avansinį mokėjimą. Sandorio detalės, žinoma, neviešinamos, tačiau manoma, jog bendra jo suma gali siekti 2,5 milijardo JAV dolerių, rašo Latvijos leidinys diena.lv.

Tai pirmas atvejis, kai apie Rusijoje pagamintos strateginės ginkluotės įsigijimą (nors tai dar nėra iki galo įvykęs faktas), skelbia Šiaurės Atlanto sąjungos šalis narė. Nežiūrint į tai, kad C-400 pagal svarbiausius parametrus žymiai lenkia visus analogus, šios sistemos potencialus panaudojimas NATO šalyse iki šiol buvo laikomas neįmanomu, todėl, kad šią sistemą gamina potencialus aljanso priešininkas. Net, jeigu pavyktų išspręsti suderinamumo su NATO ginkluotės standartais problemą, C-400 panaudojimui reikalingi specialistai, kuriuos apmokyti gali tik Rusija, o taip pat techninis aptarnavimas, kurį garantuoti gali, vėlgi, tik Rusija.

Pasekoje, bet kuri šalis, kuri įsigyja oro gynybos sistemas Rusijoje, daugiau ar mažiau (priklausomai nuo to, koks jai bus skirtas vaidmuo oro erdvės gynyboje), gaus patikėti savo saugumą Maskvai. Tai, savo ruožtu, jau klausimas ne apie generolų norą įsigyti geriausią iš prieinamos konkrečios ginkluotės rūšies, o apie strateginį valstybės pasirinkimą.

Turkijos prezidentas Redžepas Taipas Erdoganas turi pakankamai priežasčių būti nepatenkintu Vakarų šalimis, ir ypač Jungtinėmis Valstijomis. Ankara įsitikinusi, jog būtent JAV stovėjo už kulisų valstybinio perversmo 2016 m. bandymo metu, ir kas dar labai svarbu – Vašingtonas sudaro Turkijai rimtas problemas palaikydamas Sirijos ir Irako kurdus, kas labai stimuliuoja Turkijos kurdus siekti nepriklausomybės.

Taip pat yra mažiau svarbių priežasčių sąrašas, viena iš kurių yra JAV stabdymas teikiant Turkijai atskiras ginkluotės rūšis. Pakanka problemų ir Turkijos santykiuose su Europos Sąjunga, kuri leido aiškiai suprasti, jog Erdogano ir jo šalininkų į autoritarizmą Europoje, švelniai tariant, nepatraukli.

Tiesa, idilijos nėra ir Turkijos santykiuose su Rusija, ypač po 2015-ųjų metų, kai virš Sirijos buvo numuštas Rusijos karinis lėktuvas, ir dviejų šalių santykiai išgyveno dramatišką pablogėjimą. Tačiau šiuo atveju viršų paėmė ekonomika ir, tikėtina, atitinkamas ideologinis artumas, dėl kurių Ankara, nežiūrint visų prieštarų, toliau demonstratyviai tęsė bendradarbiavimo plėtrą ne tik su Rusija, tačiau ir su Iranu bei Kinija. Tai priverčia vis dažniau minėti Turkiją, kaip vieną iš valstybių-potencialių dalyvių, Kinijos ir Kremliaus įgyvendinamame Didžiajame Eurazijos geopolitiniame projekte.

Šiuo metu ši tendencija pasiekė tašką, nuo kurio kelio atgal gali ir nebūti, ir Vakarai yra pastatyti prieš sudėtingą pasirinkimą: geopolitinio intereso naudai, bent jau iš dalies nusileisti Ankaros reikalavimams ar sustiprinti spaudimą Erdoganui, kas gresia tolesniu santykių blogėjimu, tame tarpe ir galimu Turkijos pasitraukimu iš NATO, o tolimesnėje ateityje – ir iš Vakarų įtakos zonos.