infa.lt

Vitalijaus Balkaus įvadas: JAV Prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trampas) dar rinkimės kampanijos metu nepaprastai blogai atsiliepė apie Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir JAV-Vokietijos santykius. Kalbėdamas apie Merkel atvirų durų migracijos politiką, jis tiesiai šviesiai pavadino Merkel sprendimus “beprotyste”. Taip pat per savo rinkiminę kampaniją ir po jos Trampas viešai kaltino Vokietiją, kad ši šalis nesilaiko NATO įsipareigojimų skirti bent du procentus šalies BVP gynybai. Trampas apibūdino dvišalę prekybą kaip labai kenksmingą JAV nacionaliniams interesams dėl didžiulio Vokietijos prekybos pertekliaus JAV sąskaita (maždaug 50 mlrd. eurų 2016 m.). Nuo šių metų pradžios Trampas ir Merkel jau susitiko Vašingtone, Briuselyje, Sicilijoje bei Hamburge ir per visus šiuos susitikimus tarptautinės politikos stebėtojai pažymėjo, jog netrūko įtampos ir nesusipratimų. Kaip būtų galima apibūdinti abiejų vadovų santykius – ar tai asmeninė antipatija ar čia skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimas?

Algis Avižienis: Pradėkime nuo š.m. liepos mėnesį įvykusio G-20 pasaulio lyderių susitikimo Hamburge, Merkel gimtajame mieste. Dar prieš atvykstant į Hamburgą, Trampas pirmiausiai aplankė Varšuvą ir pasakė plačiai nuskambėjusią kalbą prie Lenkijos 1944 m. sukilėlių paminklo. . Trampas gyrė lenkų kovingumą, ginant savo valstybę, tautą, religiją ir papročius. Kreipdamasis į Vakarų pasaulio piliečius, jis ragino imti pavyzdį iš lenkų, kaip reikia ginti Vakarų civilizaciją bei tradicines vertybes.

Nemažai liberalių pažiūrų politinių komentatorių kritikavo Trampo žodžius apie būtinybę ginti tradicines šeimos vertybes bei nacionalines sienas, nes tai prieštarauja būtent toms vertybėms, kurios šiuo metu yra puoselėjamos Vakarų pasaulio globalistų elito. Reikia atsiminti, kad paskutiniu metu Europos Sąjunga daro labai didelį spaudimą Varšuvai dėl jos nenoro laikytis privalomų arabų bei Afrikos šalių migrantų priėmimo kvotų. Taip pat vyksta aštrus konfliktas dėl Lenkijos valdžios siekių reformuoti savo teisėsaugą. ES aukšti pareigūnai jau pagrasino Lenkijai, kad jai gali būti mažinama finansinė parama ir, galbūt, atimta teisė balsuoti ES pasitarimuose. Tad aiškiai matyti, kad Trampas parodė, kurią konfliktuojančią pusę jis palaiko. Žinoma, lenkų publika susirinkusi paklausyti Trampo kalbos, jam suteikė audringą pritarimą.

Jau atvykus į Hamburgą, Trampas, Merkel ir lenkų kilmės ES Tarybos pirmininkas D. Tuskas trise aptarinėjo JAV prezidento kalbą prie atsitiktinai neišjungto mikrofono, kitaip sakant, jiems nežinant, kad jų pokalbis taps viešas. Tuskas matomai bandė įsiteikti Trampui ir gyrė jo Varšuvoje pasakytą kalbą, o Merkel įsiterpė ir apgailestavo, kad tokios svarbios kalbos Trampas nepasakė Hamburge, kur buvo sutelktas pasaulio dėmesys G-20 proga. Į šį netiesioginį Merkel priekaištą Trampas atsakė juokaudamas, kad jam būtų buvę lengviau apsispręsti kalbėti Hamburge, jei vietinė publika būtų draugiškesnė. Trampas turėjo omeny ne tik tai, kad liberaliai nusiteikę vokiečiai įtariai žiūri į jo prezidentavimą (pagal apklausas, tiktai 15 proc. pritaria jo vadovavimui). Jis taip pat netiesiogiai kritikavo Merkel, kad jos asmeniškai išrinkta G-20 susitikimo vieta Hamburge davė progą tūkstančiams kairiųjų pažiūrų riaušininkų paversti miesto centrą mūšio lauku, kur degė šimtai automobilių ir, kai kada net buvo blokuojamas įvažiavimas į G-20 renginius. Vokietijos teisėsaugos pareigūnai priešinosi Merkel pasirinkimui, motyvuodami tuo, kad Hamburgas yra laikomas vienas iš pagrindinių radikaliųjų kairiųjų centrų.

V.B.: Galima sakyti, kad Trampas ir Merkel atstovauja priešingas pasaulėžiūras (nacionalizmas prieš globalizaciją). Š.m. gegužės mėn. G-7 susitikime Sicilijoje ir Briuselyje paaiškėjo, jog Trampo vadovaujama JAV vyriausybė nepalaikys sunkiai pagimdytos Paryžiaus klimato kaitos sutarties, kurią ypatingai stipriai remia Merkel. Po šių nesėkmingų pokalbių serijos gegužės mėnesį, Merkel išsakė savo garsiai nuskambėjusią mintį, kad europiečiams atėjo laikas savo likimą imti į savo rankas, nes nebegalima pasitikėti senais draugais. Žinoma, Merkel turėjo omeny Trampo Ameriką ir Brexit politiką remiančią Jungtinę Karalystę.

A.A.: Taip, JAV Prezidentas norėtų tarptautinius santykius spręsti dvišaliu pagrindu, tokiu būdu išsaugojant nacionalinių valstybių galimybes konkrečiai ginti savo interesus. O Merkel ir gausus būrys globalistų siekia vis daugiau klausimų spręsti tarptautinių susitarimų bei konferencijų pagrindu. Mes žinome iš Lietuvos patirties, kad pastarasis kelias, daugiašališkumas, dažnai reiškia, kad mažos šalys yra priverstos laikytis pozicijų, kurias užima stipriausios ES valstybės, tokios kaip Vokietija ir Prancūzija. Dažnai taip būna, kad išvakarėse prieš svarbius ES Tarybos susitikimus, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai sueina pavakarieniauti ir susitaria dėl svarbiausių pozicijų, kurioms kitą dieną likusios ES narės pritaria plenarinėse diskusijose.

Prieš maždaug 15 metų į Vokietijos koalicinę Vyriausybę pateko žalieji, garsiai reikalaujantys, kad branduolinė energetika nebūtų puoselėjama Vokietijoje ir ES. Kaip tik tuo metu Lietuva siekė narystės ES ir būtent ši vokiečių pozicija lėmė, kad mūsų šalis buvo priversta uždaryti Ignalinos atominę ir tokiu būdu atsisakyti pigios elektros energijos. Štai geras pavyzdys, kaip daugiašaliai politiniai sprendimai yra priimami silpnesniųjų šalių sąskaita.

Yra ir kita priežastis dėl kurios Trampas atsisakė remti Paryžiaus klimato kaitos sutartį. JAV prezidentas dar turi vilčių atstatyti JAV pramonę, kurios ženklią dalį ankstesnės globalistų remiamos vyriausybės leido iškelti į Meksiką, Kiniją ir kitas Trečiojo pasaulio šalis. Aišku, kad pramoninė veikla yra susijusi su CO2 ir kitų taršalų padidėjimu, tad Trampas norėtų pasilikti sau laisvas rankas skatinant pramonės plėtrą JAV. Be to, Amerikos prezidentas daug paramos susilaukė iš JAV valstijų, kuriose išgaunama anglis, gamtosaugininkų ypač nemėgstamas energijos šaltinis.

O dėl Merkel pastabos, kad europiečiai patys turi rūpintis savimi, pasakyčiau, jog JAV-Vokietijos santykiai jau kuris laikas po truputį vėsta. Jau 2003 m., kai tuometinis Kancleris Schroeder atsisakė remti prezidento Bušo vadovaujamai Irako politiką, kitaip sakant, karinę intervenciją, pastebimas lėtas bet tuo pačiu nesakyčiau dramatiškas atitolimas. Prezidento Obamos vadovavimo metu, Amerikos verslo, politikos ir kultūros elitas toliau rodė padidėjusį susidomėjimą Tolimaisiais Rytais, ypač Kinija bei Indija, nes toliau augo šio regiono ekonominė reikšmė pasauliniame lygyje. Vokietijos užsienio politikos specialistai pastebi, kad Amerikos visuomenė vis daugiau palaiko asmeninius, ilgalaikius ryšius su Azijos šalių visuomenėmis, o kartu mažiau su Europos ir Vokietijos žmonėmis.

Kita vertus, ir vokiečiai vis intensyviau bendradarbiauja su Kinija. Štai 2016 m. pirmą kartą Vokietijos-Kinijos užsienio prekybos apimtys (170 mlrd. eurų) pralenkė Vokietijos-JAV užsienio prekybą. Taigi, Kinija tapo Vokietijos svarbiausia užsienio prekybos partnere, o ne JAV, kaip buvo anksčiau. Vice-kancleris Gabrielius neseniai net pagrasino, kad Berlynas gali dar daugiau perorientuoti savo prekybą su Azija, jei Prezidentas Trampas imsis konkrečių priemonių bausti Vokietiją dėl jos didžiulio prekybos pertekliaus su JAV. Vėlgi, nenorėčiau dramatizuoti šių procesų; jie vyksta labai lėtai ir dažnai beveik nepastebimai. Aštrūs konfliktai labai dažnai yra išsprendžiami kompromiso keliu.

V.B.: Reikia pripažinti, kad Vokietija palaipsniui atgauna savo politinį svorį po susivienijimo, kai ji aiškiai pasidarė dominuojanti ekonomika Senajame Žemyne. Vokietijos praeitis, konkrečiai atsiminimai dėl Trečiojo Reicho tragedijos, ilgus dešimtmečius stabdė jos vadovų agresyvesnius veiksmus Europos ir pasaulio diplomatijos sferose. Dabar, palaipsniui ir beveik nepastebimai, istorinė atmintis blėsta ir ši šalis tampa kažkuo panaši į Europos Sąjungos erdvės hegemoną. Šis procesas dar pastiprės po to, kai Anglija galutinai paliks ES. Be JK Berlyno lyginamasis svoris padidės Europos Sąjungos viduje. Pagrindinė atsvara liks Prancūzija, kurios ekonomika, tačiau, žymiai atsilieka nuo jos rytinės kaimynės ir, kuri nenorėtų patekti į per didelę priklausomybę nuo Merkel.

A.A.: Tiesa, kalbant apie Prancūziją, labai įdomus buvo Trampo sprendimas dalyvauti Bastilijos paėmimo iškilmėse liepos viduryje, jau po nesėkmingo G-20 susitikimo Hamburge. Spauda rašė apie itin malonius asmeninius Trampo ir Makrono santykius, kurie užsimezgė jo vizito į Paryžių metu. Įdomu dar ir tai, kad abu vadai ta proga šventė JAV įžengimo į Pirmąjį pasaulinį karą šimtmetį 1917 m., kuris ir lėmė Aliantų pergalę prieš kaizerinę Vokietiją 1918 m.

Daug kur buvo spėliojama, kad eurofilo Emanuelio Makrono išrinkimas į Prancūzijos prezidentus sustiprins kiek neseniai sumenkusią Berlyno-Paryžiaus ašį ES integracijos fone. Buvo manoma, kad Merkel, siekianti dar daugiau sustiprinti ES galią nacionalinių valstybių sąskaita, surado bendramintį Makrono asmenyje ir, kad tai dar daugiau įtvirtins Merkel internacionalistinį kursą Europoje. Bet man atrodo, jog Trampo išskirtinis dėmesys naujai išrinktam Prancūzijos prezidentui yra bandymas įsiterpti į vėl atsigaunančią Prancūzijos-Vokietijos draugystę, siekiant patraukti jaunąjį Makroną į savo pusę.

Galbūt tai buvo sutapimas, bet Makronas G-20 susitikimo, spaudos konferencijos metu pareiškė, jog Vakarų pasaulio parama Afrikai nestabilizuos padėties šiame regione, kol nebus išspręstos demografinės problemos. Makronas patikslino, kad jis turėjo omeny kai kurių Afrikos šalių moteris, kurios ir toliau gimdo po 7-8 vaikus, nors jų labai aukštas gyventojų prieaugis jau dabar destabilizuoja padėtį. Kalbėdamas apie Afrikos padėties destabilizaciją, Makronas užsiminė apie ekonominį atsilikimą, grėsmes saugumui, gyventojų migraciją. Šis netikėtas Makrono pasisakymas sulaukė aštrios kritikos iš migracijos rėmėjų stovyklos. Sisteminėje spaudoje jau kalbama, kad naujojo Prancūzijos prezidento medaus mėnuo baigiasi dėl tokio neva rasistinio pasisakymo.

Tai galėjo būti Makrono reveransas JAV prezidentui prieš pat jo vizitą į Paryžių. Makrono pareiškimas dėl Afrikos katastrofiško gyventojų didėjimo sutelkia dėmesį į socialines bei ekonomines Afrikos migracijos į Europą priežastis. Kitaip sakant, jis netiesiogiai pripažįsta, jog dauguma atvykėlių yra ne karo pabėgėliai, o ekonominiai migrantai. Tokią poziciją palaiko didelis skaičius Trampo rėmėjų Amerikoje.

Makronas šiomis dienomis taip pat ėmėsi energingų diplomatinių priemonių užbaigti besitęsiantį karinį konfliktą Šiaurės Afrikos šalyje – Libijoje. Liepos 25 d., Makronui tarpininkaujant, Paryžiuje turėjo susitikti du kariaujančių Libijos grupuočių vadai. Prancūzijos prezidentas yra pasakęs, kad nestabili padėtis Libijoje skatina masinę, nelegalią migraciją iš Afrikos į Italiją, todėl svarbu užbaigti kovinius veiksmus, suvienyti Libiją ir atstatyti tvarką. Jis anksčiau jau yra pareiškęs, kad Prancūzijos dalyvavimas karinėje intervencijoje Libijoje buvo klaida. Tokią poziciją taip pat palaiko Trampo rėmėjai JAV, kurie norėtų užbaigti nesibaigiančias JAV karines intervencijas į Vidurio Rytų šalis.

Dar kitas sąlyčio su Trampu taškas gali būti Makrono atsargus suartėjimas su Rusija. Gegužės pabaigoje Makronas susitiko su Putinu Versalio rūmuose ir, tarp kitų temų, aptarė galimą bendradarbiavimą, sprendžiant Sirijos konfliktą. Praėjus porai dienų po Trampo pokalbio su Putinu G-20 susitikimo metu, kur buvo susitarta dėl bendrų priemonių Sirijos atžvilgiu, JAV prezidentas paskelbė, kad nutrauks paramą Sirijos sukilėliams, kovojantiems prieš Maskvos sąjungininką Asadą.

Tad atsiveria kol kas kuklios galimybės surasti bendrą JAV-Prancūzijos poziciją kai kuriais svarbiais klausimais, apeinant Trampo nemėgstamą Merkel. Makronas savo ruožtu būtų patenkintas perimdamas iš Merkel dalį jos neformalių įgaliojimų kaip ES atstovės ryšiams su Amerika.

V.B.: Grįžtant į anksčiau aptartą temą dėl padidėjusio Vokietijos politinio svorio, reikėtų dar padiskutuoti apie Vokietijos susivienijimo istorinį faktą. Juk į Vokietijos susivienijimą toli gražu ne visos Europos šalys žiūrėjo su džiaugsmu. Ypač aktyviai rėmė susivienijimo procesą prezidentas Bušas vyresnysis ir jo draugai internacionalistai valdžioje bei JAV verslo pasaulyje. Skeptiškai Vokietijos susivienijimą įvertino anglų ir prancūzų valdantieji sluoksniai, daugiau pagal tradicinius nacionalinių valstybių galios matavimo kriterijus.

A.A.: Taip, tuometinis kancleris Kohlis buvo priverstas prižadėti Prancūzijos Prezidentui F. Miteranui, kad Vokietija įsives eurą ir tokiu būdu įtvirtins šios šalies ūkį europinėje ūkio erdvėje. Pasak spaudos pranešimų, Miteranas net slaptai pervedė keliasdešimt milijonų JAV dolerių ekvivalentą Kohlio rinkiminei kampanijai, kad būtent šis politikas laimėtų rinkimus ir tinkamu metu įvestų eurą. Kitaip sakant, euras nuo pat pradžių buvo laikomas politine, o ne ekonomine priemone, gilinant Europos politinę integraciją. Miteranas mėgdavo sakyti, kad jis norėtų matyti europietišką Vokietiją, o ne vokišką Europą. Tad, prieš daugiau nei 20 metų ir iki Trampo išrinkimo, Vokietijos susivienijimas buvo labiau traktuojamas kaip globalizacijos, tarptautinės ekonomikos plėtros dalis į Rytus, o ne Vokietijos galios padidėjimas.

Dabar JAV valdo prezidentas, kuris norėtų apriboti globalizaciją ir įtvirtinti nacionalizmo dėsnius valstybės valdyme ir pasaulio politinėje arenoje. Todėl JAV nacionalistui didėjantis Vokietijos svoris Europos žemyne nėra visiškai teigiamas reiškinys. Trampas yra ne vieną kartą viešai pareiškęs, jog jis Europos Sąjungą traktuoja kaip priemonę įgyvendinti Vokietijos nacionalinius interesus Europos žemyne. Todėl Trampas yra daugiau linkęs žiūrėti į Vokietiją kaip į konkurentę, siekdamas išlaikyti JAV įtaką Europoje.

V.B.: Vis dėlto, tas atvėsimas apie kurį kalbėjome, lieka ilgalaikiu reiškiniu. O šiandien matome, kad toliau vyksta intensyvus bendradarbiavimas tarp JAV ir Vokietijos, nepriklausomai nuo to ar mėgsta šių šalių vadovai vienas kitą ar ne. Nežiūrint nesusitarimų dėl gynybos finansavimo, vokiečių kariai yra dislokuoti Lietuvoje ir kartu su kitomis NATO sąjungininkėmis siekia atsverti Rusijos karinę galią Rytų Europoje. Vokietijoje JAV ne tik toliau išlaiko gan stambų karinį kontingentą (35 000 karių), bet ir ruošiasi padidinti savo karių dislokavimą. Manoma, kad Amerikos karių šiaurinėje Vokietijoje padidės 5 000.

Ekonominėje srityje JAV-Vokietijos užsienio prekyba lieka intensyvi (165 mlrd. eurų dvišalė apyvarta), nors labai išaugo Kinijos svarba ir vokiečiams, ir amerikiečiams. Vokiečiai į JAV kol kas yra investavę daug daugiau, nei į Kiniją (Vokietijos investicijos į JAV siekia 255 JAV. dol., o Kinija sulaukė tik 48 mlrd. JAV dol. vokiškų investicijų). Įdomu tai, kad Vokietija yra du kartus daugiau investavusi į JAV ūkį, nei JAV yra investavusi į Vokietiją. Daugelis tų vokiškų investicijų į JAV ekonomiką leidžia vokiečiams gaminti automobilius Amerikoje. Jei tų investicijų nebūtų, Vokietijos-JAV prekybos disbalansas būtų dar žymesnis.

A.A.: Jei Trampo ekonominio nacionalizmo politika stipriau stovėtų pačioje Amerikoje, tai naujai išrinktas prezidentas be abejo galėtų daug smarkiau spausti Vokietiją ir efektyviau skatinti nacionalinės nepriklausomybės idėjas Europos Sąjungos viduje. Bet mes matome, kad elito valdomi JAV biurokratija, stambūs bankai ir korporacijos, internacionalizmui palankūs visuomenės sluoksniai blokuoja jo planus. Trampo sėkmės perspektyvos lieka neaiškios. Todėl yra tikėtina, jog Merkel ir kiti ES federacijos šalininkai toliau sukandę dantis bandys bendradarbiauti su Trampu, bet kartu ir oponuoti jam, tikėdamiesi, kad jiems talkins ir Trampo oponentai kitoje Atlanto pusėje. Staigių pokyčių nesimato, nors bendradarbiavimo tonas tikriausiai blogės.

Pavyzdžiui, visai neseniai Europos Sąjungos atstovai pagrasino, kad ES imsis atsakomųjų veiksmų, jei Trampas pasirašys JAV Kongreso priimtą įstatymo projektą numatantį padidintas ekonomines sankcijas Maskvai. Tame Kongreso projekte yra minimos ir JAV baudžiamos priemones ES korporacijoms, kurios bendradarbiauja su Rusija energetikos srityje. O tarp pastarųjų labai svarbios yra Vokietijos kompanijos. Manau, kad šio klausimo eskalavimas galėtų ir prisidėti prie įtampos padidinimo tarp JAV ir Vokietijos vyriausybės.

Šiaip, JAV kongreso iniciatyvą aš vertinu kaip bandymą duoti atkirtį Trampo ir galbūt Makrono jų atsargioms pastangoms, ieškant suartėjimo su Rusija. Turiu omeny Trampo pareiškimą, kad jis nutraukia paramą Sirijos sukilėliams ir Makrono susitikimą su Putinu. Kol kas Merkel rėmė globalistų užimtas pozicijas dėl Rusijos ir Sirijos klausimų. Bet jeigu JAV sankcijos skaudžiai atsilieptų Vokietijos ekonomikai, gali būti, kad ir Merkel pažiūros sankcijų atžvilgiu sušvelnės. Ateityje tokių nesusitarimų tarp Vašingtono ir Berlyno tikriausiai bus daugiau, vyraujant politinei kovai tarp globalizacijos šalininkų ir ekonominio nacionalizmo rėmėjų. Bet iki tikros krizės transatlantinėje bendruomenėje, manau, jog dar yra toli.

Gerb. skaitytojai, šį pokalbį galite peržiūrėti YouTube: „Tarp JAV ir ES prasideda „Šaltasis karas” ?„