infa.lt

Aš nenoriu tapti šio pasaulio dalimi, kur vyro sąvoka išsitrynė iki paprasto „socialinio konstrukto“, o moters – iki paprastos biologinės gimdymo mašinos sąvokų. Kur vyriškumas tapo nesuprantamu žodžiu, dažniausiai apibrėžiant mokėjimą įkalti vinį į sieną, o moteriškumas – seniai pamirštu, beveik legendos lygmens mitu, kurio galbūt niekada ir nebuvo. Pasaulio, kur..

Kur nėra supratimo apie garbę ir orumą, o duotas žodis kažko vertas tik jei būna iškilmingai pasakytas prie liudininkų ir pakartotas tris kartus. Kur moterys nenori vaikų, nes laiko juos našta, o vyrai nenori šeimos, nes nesuvokia jos kaip vertybės. Kur vaikučiai laiko save sėkmingais sėdėdami už tėvo automobilio vairo, o bet kuris prasisiekęs, turintis nors truputį valdžios, siekia įrodyti jums, kad jūs menkysta.

Aš negaliu tapti šio pasaulio dalimi, kur žmonės su taurele alkoholio rankose veidmainiškai pareiškia tikintys į Dievą, tačiau neturi nė mažiausio supratimo apie tai. kas yra tikėjimas. Kur pagarbos sąvoka laikoma kažkuo gėdingu, o kuklumas – trūkumu. Kur žmonės pamiršo kas yra meilė, ją pakeitę vis kito partnerio varianto paieškomis.

Kur žmonės perka automobilius, orientuodamiesi į tai, kad jie būtų geresni už kaimyno, tačiau visiškai nesirūpina savo vidumi, nesuvokdami esantys dvasios ubagai, nesugebantys nei suprasti svetimo skausmo, nei jį pamatyti, nei padėti kenčiančiam. Ten kur visuomenė gyvena vis geriau, ir tuo pat metu ten, kur atsiranda vis daugiau vargšų ir nuskriaustųjų, nes visi niekada negali būti sėkmingi, ypač tada, jei visuomenėje nebeegzistuoja užuojautos pojūtis.

Aš negaliu tapti šio pasaulio dalimi, kur tarp vyrų ir moterų nebeliko skirtumų. Ir visa tai kartu ėmė vadintis pasirinkimo laisve, tačiau tuo pat metu tuos, kurie nenorėjo rinktis siūlomų variantų ribose – pavadino atskalūnais ir marginalais. Aš taip gyventi negaliu, nenoriu ir negyvensiu.

Aš renkuosi savo kelią, – savo vertybes ir savo požiūrį į gyvenimą. Dar išliko žmonių suprantančių kurias vertybes aš turiu galvoje – tai tas, su kuriomis išaugo mūsų tėvai, dar ne visi jas užmiršo. Aš noriu būti savimi, o ne blankiu dabartinės minios, neturinčios savo veido, atspindžiu. Minios, kur kiekvienas individas bijo išsakyti savo asmeninį požiūrį, kad nebūtų iš tos minios išmestas.

Kur buvimas šakalų krūvoje yra vertinamas labiau už tikro pasirinkimo laisvę – laisvę būti žmogumi, vertu savo protėvių ir laisvę būti drąsiam kaunantis už savo ateitį, nebijant būti išmestam iš gaujos ir juolab nelaikant jos kažkokia vertybe.

Kviečiu su savimi tuos, kurie mato šiandieną kaip aš ir tuo pat metu apgailestauju neradęs tokio paties supratimo tarp tų, iš kurių labiausiai jo tikėjausi.

Kai skaitote jog „kviečiu su savimi“ – tai reiškia jus kviečiantį jūsų vidinį balsą, sakantį jums tą patį, tik jūs kol kas dar nedrįstate jo paklausyti, o tuo labiau ištarti garsiai. Tas „aš“ , kviečiantis jus su savimi – tai jūsų sąžinė, bandanti ištraukti jus iš tos pilkos minios, atversti žmogumi ir priversti garsiai ištarti – „karalius nuogas“.

Užteks klūpoti nusileidžiant pilkosios minios spaudimui, – jūs turite savo supratimą apie tai, kas yra gerai, o kas blogai ir kas bei kaip turi būti teisingai. Ir tai suteikia jums stebuklingą galimybę eiti savo pačių pasirinktu keliu, su savo pasirinkta gyvenimo drauge (draugu) ir perteikti savo gyvenimo sampratą savo vaikams, nesižvalgant į šonus ir nebijant, jog gal kažkur, kažkas ne taip tą supras.

Tu asmenybė, žmogus ir pats savaime vertybė, kol savo gyvenimą grindi tomis vertybėmis, kuriomis tiki tu, kuriomis tikėjo tavo protėviai, kai dvasią aukštino labiau nei kūną, kai garbė buvo vertinama brangiau už gyvybę. Būk vertas tų, kurių dėka šiandien esi, nes tai skola, kurią privalai atiduoti savo vaikams.

Ir tik drąsus žmogus gali nenusilenkti miniai, nes jo garbė jam aukštesnis prioritetas už autoritetų baimę, minios baimę. Būkite drąsūs ir jums lenksis minios. Būkite nuolankūs, kai kažkam reikia jūsų pagalbos, nes tik užjaučiantis yra vertas pagarbos kaip visavertė asmenybė. Garbė, pagarba, užuojauta ir meilė – štai pagrindinės mūsų  gyvenimo atramos, suteikiančios jam tikrąją vertę. Neleiskime jų sunaikinti ar iškreipti!

–