2026.04.10 12:21
foto: Estijos Gynybos pajėgų generalinis štabas
Diskusija su vienu iš giliausių dirbtiniu intelektu „Claude“ apie privalomą karo tarnybą, sudėliojo aiškesnį „prievolės kariauti už valstybę“ koncepcijos paveikslą. Buvo palyginti du laikotarpiai – feodalinės ir demokratinės valstybių pjūvių, ir tai atskleidė kiek netikėtas įžvalgas. Privaloma karo tarnyba – moralinė pareiga ar prievarta?
Privaloma karo tarnyba daugelyje šalių pristatoma kaip pilietinė pareiga – natūrali ir teisinga. Tačiau verta sustoti ir užduoti paprastą klausimą: su kuo tiksliai pilietis sudarė sutartį, įpareigojančią jį atiduoti gyvybę?
Sutartis, kurios niekas nepasirašė
Gimimas konkrečioje valstybėje nėra pasirinkimas. Niekas neklausia būsimo piliečio sutikimo – nei dėl šalies, nei dėl jos valdymo formos, nei dėl jos karinių įsipareigojimų. Tačiau nuo gimimo momento jis automatiškai įrašomas į prievolininkų sąrašus.
Politinė filosofija šią problemą vadina legitimumo klausimu. Socialinės sutarties teorija teigia, kad gyvendamas valstybėje tu implicitiškai sutinki su jos taisyklėmis. Bet ši teorija turi akivaizdžią skylę – išvykti taip pat ne visada įmanoma, o sutikimo niekas niekada neklausė.
Dviguba prievolė
Dažnas argumentas skamba taip: valstybė suteikia apsaugą, infrastruktūrą, švietimą – todėl pilietis privalo ginti. Mainai, atrodytų, teisingi. Bet mainų čia nėra. Už tą infrastruktūrą, švietimą ir apsaugą moka tas pats pilietis – mokesčiais. Ir dabar jo prašoma dar kartą – šį kartą laiku ir gyvybe.
Ginti žmones ar ginti santvarką?
Čia slypi esminis paradoksas. Valdžia privalomą tarnybą pateikia kaip žmonių gynybą. Bet žmonės egzistuoja nepriklausomai nuo valdžios – jie liks net pasikeitus santvarkai. Kalba, bendruomenė, kultūra – visa tai išlieka po bet kokio politinio lūžio.
Natūralus noras ginti savo artimuosius, savo kaimą, savo kalbą – tai instinktas, ne prievolė. Jis egzistuoja be jokių įstatymų. Privaloma tarnyba šį instinktą paima ir paverčia instituciniu įrankiu – ne žmonių gynybai, o valdžios išsaugojimui. Tai esminis skirtumas, kurį retai kas įvardija garsiai.
Ukrainos pamoka
Ukraina dažnai minima kaip pavyzdys, kur patriotizmas ir prievolė sutapo. Bet realybė sudėtingesnė. Tie, kurie turėjo galimybę – daugelis išvyko. Milijonai ukrainiečių šiandien gyvena Europoje. O internete plinta nuotraukos, kur jaunimas stovi eilėse – ne savanoriškai, o vengdamas mobilizacijos.
Kai karas tampa verslu, o ne gynyba
Istorijoje egzistenciniai karai turėjo vieną svarbų bruožą – karaliaus ir bajorų aplinka taip pat buvo beveik vienodoje situacijoje su savo kariais. Jie patys vadovavo mūšiams, rizikavo gyvybe ir laisve, savo lėšomis aprūpino karius. Tai sukūrė natūralų stabdį – karas buvo pradedamas tik tada, kai grėsmė buvo tikra ir akivaizdi.
Šiuolaikinė privaloma karo tarnyba tą pusiausvyrą sugriovė. NATO intervencijos į Afganistaną, Iraką, Libiją – šalis, nekėlusios jokios egzistencinės grėsmės eiliniam lietuviui, airui ar vokiečiui – buvo pradėtos politikų, kurių vaikai nesėdėjo apkasuose. Sprendimus priimantys ir juos finansuojantys – tai ne tie patys žmonės.
Ukrainos atvejis šią liniją parodo skaudžiai aiškiai: mobilizuojami eiliniai piliečiai, o vadovybė – tiek politinė, tiek karinė – savo artimųjų ratą saugiai laiko užnugaryje. Kai rizika ir sprendimai yra atskirti – karas tampa lengvesnis pasirinkimas tiems, kurie jo pasekmių asmeniškai nejaus.
Tai ne moralinis vertinimas. Tai faktas apie žmogaus prigimtį: privaloma karo tarnyba galiausiai krenta ant tų, kurie neturi galimybių ar priemonių jos išvengti. Turtingesni, turintys daugiau ryšių, mobilesni – randa išeitį. Eilinis žmogus – stovi eilėje į mėsmalę.
Apibendrinimas
Privaloma karo tarnyba kaip pilietinė pareiga yra ginčytinas konceptas – nes pati pilietinės pareigos samprata nėra vienareikšmiškai apibrėžta, o skirtingos politinės filosofijos ją supranta visiškai skirtingai.
Tai, kas neginčytina: pilietis negimsta pasirinkęs valstybę, nesudaro sutarties su ja ir dirbdamas mokesčiais jau finansuoja jos egzistavimą. Reikalavimas papildomai atiduoti laiką ar gyvybę už santvarką, su kuria galbūt nesutinki, yra prievarta – kad ir kaip ji būtų vadinama.
Klausimas ne „ar turi ginti savo žmones“ – tas instinktas egzistuoja be įstatymų. Klausimas – „kas nusprendė, kad valstybės santvarka ir tavieji žmonės yra tas pats dalykas – ir ar tavęs kas nors klausė?”
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
420
Kai valdžia sutapatinama su Tėvynė, tada galima paistyti niekus, šū.. malt. Daugelis ukrainiečių gina ne valdžią, jie gina tėvynę nuo išsigimėliu. Moralinė pusė labai paprasta, kai karo, kitų sunkumu nėra tada anas pilietis, jis tada gali ėst ir š-kt alindamas tą žemę, bet kai blogai, jis jau nepasirašė sutarties, jo tas neliečia, liečia ir dar kaip. Nėra šioje Žemėje šalies kurios nereikėtų ginti, o jei yra, tegu visi sup-sti laisvieji pasaulio piliečiai tenai ir gyvena, nėra čia ko orą mums smardinti.
Ta tėvynė seniai parduota. Ten jau nėra ko gint. Kvailius grūda į mėsmalę,todėl, kad sava valdžia pasisamdė kariaut už pindosų interesus.
Ukraina tik pavyzdys, ten jau interesas beliko vienas, išlaikyti piniginų vogimą nes karo metu tai lengviausia daryti. Nepasimoka karo tęsti nei Rusijai, nei Ukrainai, nei JAV, nei visiems aplinkiniams Europoje. Koks skirtumas ar kokia apgriauta karvidė bus rusų ar ukrainiečių? Atiduotų tuos Donecko srities likusius kelis kvadratinius kilometrus ir pabaigtų karą…
Kitas klausimas kam tokius visiškai beverčius straipsnius rašinėti?
-> Hmm -Tai juk apie tai straipsnyje ir kalbama, kad valdžia susitapatino save su tėvyne ir įvedė karo prievolę.
Įdomus ir pavyzdys su feodalizmo laikotarpiu – kai karas buvo egzistencinės svarbos – tada į karą eidavo ir valdantieji – bajorai ir net karalius.
Dabar krūva karų yra tiesiog grobikiški – ir pavyzdžiai taip pat duoti, Libija, Afganistanas, Irakas – juose buvo ir lietuviai kariai.
Tai klausimas užduodamas visiškai teisingas – nė vienas žmogus gimdamas nepasirašė sutarties su galiojančia santvarka, kuri privalomai įrašė jį į karo prievolininkų sąrašą, o toliau jau naudos taip, kaip norės ir kokie bus didžiųjų valstybių interesai. Lietuvos atveju net ne mūsų interesai.
Tai, kad aiškinate, jog žemėje nėra šalies, kurios nereikėtų ginti, tik liudija, kad tamsta blogai informuotas.. tos pačios JAV per visą savo istoriją tik puolė. Ten beje nėra ir privalomos karo tarnybos, kaip beje ir Vokietijoje.
Tad kartais verta būtų prieš rašant pasidomėt apie ką rašote.
Per visus karus viena pusė yra grobikai ar okupantai, vadinasi kita pusė turi teisę gintis. Beje JAV irgi reikėjo ginti ir visai neseniai, nuo migrantų. Nėra pasaulyje šalies kurios nereikėtų ginti jei ją kas užpultų, negi tai taip sunku suprasti. Ar yra pasaulyje tokia valstybė kurios nereikėtų ginti jei ją kas užpultų??? Arba šalis kuri pasakė, kad nesigins jei ją kas puls, o jos piliečiai karo atveju susideda krepšius ir išvažiuoja kur dar nereikia kariauti… Būtent šia prasme straipsnis beprasmis
kai viena pusė yra grobikai ar okupantai.pav. Knygoje „Didžioji šachmatų lenta” (1997 m.) J. Brzezinskis įvardijo šešis naujus geopolitinius centrus, kurie atsiranda pasaulyje.Nesi zaidejas-busi nukirstas.tavo Hmm zodziai:Nėra šioje Žemėje šalies kurios nereikėtų ginti-ar tu zinai,kad nei viena salis nebezaidzia-jos yra tik figuros zaidziamos.
ka cia kasciunini landsgbt atstove sapalioji-ukrainieciu karineje tarnyboje milijonas ar panasiai,ir kuriu trecdalis neturi galimybes is ten pabegti,o trecdalis gaudomi musami ir per prievarta ten sukisti..is to noro ginti Ukraina apie 10 000 000 jau isvyko arba pabego is salies,apie 200 000 paliko savo tarnybos vietas..maziau skaityk landsgbt brosiuras,o pasiskaityk ne LT saitus
Hmm yra Jino dvynys.
tikrai ne durni o tikslingai dirba
Gyvenu Lietuvoje, lažinamės iš bet kiek 😉?
Straipsnis kvailas, o jau straipsnio sejėjų ir palaikytojų pasisakimai tai „atleisk Jadze” 😃. Straipsnis suprantamas jei turi tikslą demoralizuoti visuomenę, visom kitom prasmėm niekalai… Jei rasit šalį kurios konstitucijoje parašyta, kad jos piliečiai atleidžiami nuo bet kokių prievolių, parašykite, o jei nerasite, tai eikite jūūūs… grynu oru pakvėpuoti…
jei taip butu-zaidejai negaletu zaisti,tarkim paemei arkli pirstais,statai ant balto langelio sachmatu lentoj,o jis neraliuotas soka ant juodo.zaidejam tikrai nereikia nevaldomu figuru.Tik nesuprantu kam ponui Hmm reikia daugiau zinot kaip zinot savo figurine pareiga.neniekino jo viskas su juo gerai-svarbu dziaugiasi,kai dziaugiasi kiti jo dziaugsmu-nesvarbu lygis-svarbu be kompleksu zmogus
Ir dėl šito su „Claude” reikėjo diskutuoti? Kas rašė straipsnį? Besmegenis? Pribridom. Beje, piliečiu negimstama ir net negalima vadinti ką tik gimusiojo būsimu piliečiu nes piliečiu ir asmeniu pavadinama prievarta neklausiant sutikimo. Ir tas daroma turint itin bjaurų tikslą.
Amerikos paviešinti USAID dokumentai iš kurių matosi, kad Ukrainos politikams ir propagandai žiniasklaidos priemonėse prieš karą buvo skirti milijardai, paneigia eurodavosošvabo masonų ir jų statytinių transliuojamą tą mitą, kad kraugeriai rusai užpuolė laisvą ir nepriklausomą Ukrainos šalį. Paviešinti USAID dokumentai rodo, kad Ukraina prieš karą nebuvo laisva ir nepriklausoma, bet vykdė Amerikos politiką, už ką Ukrainos politikams, partijoms ir žiniasklaidai buvo nuolat mokama. Ukraina prieš karą buvo Amerikos vasalas. Todėl šis karas negali būti vertinamas kaip nekaltos laisvos ir nepriklausomos šalies užpuolimas. Šis karas manau kaip minimum turi būti vertinamas taip, kaip jį įvertino amerikiečiai – tai Amerikos ir Rusijos proksi karas Ukrainos teritorijoje. Ukrainos Tauta šiame kare gina ne savo Tautos, bet svetimus jai primestus interesus, kuriuos įgyvendina korumpuoti Ukrainos politikai, gavę ir manau gaunantys už tai pinigus, bei toliau dalyvaujantys bendrose Ukrainos ir vakarų politikų korupcinėse karo pinigų vogimo schemose.
Ukrainos Tauta šiame kare yra naudojama kaip patrankų mėsa.
Ukrainos Tautos interesas manau yra neutralumas ir taika.
isminciai sako iki kaulo reik zinot,neveltui kaulai laikomi kūno atmintimi. Raumenys, skysčiai ir oda keičiasi greitai, o kaulas išlieka tūkstančius metų.