infa.lt

Foto: © INFA.LT

Vėžys visada ateina netikėtai. Kada ima skaudėti ir ylos išlenda iš maišo, ilgai kaupęsi pakitimai būna jau išplitę ir dažniausiai nebegrįžtami. Reikia arba ryžtis skausmui ir šalinti, arba pasiduoti, pasinerti į nuskausminimus ir atsiduoti mirčiai.

Kiek kartų taip buvo, negalvokim, kad esam unikalūs kokie. Kiek buvo valdovų, kurie atsisakė prisitaikyti, norėdami ilgiau išlikti ir tuo paspartino žlugimą? Kiek imperijų atsisakė keistis prieš pabaigą, kurios galėjo išvengti? Bet tam reikėjo pripažinti realybę ir pasiryžti tapti kitokiu.

Neapsigaukim pasakomis vadovėliuose, valdovai niekada nebūna visagaliai. Prieš galą visada ateina galutinis susiskaldymas. Arba už totalų visko įtvirtinimą, arba totalų visko sugriovimą.

Kada nei vienas iš šių pasirinkimų nebeįmanoma, tada maži kiekybiniai pokyčiai virsta staigia, katastrofine permaina.

Kompromisas, tarpusavio išgirdimai, supratimas ir palaipsnis keitimas tampa nebeįmanomais. Įtampa anksčiau ar vėliau viršija statinio atsparumą ir prasideda suirutė, chaosas. Nukenčia pirmiausia geriausieji ir tie, kurie norėjo permainų. Ir greitai viską nušluoja griovimas.

Jau priėjome prie negrįžtamumo taško, kai suskaldyta ir dirbtinai supriešinta visuomenė priima savo kraštutinumus kaip natūralią būseną, prigimtinį, esminį interesą. Susitaikymo, girdėjimo, kompromiso, taikių reformų galimybės beveik nulinės.

Visais laikais valdovo, valdžios, politinės klasės proteguojama ideologija ir nuomonės buvo prioritetinės vien dėl to, kad atspindėjo galingųjų interesą. Tai natūralu. Blogis yra ne pats vienos nuomonės protegavimo faktas.

Visuomenės ir valstybės mirtis yra tada, kada bet kokia, net menkiausia diskusija yra užgniaužiama. Kada bet kokia vieša abejonė ir nuoširdus noras suprasti pasaulį ir įvykius savaip, laisvai apie tai kalbėti ir reikšti nuomonę yra traktuojami kaip priešiška valstybei veikla ir smerkiami bei persekiojami.

Tokia situacija jau už lango. Tai primityvus, valdžios skatinamas totalitarizmas, kai išorinę prievartą masiškai keičia vidinio narvo grotos. Užvaldytos žiniaKlaidos imituojamos viešosios nuomonės diktatūra, kuriai noriai paklūstama.

Gyvename avinėlių tylėjimo laikais. Tarpusavio neapykanta tokia, kada susitaikymų nei iš vienos pusės nebebus. Kada bet kokia pergalė atvertų vartus kerštui, protingumo likučius ir sveiko proto jėgas nušluotų destrukcijos banga ir vėl iš krūmų išlįstų nauji „nugalėtojai”.

Niekam nelinkėčiau gyventi tokių permainų laikais. Save ir valstybę gerbianti, apie jos ateitį galvojanti ir atsakomybės nepraradusi valdžia, inteligentija, kultūros, mokslo, meno, religinių bendruomenių elitas dar gali sustabdyti slinkimą nuožulnia plokštuma į valstybės praradimą.

Deja, jokių prošvaisčių čia kol kas nematau. Vieni daro tą, kad valstybė kuo greičiau žlugtų, kiti – abejingai ir bailiai stebi. Sako, viltis miršta paskutinė. Sako – reikia pozityvo, užteks dejuoti, parašyk ką nors, kad tos vilties būtų!

Neparašysiu. Nes atėjo laikas visiems nusimesti to „pozityvo” akinius ir pažvelgti tikrovei į akis.

Ar galima išgydyti ligonį, kuriam sirgti patinka ir bet kokio gydymo atsisako? Ir tiesos sakymą priima arba kaip išdavystę, arba kaip trukdymą baliui?

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas joautoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.