infa.lt

Vakar (prieš 4 dienas)  nuėjau į vadinamąjį „Laisvo žodžio“ mitingą prie Nacionalinės bibliotekos. Susirinko daug neabejingų, aktyvių piliečių.

Priėjau prie organizatorių ir pasakiau, kad noriu tarti žodį.

Esu Seimo narys. Esu baigęs žurnalistiką ir dirbęs Lietuvos bei užsienio žiniasklaidoje. Esu Audito komiteto narys, rengęs išvadas ir apie tą pačią LRT.

Man buvo atsakyta: pasisakyti negalite.

Gerai prisimenu 2004 metus. Prezidento R. Pakso apkaltos metu nuėjau į jo rėmėjų mitingą prie Tauro kalno. Norėjau pasakyti savo požiūrį ir parodyti, kad demokratijoje galima kalbėtis net turint visiškai priešingas nuomones.

Ant kalno buvo apie 5000 žmonių – visi R. Pakso šalininkai.

Mane, kaip gerai žinomą jo oponentą, viešai vadinamo ,,Prezidento priešas Nr.1 , jie sutiko ne itin švelniai. Tačiau leido pasisakyti.

Tie žmonės to meto žiniasklaidos vadinami „runkeliais“, gal ir rėkė, šaukė, bet jie suprato vieną dalyką: laisvas žodis galioja ir tiems, su kuriais nesutinki.

Vakar „Laisvo žodžio“ mitinge to nebuvo.

Todėl čia pateikiu kalbą, kurią norėjau pasakyti žiūrėdamas susirinkusiems į akis:

,,Laisvoje Lietuvoje laisvas žodis niekada nebuvo ir nėra suvaržytas.

Net sovietmečiu jo nepavyko nutildyti. Tai liudija knygnešiai ir žmonės, kurie klausėsi „Amerikos balso“.

Laisvas žodis ir teisė kalbėti atvirai yra lietuviškos tapatybės dalis.

Lietuva yra laisvo žodžio šalis, kur kiekvienas turi teisę į nuomonę – net jei ji kam nors ir nepatinka.

Todėl bandymas LRT vadovo paskyrimo klausimą vaizduoti kaip žodžio laisvės ribojimą yra manipuliacija.

Laisvas žodis – tai ne pareigybė.

Atskaitomybė už mokesčių mokėtojų pinigus – tai ne cenzūra.

Pakilkime aukščiau Ž-politikos.

Ž – tai ne pavardė. Ž – tai žema politika, žemos klasės sinonimas.”

Pridursiu asmeniškai, jaučiuosiu daug blogiau, nei 2004…

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas joautoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.