infa.lt

Kodėl prie socializmo moterų seksas buvo geresnis

Kodėl prie socializmo moterų seksas buvo geresnis

21 rugpjūčio
01:15 2017

Kristen R. Ghodsee

ŠokiaiKai amerikiečiai mąsto apie komunizmą Rytų Europoje, jie įsivaizduoja apribojimus išvykimui iš šalies, niūrius landšaftus vyraujant pilkam betonui, pasigailėtinus vyrus ir moteris, vargstančius ilgose eilėse parduotuvėse su tuščiomis lentynomis, o taip pat slaptąsias tarnybas, kišančias savo nosį į asmeninį piliečių gyvenimą, rašo nytimes.com

Nors daugelis dalykų iš to, kas išvardinta yra tiesa, vis tik mūsų kolektyviniai stereotipai kalbant apie gyvenimą prie komunistų nesudaro pilno paveikslo.

Kai kurie žmonės gali prisiminti apie tai, jog moterys iš Rytų bloko turėjo daug teisių ir privilegijų, kurių tuo metu nebuvo liberaliose demokratijose, įskaitant žymias valstybės investicijas į jų išsilavinimą ir profesinį parengimą, jų pilną integravimą į darbo jėgos sudėtį, dosnias išmokas mažamečių vaikų priežiūrai ir garantuotą nemokamą vaiko socialinį aprūpinimą. Tačiau yra ir dar vienas pranašumas, kuriam skiriama mažai dėmesio, – moterys prie komunizmo gaudavo daugiau seksualinio pasitenkinimo.

Rytų ir Vakarų Vokietijų lyginamoji socialinė analizė, pravesta po jų susijungimo 1990-aisiais, parodo, jog moterys iš rytinės dalies jausdavo dukart daugiau orgazmų, nei moterys iš vakarinės šalies dalies. Tyrėjus nustebino toks disparitetas, ypač dėl tos priežasties, jog moterys iš Rytų Vokietijos kentė nuo taip vadinamos dvigubos naštos formaliame darbe ir darbo namuose . Skirtingai nuo to, pokario Vakarų Vokietijoje moterys nedirbo ir turėjo galimybę pasinaudoti visais palengvinančiais namų darbą prietaisais, gaminamais veržliai besivystančioje kapitalistinėje šalies ekonomikoje. Tačiau pas jas buvo mažiau sekso ir mažiau suteikiančio pasitenkinimą sekso, nei pas tas moteris, kurios buvo priverstos stovėti eilėse prie tualetinio popieriaus.

Kaip paaiškinti šį gyvenimo už geležinės uždangos aspektą? Kaip pavyzdį galima būtų paimti Aną Durčevą (Ana Durcheva) iš Bulgarijos, kuriai buvo 65 metai, kai aš pirmą kartą susitikau su ja 2011 metais.. Pragyvenusi savo pirmuosius 53 metus prie komunizmo, ji dažnai skųsdavosi tuo, jog nauja laisva rinka nesuteikė galimybės bulgarams turėti sveikų meilės santykių.

„Žinoma, kai kurie dalykai tais laikais buvo blogi, tačiau mano gyvenime buvo nemažai romantiškų ryšių, – pasakė ji – Po skyrybų pas mane atsirado darbas ir atlyginimas, ir mane nebuvo reikalingas vyras, kuris mane išlaikytų. Aš galėjau daryti tai, kas man patinka.“.

Ponia Durčeva daugelį metų buvo vieniša motina, bet nežiūrint į tai ji tvirtina, jog jos gyvenimas iki 1989 metų suteikdavo jai daugiau pasitenkinimo, nei 1970-ųjų pabaigoje gimusios jos dukters kupinas streso egzistavimas.

„Ji tik tuo ir užsiima, kad dirba ir dirba, – pokalbio su manimi metu 2013 metais pasakė Durčeva. – O kai ji vėlai vakare grįžta namo, ji būna pernelyg pavargusi tam, kad praleistų laiką kartu su savo vyru. Tačiau tai neturi jokios reikšmės, kadangi jis taip pat būna nuvargęs. Todėl jie sėdi kaip zombiai priešais televizorių. Kai aš buvau jų amžiaus, aš jausdavau kur kas daugiau pasitenkinimo“.

Praėjusiais metais Jenoje, buvusios Rytų Vokietijos universiteto miestelyje aš pabendravau su neseniai ištekėjusia maždaug 30 metų amžiaus moterimi Daniela Gruber. Jos motina – gimusi ir auklėta komunistinėje sistemoje – primygtinai siūlė poniai Gruber, kad ji pagimdytų kūdikį. „Ji nesupranta kiek tai dabar labiau sudėtinga – moterims taip lengva buvo tą padaryti iki Berlyno sienos griuvimo, – pasakė ji man. – Jos turėjo vaikų darželius ir lopšelius, jos galėjo pasiimti vaiko priežiūros atostogas, išsaugodamos savo darbo vietą. Aš dirbu pagal skirtingus kontraktus ir tiesiog neturiu laiko nėštumui“.

Šis kartų atotrūkis tarp dukterų ir jų motinų, kurios tapo suaugusiomis kaip iki 1989 metų taip ir vėliau, patvirtina mintį apie tai, jog moterų gyvenimas komunistinėje epochoje teikdavo joms daugiau pasitenkinimo. Ir tokia jų gyvenimo savybė iš dalies paaiškinama tuo faktu, jog tie režimai moterų emancipaciją laikė centrine išvystytų „mokslinio socializmo“ visuomenių tema, kaip jie patys save vertino.

Nors Rytų Europos komunistinei valstybei buvo reikalingas moterų darbas, ypač turint omenyje greitos industrializacijos programas po Antrojo pasaulinio karo, vyrų ir moterų lygybės ideologiniai pagrindai buvo padėti Augusto Bebelio ir Fridricho Engelso dar XIX amžiuje. Po to, kai bolševikai užgrobė valdžią, Vladimiras Leninas ir Aleksandra Kolontaj sudarė sąlygas seksualinei revoliucijai pirmaisiais Tarybų Sąjungos egzistavimo metais, ir prie viso to Kolontaj pareikšdavo apie tai, jog meilė turi būti išlaisvinta nuo ekonominių sąsajų.

Rinkimų teisę moterimsRusija suteikė moterims pilną teisę dalyvauti rinkimuose 1917 metais, trimis metais anksčiau, nei Jungtinės Valstijos. Taip pat bolševikai padarė labiau liberaliais skyrybų įstatymus, garantavo reprodukcines teises ir pabandė socializuoti namų darbą, investuodami lėšas į visuomenines skalbyklas ir liaudies valgyklas. Moterys buvo įtrauktos į darbo jėgos sudėtį ir tapo, finansine prasme, nepriklausomomis nuo vyrų.

1920 metais Centrinėje Azijoje rusų moterys aktyviai pasisakydavo palaikydamos musulmonų moterų išlaisvinimą. Ši, nukreipiama iš viršaus kampanija susidūrė su aršiu pasipriešinimu iš vietos senolių-išminčių pusės, kurie nenorėjo matyti savo žmonų ir dukterų išlaisvintų nuo egzistavusių tradicijų grandinių.

1930-ais metais, Josifas Stalinas iš pamatų pakeitė politiką moterų teisių srityje: buvo uždrausti abortai ir buvo palaikoma vienos kartos asmenų šeima (su vaikais ar be jų – angl-nuclear family). Tačiau didelis vyriškos darbo jėgos deficitas, atsiradęs po Antrojo pasaulinio karo, privertė komunistinę vyriausybę palaikyti įvairias moterų emancipacijos programas, įskaitant valstybės finansuojamus moteriško seksualumo paslapčių tyrimus. Dauguma Rytų Europos moterų neturėjo galimybės išvažiuoti į Vakarus ar skaityti laisvą spaudą, tačiau mokslinis socializmas, iš tiesų, turėjo kai kuriuos pranašumus.

„Dar 1952 metais Čekoslovakijos seksologų buvo pradėti moterų orgazmo tyrimai, ir 1961 metais jie pravedė konferenciją, skirtą tik šiam klausimui, – pažymėjo pokalbyje su manimi Katerina Liskova, Čekijos Respublikos Masariko universiteto profesorė. – Jie fokusavo savo dėmesį į lygybės tarp vyrų ir moterų galimybes, laikydami tai pagrindiniu moterų gaunamo pasitenkinimo komponentu. Kai kurie dalyviai net kalbėjo apie tai, jog vyrai turi padėti moterims dirbti namų darbus ir rūpintis vaikais, kitu atveju gero sekso nebus“.

Agnieszka Koscianska, Varšuvos universiteto antropologijos katedros docentė pranešė man apie tai, jog lenkų seksologai iki 1989 metų „neribojo sekso kūno patirtimi ir pabrėždavo socialinio ir kultūrinio konteksto svarbą seksualiniam pasitenkinimui“.

Štai koks buvo socializmo atsakas į klausimą apie darbo ir gyvenimo balansą: „Net pati tobuliausia simuliacija, tvirtino jie, nepadės pasiekti malonumo, jeigu moteris randasi streso būsenoje, pernelyg apkrauta darbe, susirūpinusi savo ateitimi ir finansiniu stabilumu“.

Visose Varšuvos sutarties šalyse vienpartinės valdymo sistemos įvedimas plačiu mastu pagreitino įstatymų šeimos atžvilgiu peržiūrėjimą. Komunistai investavo žymius resursus į moterų išsilavinimą ir profesinį parengimą, o taip pat garantavo jų įdarbinimą. Valstybės vadovaujami moterų komitetai siekė perauklėti berniukus tokiu būdu, kad jie priimtų mergaitės kaip savo pilnaverčius draugus. Be to, jos bandė įtikinti savo tėvynainius tuo, jog vyriškasis šovinizmas pats iš savęs yra iki socialistinės praeities atgyvena.

Nors genderiniai skirtumai atlyginimuose bei darbo segregacija egzistavo ir toliau, o komunistų partija taip ir nesugebėjo pilnai reformuoti vidinio patriarchato, komunistinės moterys turėjo tokį savęs apsirūpinimo lygmenį, kokį mažai kuri iš Vakarų moterų galėjo įsivaizduoti.

Vakarų bloko moterys neturėjo būtinybės ištekėti ar užsiimti seksu dėl pinigų. Socialistinė valstybė pasirūpino jų pagrindiniais poreikiais, ir tokios šalys kaip Bulgarija, Lenkija, Vengrija, Čekoslovakija ir Rytų Vokietijanukreipdavo papildomus resursus vienišų motinų, išsiskyrusių moterų ir našlių palaikymui. Išskyrus Rumuniją, Albaniją ir Stalino laikų Tarybų Sąjungą, dauguma Rytų Europos šalių garantavo prieinamą seksualinį išsilavinimą ir abortus. Tai mažino atsitiktinio nėštumo socialinę kainą ir laikinas išlaidas, susijusias su motinyste.

Daugelis feministų šiandien iš akademinių sričių palaiko pasirinkimą, tačiau tuo pačiu remiasi ir kultūriniu reliatyvizmu, diktuojamu susikirtimų teorijos (intersectionality) imperatyvų. Nuleidžiama iš viršaus politinė programa, bandanti primesti būdingą universalumui vertybių rinkinį, įskaitant lygias teises moterims, pristatoma kaip aiškiai išėjusi iš mados.

Pasekoje, deja, daugelis moterų emancipacijos pasiekimų buvusiose Varšuvos sutarties šalyse buvo prarasti arba atšaukti. Suaugusi ponios Durčevos duktė ir jaunoji ponia Gruber, šiandien su dideliu vargu bando išspręsti problemą darbas-gyvenimas, kuri kažkada jau buvo išspręsta jų motinų atžvilgiu, komunistinės vyriausybės rankomis.

„Respublika suteikė man laisvę, – kartą pasakė man ponia Durčeva, turėdama omenyje Bulgarijos Liaudies Respubliką. – O demokratija atėmė kai kurią šios laisvės dalį“.

Kalbant apie ponią Gruber, tai ji neturi jokių iliuzijų dėl Rytų Vokietijos komunizmo žiaurumo; ji tiesiog nori, kad „gyvenimas šiandien nebūtų toks sunkus“.

Kadangi jos pasisakė už seksualinę lygybę – darbe, namuose ir miegamajame – ir buvo pasirengusios visa tai realizuoti, – komunistines moteris, užimančias pozicijas valstybės aparate galima buvo pavadinti kultūrinėmis imperialistėmis. Tačiau jų įvykdytas išlaisvinimas radikaliu būdu pakeitė milijonus žmonių gyvenimų visoje planetoje, tame tarpe tų daugybės moterų gyvenimus, kuriuos dar gyvena tarp mūsų – tai suaugusių žmonių motinos ir senelės, šiandien gyvenančios demokratinėse valstybėse, Europos Sąjungos narėse .

Šis draugiškas paraginimas valstybės įsikišimui gali pasirodyti kažkiek sunkiasvoriu mūsų postmoderniai sąmonei, tačiau kartais būtini socialiniai pasikeitimai – pakankamai greitai imami vertinti kaip natūraliai ir savaime suprantami – reikalauja emancipaciją skelbti iš viršaus.

Pataisa: ankstesnėje šio straipsnio versijoje buvo klaidingai priskirta atsakomybė už pirmąjį moterų balsavimą Rusijoje 1917 metais. Iš tiesų tai vyko prie Laikinosios vyriausybės 1917 metų liepą, o ne prie bolševikų, perėmusių valdžią lapkričio mėnesį.

Kristen R. Ghodsee yra Pensilvanijos universiteto Rusijos ir Rytų Europos tyrimo katedros profesorėl ji daugelio knygų europietiškojo komunizmo ir jo pasekmių, temomis autorė. Neseniai išleista jos knyga pavadinimu: „Raudonosios praeities a: XX šimtmečio komunizmo paveldas“ (Red Hangover: Legacies of 20th-Century Communism).

Šis straipsnis yra dalimi publikacijų serijos pavadintos „Raudonasis amžius“ (Red Century), pašvęstas komunizmo paveldui ir istorijai praėjus 100 metų po Rusijos revoliucijos.

Mieli skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, teikiama „infa.lt“ buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę SMS ar kitu Jums patogiu būdu

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar manote, kad karantinas bus atšauktas iki rinkimų spalio mėnesį?


  • Taip, bus atšauktas (57%, 82 balsavo)
  • Ne, nemanau (35%, 51 balsavo)
  • Nežinau, neturiu nuomonės (8%, 12 balsavo)

Viso balsavo: 145
Pradėta - 2020 21 gegužės @ 09:09
Pabaiga - 2020 21 birželio @ 09:09

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas
Pasidalinkite su savo draugais
Sveiki, verta dėmesio: *Kodėl prie socializmo moterų seksas buvo geresnis* - nuoroda: https://infa.lt/17219/kodel-prie-socializmo-moteru-seksas-buvo-geresnis/