infa.lt

Nevertinsiu prof. Vytauto Radžvilo skaitomo paskaitų kurso. Kurso neklausiau. Pažįstu Vytautą ne tik iš jo straipsnių, kalbų, bet nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pradžios ir veiklos. Ir tai, vaikučiai – Vytauto studentai – mums svarbiausia. Patyrėme su juo ir šilto, ir šalto.

Pasakysiu keletą minčių apie studentus ir šių dienų moralę.

1979 m. baigiau, ir neblogai baigiau Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko vardo Fizikos fakulteto studijas. Mums, fakulteto auklėtiniams, buvo tikra ir nuoširdi garbė mokytis šiame fakultete. Ir dėl dėstytojų, ir dėl laisvos atmosferos, studentiškos savigarbos, dėstytojų ir studentų tarpusavio pagarbos ir supratimo. Turbūt todėl mes buvo tikrai laisvi studentai – gerbėme ir save, ir dėstytojus už jų žinias, humoro jausmą, šilumą. Ir pažiūras. Tačiau savo laisvę mes reiškėme per savo veiklą, gyvenimo būdą. Būdą, kurį galima vertinti įvairiai. Ne šventieji buvome. Tačiau mums valdžia nedrįso siūlyti pasirašyti reikalingų raštelių. Mūsų fakultetą purtė dėl studentiškose vestuvėse sudainuotos dainos „Sėk sesute“. Mes neįdavinėjome nei studentų, nei dėstytojų. Mes ir su dėstytojais gyvenome studentišką gyvenimą.

Tačiau „stukačiais“, arba, anot dabar Seimui teikiamo Pranešėjų įstatymo, „pranešėjais“ nedirbome ir nebuvome. Stuksenti valdžiai apie dėstytoją?… Dėl jo pažiūrų!..

Žemiau pulti, mūsų, seniausiąjį Tarybų Sąjungoje Vilniaus Valstybinį Universitetą jubiliejiniais 400-aisiais metais baigusių fizikų, supratimu, būtų neįmanoma. Pati studentiška atmosfera kaip mat tokias žmogystas išspaustų iš studentų rato. Vienintelė reakcija į tokius veikėjus – visiška panieka. O pagurkšnojus alaus bokalą „Žemaičiuose“ ar „Tauro rage“ ir tokiems menkystoms išdrįsus dar teisintis, ne vienas mūsų tokiems „didvyriams“ būtų švystelėjęs „į lempą“. Valdžiai reikalingus laiškus ar stuksenimus rašė tik KGB „stukačiai“…

Ir dar net merginos pasirašė!.. Mergina – stukačius. Mano pasąmonėje tai niekaip nesusiderina.

Tai – ne studentai, tai – menkystos. Aš nesuvokiu Lietuvos banko valdybos pirmininku paskirto V. Vasiliausko “pilosofijos”, kad etika ir moralė nėra šių dienų sąvokos.

Taip vadinama diskusija dėl prof. V. Radžvilo vyksta VU TSPMI absolventų rate, t.y. ir aukšto rango Lietuvos diplomatų rate, Į ją įsijungė ir Lietuvos ambasados Čekijoje antrojo sekretoriaus pareigas einantis Mindaugas Stanys, savo dėstytoją prof. V. Radžvilą viešai FB-e pavadinęs „gaidžiu“, „eiliniu pilosofu“ ir „briedovu seniu“. Todėl tokiems subobėjusiems taip vadinamiems vyrams, ginantiems „europines vertybes“, pateiksiu šiek tiek sveikos logikos reikalaujantį klausimą, į kurį mūsų fizikos fakulteto studentai lengvai atsakytų net ir ne po pirmojo alaus bokalo.

Klausimas susijęs su šešerius metus jai primestą karą kariaujančia Sirija ir „europines vertybes“ ginančiais taip vadinamais Europos Sąjungos vadovais.

Europos Sąjungos vardu paskelbtos naujos sankcijos Sirijai – 8 Sirijos karininkams ir 8 mokslininkams bei inžinieriams. Jie, nepateikus jokių įrodymų, kaltinami dėl cheminės atakos Sirijos Idlibo provincijos Khan Shaykhun mieste š.m. balandžio 4 d. panaudotų cheminių medžiagų. Jiems uždrausta atvykti į ES ir užšaldytos jų sąskaitos ES esančiuose bankuose. Jei tokias šie žmonės turi. Priminsiu, kad Cheminio ginklo draudimo organizacijoje balsuojant dėl ekspertų siuntimo į Khan Shaykhun miestą ir JAV raketomis apšaudytą karinį aerouostą Vakarų šalių (visų pirma, JAV ir ES) balsų dauguma buvo nuspręsta tai nedaryti. JTO Generalinio sekretoriaus atstovas spaudai yra viešai spaudos konferencijoje paskelbęs, kad JTO nedisponuoja įrodymais, kad Sirijos kariuomenė naudojo cheminį ginklą Khan Shaykhun mieste. Priminsiu, kad ką tik Irako kariuomenės nuo Islamo valstybės teroristų išlaisvintame Mosulo mieste rasta cheminio ginklo gamykla, cheminį ginklą ir prieš JAV kariškius Irake ir Sirijoje ne kartą naudojo Islamo valstybė.

Vienas šių Sirijos karininkų – generolas majoras Issam Zahreddine, nuo 2012 m. vadovaujantis Sirijos kariuomenės kontingentui Islamo valstybės ir al-Queados teroristų apsuptame Deir Ezzor mieste ir aerouoste kitoje nei Idlibo provincija Sirijos pusėje rytuose, prie Eufrato. Generolo majoro Issam Zahreddine vadovaujami Sirijos kariai jau penkeri metai gina apsuptą Deir Ezzor miestą. Gina nuo tų pačių teroristų grupuočių, kurios ir šiuo metu vykdo teroristinius aktus Europos Sąjungoje – Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje…

Beje, Vytauto studentai, ar girdėjote apie Leningrado blokadą antrajame pasauliniame kare?

Taigi, klausimas Vytauto Radžvilo studentams – visų pirma, Lietuvos ambasados Čekijoje antrojo sekretoriaus pareigas einančiam Mindaugui Staniui, „garsųjį“ raštą dėl „netinkamų“ profesoriaus Vytauto Radžvilo pažiūrų pasirašiusiems taip vadinamiems studentams ir taip vadinamomis studentėms – kaip jūs pavadintumėte už šias ES sankcijas Sirijos generolui majorui Issam Zahreddine, nuo 2012 m. vadovaujančiam Sirijos kariuomenės kontingentui, apsuptam Deir Ezzor mieste, paskyrimą, balsavusius taip vadinamus politikus, ginančius taip vadinamas „europines vertybes“ – prostitutėmis, išgamomis, menkystomis, gaidžiais, eiliniais pilosofais ar briedovais seniais ir senėmis, ar kaip nors kitaip?

Prašau viešo atsakymo, antraip visam gyvenimui liksite beviltiškais bailiais ir bailėmis.

Siūlau atlikti jums ir studentišką praktiką. Kreipkitės į dar neatleisto iš užimamų pareigų Mindaugo Stanio tiesioginius vadovus – užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Paprašykite, kad jie suorganizuotų jums išvyką į Prancūziją, Vokietiją, Belgiją, Jungtinę Karalystę, Švediją susitikti su Islamo valstybės teroristų nužudytų žmonių artimaisiais. Jūs paklausite jų žiūrėdami jiems į akis, ką jie mano apie ES politiką, „europinių vertybių“ gynimą nelegaliai gabenant teroristus į Europos Sąjungą ir dar juos visapusiškai išlaikant? Paklausite, kuo Lietuvos Respublika gali padėti nužudytųjų šeimoms?

1991 metais aš ne tik organizavau gyvybes už Lietuvą paaukojusiųjų laidotuves, bet ir bendravau su Sausio 13-osios, Medininkų aukų, nužudyto pasieniečio Gintaro Žagūnio šeimomis. Žiūrėdamas jiems į akis, aš klausiau, kuo mes, Lietuvos valdžia, jiems, netekusiems sūnų ir dukros Loretos, galime padėti? Tai buvo mano pati sunkiausia gyvenime, kaip dabar madinga sakyti, misija. Vieni nedrąsiai paprašė buto, kiti… šaldytuvo, kiti – nieko…

Atlikite šią misiją, taip vadinami studentai ir taip vadinamos studentės. Antraip aš jus viešai pavadinsiu ne tik menkystomis, bet dar ir bailiais bei bailėmis.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila