infa.lt

Fernandas Pessoa (Fernando António Nogueira Pessoa), 1888 – 1935 m. Būdamas 5-ų metų amžiaus, neteko tėvo, motina ištekėjo dar kartą už Portugalijos konsulo Pietų Afrikoje ir šeima išvyko į Durbaną, kur F.Pessoa gavo išsilavinimą anglų kalba berniukų internate. Būdamas 17 metų vienas grįžo į Lisaboną, bet gimtinėje savu jau niekada nesijautė. Trumpai studijavo literatūrą universitete, vėliau užsiėmė knygų leidyba, tačiau bankrutavo. Nesugebėdamas susimokėti nuomos, jis kraustėsi iš vieno nuomojamo kambario į kitą, dar prastesnį. Tarpe tarp 18 ir 32 jo gyvenimo metų, visas jo turtas tebuvo tai, kas tilpo į didelę skrynią, kurią jis ir tampėsi su savimi persikraustydamas iš vietos į vietą. Tik paskutiniuosius 15 metų prieš mirtį, jis kartu su pusiau seserimi ir jos šeima pragyveno vienoje vietoje, tuo pačiu adresu. Ten jis turėjo kambarį, su langais į gatvės pusę ir stovėdamas rašė eiles, pasidėjęs popierių ant komodos. Visas jas jis pasirašinėjo vis kitu slapyvardžiu.

Pseudonimų naudojimas nėra neįprastas dalykas literatūroje, bet jų daugybė ir įvairovė F.Pessoa kūryboje daro jo atvejį unikaliu pasaulio literatūroje. Kai kurie pseudonimai tapo visiškai savarankiški, ir su jų kūrėju jų niekas nebesieja. Tokius savarankiškus personažus, kurių vardu rašė, F.Pessoa vadino heteronimais. Ir visa jo literatūrinė šlovė yra pomirtinė – šeima, kai jo nebeliko, toje garsiojoje skrynioje rado apie 30 000 rankraščių. Iki šiol dar ne visi jie iššifruoti ir paskelbti. Niekas nė neįtarė, jog toje skrynioje slypėjo visas literatūrinis pasaulis – įvairiausi stiliai, filosofinės idėjos ir daugybė F.Pessoa sukurtų autorių, pavyzdžiui: stoiškas Horacijaus pasekėjas, rašantis klasikinėmis frazėmis arba priešingai, hipermodernus poetas, visiškai atitinkantis tuometinę futurizmo madą. Filosofai, psichologai, poetai, žodžiu, visa įvairiaplaukė kompanija.

F.Pessoa neparašė romano – daugiausiai, kas yra pavykę, – tai gerokai po autoriaus mirties, iš nesusijusių tarpusavyje fragmentų specialistų surinkta ir publikuota „Nerimo knyga“. Jis parašė daug prozos fragmentų, dažnai ant popierėlio tik po vieną frazę, aforizmą, mintį, kurią galbūt tikėjosi išvystyti ir neišvystė. Ir visa tai dar ir skirtingų autorių vardais – kai kurie iš jų yra pilnos asmenybės, su būdo bruožais, stiliumi, profesija, pomėgiais, gyvenimo būdu ir netgi horoskopu… Tokiu būdu F.Pessoa save pozicionavo jau kaip ir romano viduje, ir iš ten jau toliau veikė kaip vienas ar kitas jo veikėjas…

Autoriaus, esančio už romano ribų ir jį kuriančio, neliko. Taip pat neaišku, ar jam, jei jis būtų ilgiau gyvenęs, būtų pavykę iš tų visų fragmentų, temų, linijų ir personažų padaryti vientisą visumą – jis pats nuolatos skundėsi fragmentiškumu savo mintyse, idėjose, visuomenės sąmonėje; filosofiniais prieštaravimais, savęs prieštaravimui pačiam sau.

Bet kuriuo atveju, jo palikimas yra įdomus, įvairiapusis, išsamus laikmečio, visuomenės ir pasaulio atvaizdas. Poetinės refleksijos ir socialinės observacijos, pastabos apie Marksą, Hitlerį, Leniną. Tekstai kartais pribloškiančiai aktualūs ir dabar, pavyzdžiui: apie XIXa pabaigoje įsigalėjusį „eugenetikos judėjimą“. – Grupę, advokataujančią žmogaus kaip rūšies pagerinimui, atrenkant genetiškai stipriausius, gryninant žmonių rūšį, jeigu reikia, ir priverstinai. Kartu su fašizmu, eugenetika kaip mokslas buvo pasmerkta ir jos atsisakyta. Bent jau jos pavadinimo, nes kas yra genų ir galimybių juos tobulinti paieškos? Amžinos jaunystės, amžino gyvenimo, klonavimo paieškos, vykstančios ir dabar pilnu tempu? – Sveikuoliai fanatai šiandien, draudimais gerti ir rūkyti, dietomis, rekomenduojamu suliesėjimu ir sportavimo sudievinimu palaiko sveikatingumo kultą labiau aktyviai nei bet kada.

Taip pat panašu, jog F.Pessoa įžiūrėjo egzistencionalizmo gimimą literatūroje – iš tikro jis atsirado 40-ųjų Prancūzijoje: „Velnias? Velnias tai esame mes!“ – rašė jis 25 metai iki Ž. P. Sartrui parašant žymųjį „Pragaras tai yra kiti“ teiginį… Toliau seka F.Pessoa aforizmų ir trumpų fragmentų mozaika:

Aš esu savęs paties šešėlis, ieškantis to, nuo kurio šis šešėlis krenta. Kartais stoviu šalia savęs ir klausiu, ar aš gal tiesiog idiotas, o gal labai paslaptinga paslaptis.

Asmenybė, persona yra viena iš tikėjimo formų ir, kaip ir bet koks tikėjimas, nepakeliamas tam, kas remiasi protu. Nėra jokio skirtumo tarp tikėjimo vidine ir išorine teisybėmis, – manymo, jog tai, ką laikome savimi, yra tiesa.

Aš neteigiu, jog viskas yra abejotina, nes tai reikštų, kad aš kažką tvirtinu; bet kuria prasme, viskas mūsų supratime yra abejotina, ir tiesa, kuri mumyse dauginasi, tapdama daugybe tiesų, išnyksta, nes ji negali egzistuoti daugiskaita.

Turėti nuomonę reiškia save pardavinėti pačiam sau. Nuomonių neturėjimas yra tolygus būčiai. Turėti visas nuomones reiškia būti poetu.

Kas mes esame sau? Sapnai, bangos atnešti į krantą, erdvės, užvaldytos baimės… Tai, ką mes darome, to mes nenorime; tai, kas mumyse mylima kitų, mums svetima.

Šalys, tas pat kaip individai. Jos kariauja dėl asmeninių priežasčių, kurių valstybės vyrai netgi ir nežino, todėl pakeičia jas kitomis, aiškiomis ir logiškomis, bet melagingomis.

Kai portugalas eina miegoti, įvyksta revoliucija, nes tas portugalas, kuris atsibunda sekantį rytą, yra jau kitas žmogus. Jis tiksliai diena senesnis. Kitų tautybių žmonės kiekvieną rytą atsibunda vakar dienoje. Ir rytdiena jiems vis dar už kalnų.

Portugalai iš esmės yra kosmopolitai. Portugalas niekada nebuvo tik portugalas; jis visada buvo visa.

Portugalas sugeba viską, kol jam nereikia to padaryti: mes esame didi atidėtų darbų šalis.

Žmogus skiriasi nuo gyvūno ne kuo kitu, kaip tik šituo supratimu, jog jis nėra gyvūnas.

Galima tiksliai tvirtinti, jog tarp darbininko ir beždžionės yra mažesnis skirtumas, nei tarp darbininko ir išsilavinusio žmogaus. Liaudies išmokslinti nepavyks, nes ji yra liaudis. Jei būtų galimybė ją pakeisti į individus, tinkamus švietimui ir lavinimuisi, tada tai jau nebūtų liaudis.

Nesidomėjimas mokslo ir gamtos dėsniais, – tai apibūdina liaudies mentalitetą. Liaudis nori stebuklų, ji tik juos supranta. Ir jai jokio skirtumo, ar jie bus padaryti Mūsų Maloningosios Ponios iš Lurdo ar iš Fatimos, ar Lenino… Liaudis yra fundamentaliai, ekstremaliai ir nepataisomai reakcinga. Liberalizmas yra aristokratiška sąvoka, todėl visiškai priešinga demokratijai.

Gyvenimas yra toks rimtas reikalas, o jo problemos tokios esminės, kad teisės juoktis neturi niekas. Kas juokiasi, tas kvailas, bent jau tuo momentu. Malonumas yra labai iškalbinga kvailybės forma.

Mūsų gyvenimą sudaro prisiminimai, bet mūsų troškimai kyla iš užsimiršimo.

Kai kurie gyvenime turi didelę svajonę ir jos neįgyvendina. Kiti neturi jokių svajonių ir taip pat nieko neįgyvendina.

Jausti – tolygu galvoti, neturint omenyje konkrečių idėjų, todėl jausti – reiškia suprasti, nes Visata idėjų irgi nepažįsta.

Veikti reiškia įsivelti į konfliktą su kolektyvine iliuzija, kelti neramumus Visatos tvarkoje.

Mano širdis yra truputį didesnė, nei visa Visata.

Nors graži gamta pagal grožį dažnai laikoma gražesne už moterį, bet nuo to žmogus dar neįgyja potraukio turėti lytinių santykių su peizažu. Šis pavyzdys gerai parodo pederastijos pasiteisinimų absurdiškumą.

Jausti reiškia suprasti. Galvoti reiškia klysti. Suprasti, ką kitas galvoja, reiškia su juo nesutikti. Suprasti, ką kitas jaučia, reiškia su tuo žmogumi susitapatinti. Kažkuo kitu būti metaforiškai žiūrint yra paranku. Dievas yra kiekvienas.

Dievas yra didelė tarpinė erdvė. Bet, tarp ko ir ko?

Nietzsche buvo išprotėjęs. kaip ir Kristus. Kokia išprotėjusių – ar genialių išprotėjusių dalis – socialinių pakitimų procesuose? – Žmonija yra nepilno proto, sudaryta iš visiškų idiotų.

Blogis pasaulyje randasi visur, ir viena iš jo formų yra laimė.

Nedaryk to, ką daro kiti vien todėl, kad jie tai daro, ir nemėgdžiok tų, kurie nedaro nieko vien todėl, kad jie nieko nedaro.

Psichiatrai gal ir žino, kaip veikia serganti žmogaus sąmonė, bet jie tikrai nežino, kaip įrengta sveika.

Būti laisvam – nereiškia būti nesuvaržytam disciplinos, o būti tokiu, kuriam disciplinos suvaržymų nereikia – būti iš savęs drausmingu ir iškilusiu aukščiau viso to.

Žmogus, kuris atrado, ką reiškia laisvė, tuoj pat grįžo tiesiai atgal į namus ir užsirakino savo miegamajame.

Jei kažkas yra gimęs būti vergu, – tokiam laisvė, einanti absoliučiai prieš jo prigimtį, bus tironija.

Pagrindinis apsigimusio lyderio požymis yra tai, kad jis sugeba pirmiausiai vadovauti pats sau.

Nei vienas žmogus, vertas žmogaus vardo, negali lengvai bendradarbiauti ar sutikti su kitu tokiu pat, neskaitant susitikimų visiškai beprasmėse įstaigose, kaip, pvz, religinėse konfesijose, ministerijose, varpinėse ir kino teatruose.

Neužsiimk kažkuo abstrakčiu, kaip absoliuti dorybė ar absoliuti blaivybė: didelę valią turi tas žmogus, kuris išgerti mėgsta, o geria vis tiek ribotai, o ne tas, kuris visai negeria. Kova su gėrimu yra vienas didžiausių žmogaus pasirinkimo laisvės priešų ir trukdo jam šia laisve naudotis. Žmogaus kastravimas, žinoma, efektyviai apribos jo seksualinių impulsų raišką, bet tą patį efektą duos ir jo sielos kastravimas. Susilaikyti yra sunku.

Pirmiausia turi jausti norą gerti ir rūkyti, ir tik tada, gerti ir rūkyti normos ribose. Tokiu būdu ne tik išvystysi valią, ryžtingai savo impulsą apribodamas – tam valia ir reikalinga, o ne tikėtis dominuoti pačius impulsus, bet tokiu būdu, gerdamas ar rūkydamas jausi ir iš to didžiausią malonumą. Gamta taip sutvarkė, kad didžiausias malonumas randasi iš didžiausios jėgos, susilaikymo, ir tai yra normalumo požymis.

Platūs judėjimai prieš alkoholio ir tabako vartojimą yra artimai susiję su eugenetika ir jų nemalonumas yra ypač tame, kad jie nukreipti prieš individą ir jo laisvę. Iš socialiai pateisinamos akcijos, besiremiančios propaganda prieš šiuos svaigalus, procesas išvirto į tironiją prieš jų naudotojus. Sveikatingumo fanatai tapo antrąja inkvizicija, ir netgi dar mažiau kam naudinga, nei buvo pirmoji.

Revoliucinė laimingos nacijos dogma. Per ją tauta degraduoja iki kažko, primenančio privatų verslą, ir kiekviena pastanga link įsiviešpatavimo ar jos įtakojimo yra laikoma mirtį nešančiu įsigalėjimu. Šių žmonių idealas yra Šveicarija, besiremianti nakvynės namų organizacijos modeliu, be charakterio, gudri ir saugi.

Meno esencija yra išreikšti; ką – nesvarbu…

Kai menininkas tampa žurnalistu, jis nustoja būti menininku.

Senieji jūrininkai turėjo puikų devizą: plaukymas yra būtinybė, gyvenimas – ne. Man šio devizo prasmė irgi tinka, kažkiek pataisytos formos jis gerai parodo kas aš esu: būtinybė yra ne gyvenimas, o kūryba.

Literatūra, kaip ir visas menas savo egzistavimu reiškia, jog gyvenimo kaip vieno paties – nepakanka.

Jaunimas turi gyvenimą, kam jiems menas?

Net grožiu mes nesižavime: mes žavimės tik grožio projekcija, antrine ir abstrahuota. Kiekvienoje gatvėje sutiktos merginos yra nė kiek ne prastesnės, nei kino žvaigždės. Iš kiekvienos kontoros pietų pertraukai į gatves išeina jaunuoliai, kurie atrodo taip pat gerai, kaip kartoniniai vyriškiai iš filmo. O mes ieškome Mary Picford ar Rudolfo Valentino.

Viskas gali būti vertinga, jei tiktai tavo siela nesusitraukusi.

Aš esu priemiesčiai neegzistuojančiam miestui, per ilgas išsamus komentaras niekada neparašytai knygai.

Neturiu šiltų vaikystės prisiminimų, tiesą sakant, niekad apie nieką šiltų prisiminimų neturėjau. Mano būdas, aš pats, tiesiogine to žodžio prasme, esu futuristas.

Didžiausia Prancūzijos kultūros bėda yra ne tiek, kad ji paviršutiniška, o tai, kad ji apsimestinai gili.

Kas turi sielą, niekada neturės ramybės.

Kad aš savo išore būčiau bent kiek panašiai įdomus, koks esu iš vidaus.

Laikykis atokiai nuo mirtingų minčių ir jausmų, ir nerodyk pasauliui daugiau, nei jis sugebės pamatyti.

Galimybė gyventi amžinai man rodosi visai nepatraukli: juk tai nepaprasto dydžio nuobodybė. Gal tai net ir yra pragaras.

Mirtis yra posūkis kelyje. Mirti reiškia išnykti iš akių.

Parinko ir vertė Gaiva Paprastoji