infa.lt

Josifo Brodskio, Dubravkos Ugrešič, Milano Kunderos apmąstymų fragmentų mozaika

x

Savo patirties iš pereitos inkarnacijos dėka, (rašytojas emigracijoje) socialinius ir materialinius demokratijos pliusus sugeba įvertinti nepalyginamai intensyviau, nei čia gyvenantieji. Bet, dėl tiksliai šitos priežasties (kurios sudedamoji dalis yra ir kalbinis barjeras), jis pamato, kad jam neskirta jokio bent kiek prasmingesnio vaidmens šioje jam naujoje visuomenėje.

Demokratija į kurią jis atvyko jam suteikia fizinį saugumą, bet palieka jį socialiai visiškai nereikšmingu. O nieko nereikšti, su tuo negali susitaikyti joks rašytojas, emigracijoje ar ne emigracijoje. Ta prasme rašytojo likimas yra nepalyginamai blogesnis, nei eilinio migranto ar gastarbeiter… Jei ką gero galima pasakyti apie emigraciją, tai ji išmoko kuklumo.

Knygyną galima prilyginti muzikos įrašų parduotuvei: visus įrašus perklausyti nepakaktų ir gyvenimo. Nepaisant to, jog tik keletas iš visumos yra emigrantų autorių ar ypatingai geros kokybės, publika skaitys visus likusius, o ne tave, kad ir kokią tu aureolę turėtum, ir ne todėl, kad ji kokia iškrypus ar neišmani, bet todėl kad jau vien statistiškai, ji yra normalumo ir to, kas kasdieniškai įprasta, pusėje. Kitais žodžiais tariant, ji nori skaityti apie save… Bet kuriuo dienos ar nakties momentu, bet kurio miesto bet kurioje gatvėje, visada bus daugiau žmonių, kurie nieko apie tave negirdėję, negu tų, kurie girdėję.

Ar maloni, ar kankinanti, praeitis visada saugi teritorija, bent todėl, kad ji jau pragyventa, ir žmonės, ypač sapnuose ir svajonėse, turi stiprų polinkį sugrįžti, pergyventi kažką tą patį iš naujo ir iš naujo, atpažinti, atlankyti… Rašytoją emigracijoje tai įtakoja taip, jog jis būna įsikibęs į vieną ar kitą praeities, šlovingos ar ne, momentą, bet ne tam, kad jį išlaikytų, o, kad tokiu būdu sustabdytų sekančius momentus, tolimesnį veiksmą nuo įvykimo. Ne todėl, kad jis vėl nori būti jaunas, jis tiesiog nenori, kad ateitų rytojus. Nes žino, jog rytojus neišvengiamai pakeis vakar dieną atgaline data… Ir, kuo ta rytdiena labiau jį spaus, tuo labiau užsispyręs vakarykštės dienos jis laikysis.

Tas užsispyrimas dažniausiai pasireiškia kaip nostalgija, kuri, paprastai tariant, yra tiesiog nesugebėjimas tvarkytis su šiandienos realijomis ar ateities nenuspėjamumu.

Gyvenimas emigracijoje, užsienyje kaip svetimam elementui, iš esmės yra nuojauta, koks bus tavo knygų likimas, pasimetusių lentynose tarp kitų, su kuriomis turės tik tiek bendro, kad autoriaus pavardė prasideda ta pačia raide.

Emigracijoje rašytojui lieka dar vienas ryšys su Tėvyne – kalba. Tarp jo ir gimtosios kalbos nebelieka jokių barjerų – per naktį – emigruojant – nueinamas atstumas, pasiekiamas toks santykis su kalba, kurio kitu atveju būtų tekę siekti, dedant pastangas, visą gyvenimą… Situacija palyginama, kai šuo ar žmogus yra iššaunami į kosmosą kapsulėje (greičiau šuo, nes niekas nesiruošia tavęs grąžinti). Ir ta kapsulė yra tavo kalba. Jei šią metaforą ir pabaigtume tuo pačiu stiliumi, reikėtų pridėti, jog kapsulės keleivis netrukus apsižiūri gravituojantis ne link Žemės atgal, bet vis tolyn į kosmosą.

Jei gimtinėje tavo kalba buvo tavo kardas, tai emigracijoje ji tapo skydu, tavo kapsule. Kas prasideda kaip privatus, intymus santykis su kalba, greitai tampa likimu, nekalbant jau, kad pareiga, obsesija.

Išlaisvintas žmogus nėra laisvas. Išlaisvinimas yra tik būdas laisvei pasiekti, bet ne jos sinonimas.

Josifas Brodskis, fragmentai iš esse „The Condition We Call Exile“ (Būsena, kurią vadiname tremtimi)

xx

Susidūrimas su biurokratija, vienas svarbiausių emigracijos elementų, visiškai nenušviestas: niekam neįdomu ir niekas nenori girdėti (ir pats emigruojantis irgi ne) apie leidimus apsigyventi ir kankinančius susidūrimus su biurokratais, ar net pabandyti pagalvoti apie tai, jog Walter Benjamin nusižudė gal todėl, kad jam neišdavė dokumentų…

Valstybės nemėgsta, kai žmonės ateina pas jas prašyti popierių. Tiek valstybė, tiek individualūs biurokratai vieni kitus vertina ir rodo reikiamą pagarbą. Todėl kiekvienas emigrantas yra baudžiamas ilga, jėgas išsunkiančia biurokratine procedūra, prieš suteikiant jam leidimą pasilikti. .. Kad susivoktų, jog padorūs žmonės tėvynės ir tėvų nepalieka likimo valiai. Padorūs žmonės lieka namie.

Nes tiktai nesusipratėlis gali sugalvoti kovoti su šitais storaskūriais, tik kvailys savo ir taip sudaužytą gyvenimą dar labiau apsunkina, tik kietakaktis išbando, ar, ir kiek jo teisės iš tikro galioja. Pragmatikai biurokratinius procesus praeina be problemų ir tiktai maištininkai išvysto savyje alergiją kiekvienam valstybės aparatui. Bet jų yra taip mažai, kad apie juos kaip apie kategoriją nėra ko šnekėti…

Kai paprastas popierių prašytojas viską pagal savo teises išsireikalauja be problemų, mafija visas sienas kerta iš viso lengvai, tai į tremtį iškeliavęs rašytojas kiekvieną kartą turi pasiaiškinti, kodėl jis, vis tik, savą šalį paliko. Rezultate mafija yra kosmopolitinė, tai savaime suprantama, tarnyba tokia, profesija reikalauja, bet rašytojui – tai išskirtinė aplinkybė, nuodugnaus paaiškinimo reikalaujanti. Kiekvieną kartą.

Rašytojas emigracijoje nėra neutralus žmonijos egzempliorius. Jo pasirinkimas išvykti yra ne tik provokacija aplinkai, kurią jis paliko, bet ir iššūkis aplinkai į kurią jis pateko. Ir politinis emigracijos aspektas čia yra tik savaime suprantamas blogis. Jo emigracijos kaip lifestyle , gyvenimo būdo pasirinkimas jau savaime jo aplinkoje nedaugelį palieka abejingais.

Sena gera emigracija jau nebeegzistuoja, sakė J. Brodskis.

Šiuolaikinė kultūra (ypač JAV) yra kaip pamišusi dėl paties žmogaus pasirinkimo galimybės atsisakyti savęs koks esi, ir rinktis pačiam save kitokį, idėjos, ir ją įvairiausiais būdais propaguoja. Ši kultūrinė obsesija, troškimas pasirinkti ir vėl iš naujo pasirinkti vietą ir identitetą rodo į tai, kad žmogus nebėra laimingas toks, koks jis yra, ir kur jis yra. Kito gyvenimo troškimas pateisinamas ir medijų skatinamas ir, žinoma, pramonė irgi pasiruošusi ką tik sukurtus vartotojų poreikius patenkinti: plastinė chirurgija, pvz, magiškas transformacijos būdas.

Maiklas Džeksonas veidų ir išorių turėjo ne mažiau, kaip mitinis Protėjas. Iš juodo tapęs baltu, iš jaunuolio – hermafroditu, yra tikras šiuolaikinės obsesijos dėl savo išorės simbolis, išnaudojęs galimybes susikurti save iš naujo.

Variantų irgi pasitaiko įvairiausių, fantazija begalinė: kokia tai Cintija Džekson leidosi dvidešimt kartų operuojama, kad išoriškai pagaliau imtų panašėti į lėlę Barbę, o moteriškė iš Niujorko – kad taptų panaši į savo Siamo katę, brangiausią, kas jai yra pasaulyje.

XXI amžiaus pradžioje žmogus yra tvirtai tapęs paties savęs mėgstamiausiu žaislu. Making ir remaiking, atrasdamas ir iš naujo išrasdamas save. Tokiu būdu dabar visos utopijos iš praeities, revoliucijos iš istorijos susiliejo į naujos kartos maištingumo idėją – perversmus – savo kūno, savo išvaizdos, savo personos… Kai pasirinkimas iškeliauti tremtin, ne tik iš tėvynės, bet ir iš savęs paties, yra nulemiantis visą tavo likusį gyvenimą, tai nėra kompiuterinis žaidimas ekrane.

Emigracijoje mūsų Tėvynė… (Miguel de Unamuno)

Labai retai grįžta atgal tremtinys į savo tėvynę. Netgi kai jis tai gali, ir žaizda, vadinama Tėvyne, vėl užsitraukus. Nes, kodėl žmogus tą patį kelią turi praeiti antrą kartą? – Nedaugelis turi tiek jėgų, kad tremtin išeitų pakartotinai.

Ką dar gali tremtinys, savo kritimo vietoj reliatyviai patogiai įsitaisęs ir tame paguodą rasdamas, daryti toliau? – Jis gali rinktis tarp dvejų išsigelbėjimo formų; tikėjimo ir jumoro… (E.M.Cioran)

Geriausiu atveju ten tu liksi žiūrovu. (B.Breytenbach)

Tremtis dažniausiai yra laisvanoriško pasirinkimo rezultatas. Politiškai nepakeliamoje situacijoje, kur dauguma pasirenka likti, kur jie yra, ir prisitaikyti, išvykti pasirenkantis prisitaikyti atsisako. Aš palikau savo šalį, nes negalėjau prisitaikyti prie melo teroro mane supančioje visuomenėje, politiniame, kultūriniame ir kasdieniniame gyvenime.. Bet kraštiečiai, kuriuos sutinku užsienyje, meluoja lygiai taip pat baisiai, kaip ir tie, kurie liko namie.

Šaltojo karo metais Rytų Europos tremtiniams buvo neįmanoma grįžti ir tai suteikė jiems giliai tragišką aurą… Bet Vakarų Europoje tie, kurie nemyli Tėvynės, yra nemylimi lygiai taip pat. Išdidi multikultūralizmo ideologija tenai reikalauja, kad tu aiškiai parodytum tavo etninį kultūrinį indentitetą, kad tau būtų galima didžiadvasiškai suteikti laisvę jį ir toliau visur reikšti.

Tremtinys turėtų suvokti, kad jis atmetė kolektyvizmo idėją ir pademonstravo savo pomėgį individualizmui, kad pasirinko fundamentaliai nutraukti savo gyvenimo būdą, o ne likti dirbtiniame nacionaliniame tęstinume… Užsienyje, turėk omeny, tave matys tik kaip tavo paliktos tėvynės atstovą.

Tremtis – tai metafizinė būsena. (J.Brodskis)

Berlyne, iš metro išėjus, kartą mačiau seną Bosnijos tautybės moterį su plačiomis turkiškomis kelnėmis, besidairančią aplink prie sankryžos, pasimetusią, ir pusbalsiu klausiančią: „dieve mano, kur gi aš esu?“- tremtinys dažniau, nei koks kitas žmogus turi progą sau tokį klausimą užduoti. Galiausiai, tai gali būti jam į naudą, bet, gali tapti ir gilaus asmeninio košmaro priežastimi.

Tremtinys klausia savęs, kas buvo pirmiau, višta ar kiaušinis: ar jo tremtis neprasidėjo žymiai anksčiau, nei ji tapo realiu faktu? O gal jo tremtis yra sena išsipildžius svajonė?

Tremtis yra laisvanoriška kelionė į anonimiškumą, kai tu pats save katapultuoji į paribį, į nematomą amžino keliauninko egzistavimą…

Susidūrus su literatūrinės industrijos situacija, tremtyje esantis rašytojas supranta, kad jo tremtis ką tik tapo dviguba.. Nes jie, menininkai tremtyje, yra sunkai suprantami tenai ir mažai kam reikalingi… Kai kas prisitaiko, paklusniai tvarkingai dirba atsižvelgdamas į rinkos reikalavimus… Nes literatūros rinka nepakenčia pasenusių idėjų apie meno kūrinį kaip unikalų, nepakartojamą, kaip visiškai individualų veiksmą. Literatūros industrijoje rašytojai yra paklusnūs darbuotojai, ne daugiau kaip sraigteliai produkcijos procese.

Ir staiga supranti, kad esi ne tik tremtinys, bet ir moki senovišką, išmirusį amatą, kurio niekam nebereikia. Tragikomiškumas šioje pozicijoje ima daugintis: diktatūrinę aplinką palikus, kad išliktum kaip rašytojas, apsižiūri besąs kitoje diktatūroje, literatūrinės rinkos. Pamatai paradoksą: geras rašytojas yra tremtyje visur, kur bebūtų, prastas – visur jaučiasi kaip namie.

Rašytojas emigracijoje pakliūva į laisvės spąstus, beribės ir bauginančios, kuri implikuoja, iš kitos pusės žiūrint, kad tau turi užtekti marginalaus ir vienišo egzistavimo. Kas renkasi kurti, renkasi vienatvę…

Dubravka Ugrešič esė „Rašytojas emigracijoje“ iš rinkinio „Draudžiama skaityti‘ 2000m.

xxx

Milan Kundera, Paryžiuje gyvenantis čekų kilmės rašytojas yra žinomas tremties, emigracijos temos vystymu savo apmąstymuose ir kūriniuose. Apie Oskarą Millašių, pvz, jis yra pasakęs, jog „O.Milašiaus kūryba nėra prancūziška: ji rado prieglobstį prancūzų kalboje tarsi vienuolyne.“

Milano Kunderos romanas „Nežinomybė“(lietuviškai išleistas 2004m. ) nors, pagal knygos turinį tikslesnis pavadinimo vertimas būtų Nežinojimas, nes tai konkretūs žmonės, knygos veikėjai, kurie nežino, apie abstrakčią nežinomybę ten filosofavimų nėra…

Dvi temos susipina į vieną – emigracija ir meilė, tiksliau, jos ne(be)buvimas. Ir jas vienijantis klausimas yra: ar verta grįžti?… Emigracijos atveju, žinoma, apie gimtinę kalba… Meilės atveju – apie grįžimą į gyvenimą kaip gyvam žmogui, pasiryžimą arba atsisakymą mylėti vėl.

Ir apie tai, kad žmonės vieni apie kitus nežino nieko. Ir jiems netgi neįdomu, irgi: kiekvienas šnekasi pats su savimi, įsivaizduodamas, kad šnekasi su kitu, šnekasi su kitu iš savo pasaulio matymo taško, kaip su savo pasaulio sudėtine dalimi, kokiu tas kitas tikrai nėra… Labai nustembama – nusiviliama, pasipiktinama – kai kitas žmogus ne tik nesielgia taip, kaip iš jo tikimasi pagal savą scenarijų, bet ir turi kažkokių savo idėjų, atrodančių netikėtomis ir „kad taip mes nesitarėm“.

Kai dažniausiai nesitarta iš viso nieko, nepaisant, kad kiekvienas atskirai kažkokį tokį susitarimo įspūdį turi susidaręs… Ir pasitaiko, kad taip ir išsiskiriama, manant pasišnekėjus, nepastebėjus, kad kiekvienas savą dialogą vedė. – Jeigu žmogui nuolat nebūtų reikalingas atsakas iš aplinkos į visa, ką jis daro – patvirtinimas, pagyrimas, padrąsinimas ar pripažinimas – tai ko reiktų!

Beliktų tik džiaugtis, kad esi nematomas – gyveni, vaikštai, užsiimi savo reikalais, niekas nieko apie tave nežino, netrukdo, nekiša savo nuomonės į temą. Priešingai, žiūrėdami į tave mato visai kažką kitą, savo įsivaizduojamą tavo atvaizdą, koks tu pagal jį ne tik turėtum būti, bet tiesiog esi… Ir į sveikatą, kas gali būti geriau? – Jei tik pats turi pasitikėjimo savimi, žinai, ko nori pasiekti, žinai, ką darai ir kaip… Žinoma, vienatvė tada absoliuti.

Bet bent jau dėl to neskauda… Nes pasaulis, koks jis yra dabar, ne tik pilnas vienišų žmonių, bet kuriuo atveju, bet jie dar ir visą laiką kenčia dėl to, be perstojo verkia ir skundžiasi situacija. – Patys kitų net nebando suprasti, o niršta dėl to, kaip kiti drįsta nesidomėti jais daugiau, nei tik iš mandagumo…

Galiausiai ne tai, kad žmonės nenori grįžti gyventi tikro gyvenimo tarp tikrų žmonių, klausti klausimus ir girdėti realius atsakymus, leistis gyvenimo nuvedami į ten, kur jis juos benuvestų, nenori… Ne tai, kad žmonės apie tikrą meilę nesvajoja, pokyčius, nuotykius, išliekančią, besitęsiančią laimę… Bet žmonėms visa tai įgyvendinti dažniausiai pasirodo per baisu, per skaudu, reikalauja tokių jėgų ir ištvermės, kurių jie neturi. Arba mano, kad neturi, kas praktikoje duoda tą patį rezultatą.

Tarp kitko, gyvenimas socialiniuose tinkluose todėl taip greitai ir išpopuliarėjo – savo struktūra jis atitiko žmonių – dažno iš mūsų – įsivaizduojamą sau pasaulį, apgyvendintą idealių išsvajotų žmonių, ir mes patys jame atrodome kaip mums labiausiai norėtųsi, drąsūs, žavūs, aštraus intelekto, nesenstantys… Netgi mūsų realiame gyvenime pažįstami žmonės mūsų fantazijose elgiasi taip, kaip mes labiausiai norėtume – mus myli besąlygiškai, gerbia, globoja, domisi, vertina – kuo ilgiau svajonėse gyveni, tuo mažiau į realybę grįžti norisi.

Internetui ir socialiniam tinklams atsiradus, nebereikia viso šito kurti, išlaikyti ir priversti judėti savo galvoje – kas bet kuriuo atveju smegenų mankšta dar būdavo, o dabar jos nebereikia.Viskas pasiekiama išorinėmis techninėmis priemonėmis ir dar galima demonstruoti publikai – fantazijos gyvenimą gyventi viešai, kas gi tuo nesusigundytų?…

Dažnas M.Kunderos romane svajoja ir panašiu stiliumi mintyse gyvena, kokį atsiminimą puoselėdamas, pvz, kad tikrai nepastebi, jog realiame gyvenime jau paseno, numirė ir ruošiamasi jį palaidoti… Nors, čia aš jau hiperbolizuoju.

Apie Odisėją ir Penelopę ką nors naujo pasakyti turbūt jau nebėra įmanoma, kiek tas mitas, jo tema, įvairios jo dalys ir įsivaizduojamos variacijos yra naudotos ir išnaudotos… Ir, vis tik M.Kundera rizikuoja. Jis akcentuoja tą vietą, kur Odisėjas laimingai gyvena su nimfa Calypso, bet šiame rojuje nepasirenka pasilikti… Jis pasirenka grįžti į gimtąją Ithakę, pas žmoną Penelopę.

Tuo kaip lyg ir diktuodamas mums visiems po jo paliekamą vertybių hierarchiją – septyni metai su Calypso dolce vita sapne nesiskaito. Pirma meilė, pirma žmona, nors gal jie tik kokius metus kartu tepabuvę, sūnus, kurio jis užaugusio nematęs ir nepažįsta – tai yra svarbiausia, į tai privalu grįžti.

Kad istorija, pradėta pradžioje, neliktų be galo?…Kad nedrįstų būti laimingu, kas kentėjimui gimęs? Todėl, kad pasaulyje turi būti tvarka ir kiekvienas turime būti ten, kur mums priklauso, į kur gimėm, kai mirsim?… Ir nedrįskit laimingais būti svetur, ta laimė vis tiek už laimę neužsiskaito?… Svetur skaitosi tik jeigu kenti ir gimtinės ilgiesi, ir tragiškai palūžti, į ją negalėdamas grįžti – tokios ir Romantizmo mums buvo įtaigiai pakartotos taisyklės!

Todėl kalbant apie šią dieną, kalbame irgi apie praeitį – apie Europos kultūros praradimą, jos tradicijos atsitraukimą, nebereikalingumą. Rytų europiečiai prieš Vakarus dar gali didžiuotis atmintimi, ne visiškai dar užmirštais standartais ir tradicijomis. Bet Vakarų Europos padėtis šiandieną mums aiškiai parodo ir pažada, kad visa tai praeis ir pas mus, pamiršime ir mes – ir pas mus užaugo karta, kuriai viso šito nebereikia, todėl ji net neatsisuks pažiūrėti, ką ten nuima nuo scenos…

Fragmentai iš įrašo apie Milan Kundera, skelbto „Kriaušių metas“ bloge 2016m.

Pastaba pabaigai

Jei galvojantis žmogus yra visur galvojantis, visur jis nenori taikytis, jei jau savoj žemėj nenorėjo, problemų su valstybės aparatu turės neišvengiamai, vienatvė ir depresijos rizika yra jo dalis… O paklusnūs, prisitaikantys, pragmatiški, jie svetur prisitaiko dar geriau, funkcionuoja dar sėkmingiau, o nuo nostalgijos ir visokių nereikalingų apmąstymų ginasi tuo, kad emigruoja šeimomis, giminėmis, ištisais kaimais – jų emigracijos faktas meilės individualizmui neparodo, seną gerą tremtį jie dabar sau prisitaikę taip, kad jos atnešamus minusus minimalizuoja, o pliusus sėkmingai maksimalizuoja. Bendruomenėmis susibūrus, viskas efektyviau, paprasčiau ir esi kaip ir niekur neišvažiavęs. Netgi išnaudojimas, kai savi iš savų pelnosi, irgi gražiai kartu, kaip tradicija į emigracines bendruomenes kartu persikėlęs…

O jei koks nepatogumas pakutena padus, tai gimtinė dar visada yra kaip variantas, kaip grįžimo galimybė, todėl kiti turi likti – kažkas turi likti – kad ten šviesos neužgesintų ir grįžti, kad ir teoretiškai būtų kur. O praktiškai, tai toks pilietis, apie grįžimą ėmęs galvoti, pvz, kai pensiją užsidirbęs, nes dirbti reikia kur daugiausiai moka, o gyventi – ten, kur pigiausiai kainuoja – tuoj pat turi pretenzijų sąrašą, kodėl, tame tarpe, kol jo tėvynėje nebuvo, ten dar neatsirado tokie ar kitokie patogumai, neįdiegtos tos ar anokios privilegijos, nuolaidos, garantijos? – Logiškas gero tokio, tvirto vartotojo požiūris, net smagu girdint.

Galvojančiam žmogui emigracija naudinga tik vienu atžvilgiu: jis žiūri į pasaulį aplinkui, su kuriuo dažniausiai nesutinka ir žino, kaip reiktų geriau, bet, nei jam imtis veikti reikia, nei labai širdį skauda – apsuptas svetimų, tai ten tų svetimų ir problemos… Ne mano kiaulės, ne mano pupos. Tada tėvynė, ypač jau būtajame laike, ima rodytis tobula ir graži.

Realybėje, jei į ją grįžti, ji tokia tikrai nebus, prarasi ir prisiminimą, ir svajonę… Ir sudaužys tau širdį dar kartą, nes pasirodys labai artimai panaši į tą svetimų apgyventą teritoriją, kurioj kankiniesi tu, su tomis pačiomis problemomis ir tokių pačių pakeitimų reikalinga. Tik tavo patarimo čia jau niekam nereikės, prigimtinę teisę pamatysi praradęs, pats to nei suvokęs, ką darai, nei sąmoningai nusprendęs tokias emigracijos pasekmes priimti.

Kol žmogui rodosi, kad kažkur pasaulyje (dar) yra gerai, kad rojus dar ne visiškai prarastas – situacija nėra žūtbūtinė ir šokti gelbėti jos (dar) nereikia… Emigrantas jos išvažiuoja ieškoti ir neranda, norėtų grįžti, bet nebegali – tada idealizuota vieta ima rodytis tėvyne. Kas neišvažiuoja, visą gyvenimą tiki, kad svetur yra geriau ir jo iliuzija taip ir lieka tikrove neišbandyta… ir kas pasakys, kaip geriau.

Gaiva Paprastoji