infa.lt

Įsivaizduokite sau, jog Prancūzijoje egzistuoja Ku-Kluks-Klano atstovybė, kuri nutaria surengti šalyje vasaros stovyklą išimtinai vien baltiesiems, vadindama juos antisegregacinės valstybės aukomis, – valstybės, nesugebančios garantuoti europietiškosios rasės pranašumo ir pirmenybės. Visi aplink iš karto imtų švaistytis kaltinimais rasizmu, fašizmu, grįžimu prie pačių baisiausių mūsų istorijos laikų, rašo lefigaro.fr tinklapis.

Ir būtų teisūs. Respublikos ir universalių idealų vardu mus pašauktų kovai su šia pasibjaurėtina ideologija, kuri skirsto žmones priklausomai nuo melanino kiekio jų odoje, ir mums primintų, jog rasės grynumo siekis privedė prie nusikaltimų žmogiškumui.

Tačiau, jeigu tokia rasistinė beprotybė kyla iš juodaodžių ar magribiečių, – kitų žmonių atmetimas jų odos spalvos pagrindu, ultra-kairiųjų komunitaristų vertinamas jau ne kaip rasizmo požymis, o kaip būdas išreikšti priklausomybę etninei bendruomenei.

Tokiu būdu, štai jau antri metai iš eilės mūsų šalies teritorijoje vyksta renginiai, kurių dar visai neseniai negalėjo sau įsivaizduoti nė vienas užkietėjęs rasistas. Kalba eina apie vasaros politinę stovyklą, kur kovos su rasizmu vardan žmonės atrenkami pagal odos spalvą, o o būtinu principu laikomas rasių nesimaišymas: nuo rugpjūčio 12 iki 17 dienos vykstanti „dekolonijinė stovykla“ rezervuota „valstybinio rasizmo aukoms“ ir oficialiai uždaryta baltiesiems.

Šiems žmonėms draudimas dalyvauti baltiesiems vaidina svarbiausią vaidmenį jų iniciatyvoje: jų pačių odos spalva yra dominavimo ženklas. Maišytos poros irgi atmetamos. Pakanka žvilgtelėti į straipsnį „Metisai ir baltoji valdžia“, kuris neseniai atsirado pamatinių Respublikos gyventojų partijos tinklapyje: „Intymūs santykiai, kūnas, tapatybė – visam tam nepavyksta išvengti socialinių rasinių ryšių prievartos. „Maišytos santuokos“ ir jų produktas „metisas“ yra šios prievartos teatras“.

Toks požiūris į pasaulį ir į santykius tarp žmonių veda tik į aklavietę. Viso tėra tik dvi galimos pozicijos: tapatybė ir neigimas. Odos spalva tampa vieninteliu legitimiu priklausomybės požymiu. Pamatinių respublikos gyventojų Partijos atstovė Houria Bouteldja aiškiai įvardiną tai savo knygoje „Baltieji, žydai ir mes“, kuri nuo pat paties pavadinimo pareiškia savo rasistinę poziciją: „Aš priklausau savo šeimai, klanui, kvartalui, rasei, Alžyrui ir islamui“. „Aš“ išnyksta, asmenybės daugiau nebėra, telieka vien tik komunitaristinis „mes“.

Stovyklos organizavimas – tai politinis testas

Į šią stovyklą įleidžiami net dešimtmečiai vaikai. Ištikimybė ir neapykanta įkalami nuo mažų dienų.

Kaip bebūtų, pastebėsime, jog ypatingu populiarumu stovykla nespinti: ji gali priimti ne daugiau, nei 210 žmonių, ir, jeigu spręstume pagal publikuotus tinklapyje primygtinius raginimus skleisti informaciją apie jį, – vietų deficito nepastebėta. Jei rimčiau, nors tinklapyje mirga-marga „politinių straipsnių ir interviu, apie pačios stovyklos rinkimąsi nėra nė žodžio.

Kokie ten bus užsiėmimai? Su kokiais pedagogais? Kokios asociacijos dalyvaus?

Kalbant apie prašymo dalyvauti formą, – ji primena psichoanalitiko darbo vaisių: tai paranoidinė anketa, kurios paskirtis yra nustatyti ar pretendento požiūriai sutampa su jų požiūriu į valstybinį rasizmą. Finansiniai sunkumai, kurie pastebimi iš raginimų paremti finansiškai, sako apie problemas pritraukiant dėmesį renginio atžvilgiu.

Juokingiausia – tai atsisakymas nurodyti adresą „saugumo sumetimais“.

Kaip bebūtų, nežiūrint į visas neaiškias vietas organizatorių plane, šios ideologijos smūgis į silpnas ir nestabilias psichikas patraukia paskui save sunkias asmenines kančias, o taip pat kolektyvines ir politines nesėkmes. Ypač, jei tuo keliu sugalvos eiti ir labiau efektyvios organizacijos. Vienintelė „dekolonijinės stovyklos“ vertė slypi tame, jog ji pasitarnauja kaip savotiškas politinis testas: svarbu įsitikinti, jog netgi po valdžios pasikeitimo (atėjus Makrono partijai) „tolerancija“ žodžio ir veiksmo atžvilgiu niekur nedingo, o spauda ir elitas toliau tyli.

Atvirai rasistinės retorikos sugrįžimas, tapatybės privedimas prie rasistinių šaknų, nacijos vienybės atsisakymas rasistinio separatizmo naudai, teisių hierarchija priklausomai nuo rasės, lyties, tikėjimo ir santykio su islamu – aplink viso šį žodinį ir intelektualinį jovalą sukasi nemaža islamišokos-kairės srovės dalis: nuo grupės „M’wasi” iki „ne face kontrolei“, nuo.. ir […] Visų šių grupių ir veikėjų ideologija apibūdinama agresyviu humanizmo, žmonių lygiateisiškumo remiantis jų bendra žmogaus prigimtimi, neigimu.

Žaidimas su ugnimi

Šiems rasistams, vadinantiems save kovotojais su rasizmu, odos spalva tampa vienintele absoliučia charakteristika apsprendžiant santykius tarp žmonių. O tie realizuojami jėgos pagrindu. Šiems aktyvistams vienintelis svarbus klausimas – tai dominavimas. Jeigu jūs nedominuojate pats, virš jūsų dominuoja kažkas kitas.

Nuo santykių įvairovės ir sudėtingumo visuomenėje – nelieka nė pėdsako. Protas ir geranoriškumas užleidžia vietą smurtui ir tarprasinei neapykantai. Tokia dvasinė ir intelektualinė vidutinybė – tai nuodas, apribojantis asmenybę bendruomenės vardan ir nešantis savyje infantilizmą. Požiūris į integraciją į visuomenę susiveda į paieškas kaltų už kolektyvines ir asmenines nesėkmes, kaltinimais jos adresu ir neapykantą jos atžvilgiu ar net siekiu atsiskaityti su ja, tikintis išpūsti nebrandų ego, paskubomis įvardintą „garbe“.

Nuodyti jaunimą tuo pasmerkiančiu jį nesėkmėms ideologiniu nuodu, reiškia griauti jo ateitį, skiepijant mintį, jog tos ateities jis iš esmės ir neturi. Savo vietos visuomenėje paieška tampa savo bendruomenės išdavyste, bendrų taisyklių priėmimas vertinamas kaip paklusnumas baltiesiems engėjams. Tokio prieštaringo kvietimo sąlygomis asmenybė negali formuotis, ir vienintele galimybe apsispręsti jai tampa komunitaristinis regresas. Tačiau tam jai reikia atsisakysi asmeninio egzistavimo.

Pasekoje šie žaidžiantys su ugnimi aktyvistai tampa laisvės, emancipacijos ir įvairovės jaunimui žudikais, – jaunimo, kuris nusipelno geresnio likimo, nei būti socialinių ir žmogiškųjų santykių radikalizacijos patrankų mėsa.