infa.lt

Algimantas Rusteika. Didžiausia galia

10 kovo
10:56 2017

Algimantas RusteikaPradžioj būna meilė ir moterys, po to atgauni laisvę. Valstybės atkūrimas vasario 16-ąją – tik po Valentino. Nepriklausomybė kovo 11-ąją ateina pagerbus moteris. Vadinasi, meilė išlaisvina, tik ar laisvė neatima meilės? Tai moteriškos giminės žodžiai, kaip ir valstybė ar nepriklausomybė, todėl suprasti neįmanoma. Vyriškosios giminės yra karas, maras ir teisingumas.

Na taip, alkoholyje išmirkytų tulpių diena. Kiek kasmet sukildavo kilnaus davatkų kudakavimo! Kokie mes runkeliai, sveikinantys moteris, kaip tai netautiška, nemodernu! Claros Zetkin ir Vladimiro Lenino sugalvotos žmogžudžių tradicijos, okupantų ir moterų engimo šventė!

Dovanoti moterims gėles yra niekšiška sovietų nostalgija, griaunanti valstybę!Nei ten kas ką sugriovė, nei ką. Griauna valstybę valdžios abejingumas žmogui, pasipūtimas bei kasmet auganti nelygybė ir nebrolybė. Beviltiškumas ir perspektyvų nulis, dviguba, triguba ir keturguba teisė ir moralė. Bet kalčiausias žmogeliukas, nunešantis moterytei tulpę ir besitikintis išgerti, užkąsti ir pasimylėti. Tokios „kovos su bolševizmo tradicijomis“ tik sunervina tulpinius ir dėl natūralaus pasipriešinimo tradicijas sustiprina.

Smagu, kad visuomenė po truputį ateina į protą ir šiemet per kovo 8-ąją isterijos buvo mažiau. Kraštutinumai – vidutinybės ženkliukas atlape, iš pikto primityvumo ir lojimo pavėjui tuoj atpažinsi renegatą. Nejaugi nepamenat – aršūs komjaunuoliai pirmieji išduoda ir tampa ministrais ir ministrėmis. Jie visada sėdi pirmosiose šventyklų eilėse ir išsižioja suvalgyti aukai savo Dievą.

Labiausiai praeities neapkenčia ne išlikę tremtiniai ar partizanai, kurių santūrumą ir sielos šviesą ne kartą teko patirti. O tie, kurie anais laikais tupėjo kaip pelytės po šluota ir juodai pavydėjo komunistams stiklainiuko konservuotų žirnelių. Ir naujieji kovotojai, kurių projektai iki Nepriklausomybės kirbėjo tėčių sėklidėse ir kurie apie tuos laikus išmano kaip kiaulės apie debesis.

Svarbu viešai ir rėksmingai pasižymėti teritorijas ir pareikšti lojalumą savo susikurtam progreso karių įvaizdžiui. Labai padeda užsiimti patogesnę padėtį prie ėdžių. Tu toks teisingas, o kiti tokie neteisūs ir valstybės priešai. Ir niekas nebeapkaltins, kad nematai kas žmonėms tikrai skauda ir dėl ko naktimis nemiega, bėga iš gimtinės ar žudosi. Tu pažangus, o jie patys kalti.
Algimantas Rusteika

Tikrieji žmonės iš praeities nori būti artimi ir savi. Saldžiarūgščiai mandagūs, pagarbūs, trokšta dėmesio ir džiaugiasi gavę. Giria ir viską paverčia tavo nuopelnais. Tik ir žiūri, kaip ką pasakyti ar padaryti kas patiktų. Tikra dovana, iš tolo tave pažins, šypsosi, džiugu tave matyti. Visaip domisi šeima, sveikatomis ir nuotaika. Jų rankos paspaudimą atminsi visą dieną.

O tik kas nors – pirmieji išduos. Dažnas ims vengti akių kontakto ir be apsimetinėjimo, nes jie juk paprasti, dvasingi žmonės. Tiesiog, kada reikia, pasileidžia kita „Android“ programėlė. Nieko asmeniško ir visiškai nuoširdžiai. Jie tiki tuo, kuo reikia, nesako ko nereikia ir visos burės išsipūtę pavėjui. Juos matai kiekvieną dieną.

Štai tupi studijoje tipiška barakuda, kuri komunistų laikais stačia po stalu vaikščiojo ir darė į kelnytes, nes pampersų nebuvo. Užaugo, pražydo, užsiaugino žiaunas, žvynus ir pelningai save pardavė prie Lietuvos. Vienam, kitam, dar kažkelintam. Ir žinovo tonu aiškina mums apie sovietinį mentalitetą ir socializmo atgyvenas, nors apie tuos laikus neturi žalio supratimo. Visi įdėmiai klauso ir linguoja galvas.

Nepriklausomybę kaip mamą kiekvienas turim savo. Mano kovo 11-oji gimė paskutinįjį 1990-jų vasario sekmadienį, paryčiais, kai vokai lipo po bemiegės nakties. Seniai buvom baigę skaičiuoti balsus rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą, susiskambinę su kitomis apygardomis. Ir seniai žinojom, ko dar niekas nežinojo. Laimėjome.

Autobusai dar nevažiavo, Aleksoto gatvių ledas traškėjo po žieminiais batais. Tais, pilkaisiais aulinukais, su vis išsižiojančiu užtrauktuku, kuriuos tada turėjau vienintelius penkeriems metams. Tada daugelį dalykų turėjom po vieną – batus, striukę, moterį, tikėjimą ir nebuvom dėl to nelaimingi. Ėjom susikabinę už rankų gatvės viduriu namo per visą miegantį miestą.

Pro aerouostą su už tvoros tamsuojančiais jų smogiamaisiais sraigtasparniais, parėkaudami ir padainuodami, apsvaigę nuo jaunystės, šampano ir laisvės vėjo. Po to kovo 11-oji tebuvo formalumas. Sirgalių azartas prie žydrojo ekrano, nes jau buvo padaryta. Ne jūsų šimtas dvidešimt keturi balsai tą atliko ir ne už būsimus sklypelius, išmokas iki gyvos galvos ir valstybines pakasynas. O trys milijonai už save ir savo vaikus.

Mes ėjom apsikabinę ir jautėm, kad teks susimokėti. Kad laisvės niekas neatneša ir nedovanoja, kad tikroji kaina matuojama ne pinigais, o kraujo auka. Nežinojome kada, kur ir kas sumokės, bet kiekvienas buvo pasiryžęs. Niekas neskaičiavo ar apsimoka, ar pelninga, tik žinojom, kad viskas bus gerai. Ir ėjom apsikabinę, ir mūsų tada buvo daug.

Jei kas būtų pasakęs, kad milijonas pabėgs kur geriau, ar būtume patikėję? Ar būtume nors pagalvoję, kad Tėvynė yra ten, kur gerai, o negerai ten, kur Tėvynė? Kad nuo mūsų padainavimų išvažiuos tankai, raketos ir būsim galingiausių pasaulio sąjungų nariai? Ar būtume patikėję, kad po to tos sąjungos ims byrėti, imperijos atgims ir vėl imsim bijoti sakyti tiesą? Ar kad Seimą, kurio priešas neišdrįso pulti tankais, teks ginti nuo savųjų?

Zoologijos sode žvėrys tokie nelaimingi… Atidarykim visus narvus! Tai iki valios pasivaikščios ir pasiautės! Kas be ko, sudraskys kokį žioplį. Ir vakarop visi tvarkingai į narvus sugrįš. Ten guolis, šiluma, saugumas ir pašaras. Nelaisvė buvo mūsų namai. Ir mes sugrįžom.

Nemėgstu gimtadienių, valstybinių švenčių ir jubiliejų. Tiksliau ne švenčių, o šventimo, nes niekada nepasakoma tiek nenuoširdžių kalbų, veidmainiškų palinkėjimų, kaip per visokias iškilmes. Kiek kartų matydavom tuos apsimetinėjimus ir parodomąjį kaukių balių, vis tuos pačius ir tuos pačius, storus ir liesus veikėjus.

Palengvėjimo atodūsius, kai baigdavo mintinai išmoktas, kitų už pinigus surašytas arijas ir lipdavo nuo scenos toliau gyventi kaip visada. Visada galvojau, kad mylėti reikia kasdien, o ne kelis kartus per metus – moteris ne tik kovo 8-ąją, Lietuvą – ne tik kovo 11-ąją. Ir kad tas, kuris tikrai myli, apie tai viešai nepostringauja ir tokių kalbų nemėgsta.

Nuo ankstyvo ryto bus pavasaris. Pasinaudosit eiline proga išsimiegoti ir Dievo šviesa užplūs per langus. Jaukiai kvepės kava, sušvis feisbuko ekranas. Ir pamatysit ne tik pasisveikinimus ir pasveikinimus. Bus ir pykčio tam, ką sakosi mylintys, ironiškų juokelių, pasišaipymo ir pagiežos savo šaliai.

Namai, kuriuose išaugai – ne patys tobuliausi. Ir tavo tėvai ne turtingiausi ir protingiausi pasaulyje. Bet jie yra tavo. Lietuvos ir savęs neišjungsi, su visais teks būti kartu ir greta numirti. Gyvensim kaip nusipelnėm, bet taip, kaip aną kovo 11-ąją, nebesuprasime vieni kitų niekada.

Saugokim kas dovanota, nes nieko daugiau nebebus. Meilė – didžiausia Visatoje galia, nes nėra jėgos, kuri gali priversti mylėti ar nemylėti. Mūsų meilė sukūrė Nepriklausomybę, tačiau laisvės dykai nedalina. Ji yra tokia ir jos tiek, kokie esam patys.

algimantasrusteika.wordpress.com

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 170

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

o kiek žmonių psichologine prievarta buvo verčiami skiepytis " išmes iš darbo", "negalėsi maisto nusipirkti...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...

Sunku jums vasarai...!...