infa.lt

Dvasingumas – tai produktas, kurį sukūrė profanai

25 vasario
07:00 2017

Profanas – (lot. – profanus – nepašvęstasis, neapsišvietęs -nesigaudantis kažkurioje konkrečioje srityje žmogus. Profanas statybose, psichologijoje, žmogaus dvasioje ir t.t..

palydint saulę

autorius: Oleg Satov

Iš kur apskritai atsirado visokiausios dvasinės tradicijos? Nejaugi kas nors gali nuoširdžiai tikėti, jog pompastiški pasaulio religijų ritualai ar sudėtingos, daugelio treniruočių metų reikalaujančios praktikos turi kažką bendro su Dievu ar Tiesa? Nejau pats Dievas, aukščiausiasis Absoliutas liepė tiems, kurie jį išpažino, statyti bažnyčias ar užsiimti joga? Kaip tai apskritai atsitiko?

Psichologijoje galima stebėti vieną įdomų dalyką. Jis jau čia buvo aprašomas atskirame straipsnyje apie gėrį ir blogį. Esmė ta, jog visi žmonės yra įsitikinę, kad gyvenime yra teisingų ir neteisingų dalykų, ir kad jis skiria, kas yra kas. Ir būtent šis įsitikinimas suteikia žmogui pagrindą po kojomis ir pranašumo prieš kitus pojūtį įvairiais abejotinais atvejais.

O įdomu tai, jog tas žmogus pretenduoja į objektyvios tiesos apie gėrį ir blogį žinojimą, o ne pats nustato savas žaidimo taisykles. Ir, žinomas, jis niekuomet garsiai nepasakys, jog jo orientyrų tiesa yra vienapusė, kadangi čia jis būtinai pajus klastą. Tačiau jis gyvena ir elgiasi būtent taip – be jokių abejonių tikėdamas savo teisumu, tartum jo koordinačių sistema iš tikro yra vienintelė tikroji visame pasaulyje.

Būtent tai duoda jam teisę pykti bei irzti ant kitų žmonių. Juk jie, jo manymu, kuris jam atrodo teisingas, elgiasi neteisingai. O jis toje pozicijoje tampa nekalta auka arba geradariu, kuris savo priešiška agresija atstato pasaulinę teisybę – kovoja gėrio pusėje, versdamas nuodėmingus atskalūnus atgailauti ir taisytis.

Nesidairykite aplinkui. Neieškokite pavyzdžių kitur. Pažvelkite į savo vidų ir visa tai rasite savo panosėje. Visi žmonės vienodi. Tačiau tai nėra jokia problema. Bent jau, kol konfliktas tarp vidinių koordinačių sistemos ir realaus pasaulio netampa pernelyg aštrus.

O jei taip atsitinka ir žmogus kreipiasi į protingą psichologą, tai gana greitai jis supranta akivaizdų jo gėrio ir blogio suvokimo reliatyvumą. Ir štai čia prasideda pats įdomumas! Dėka ko praktikoje pasiekiamas įvairiausių dorovinių orientyrų sąlygiškumas?

Jei žmogus giliai ir nuoširdžiai tiki, jog skriausti silpnesnius yra blogai, tai jokie tiesioginiai argumentai jo neįtikins, kad yra priešingai, net jei jie bus absoliučiai logiški. Pavyzdžiui, galima būtų teigti, jog silpnieji turi žūti arba stiprėti, kaip tai įprastai ir vyksta gamtoje. Silpnesnį suėda arba išveja. Jei jis išgyvens, galbūt duos pradžią naujai rūšiai ar veislei. Jei žus – tebūnie, gamtai nereikia ligotų ir silpnų.

Galima rasti kalną argumentų prieš silpnumą. Ir kitą lygiai tokio pat dydžio kalną argumentų ginančių nuomonę, jog silpnesnius, vis dėlto, reikėtų ginti bei saugoti. Kiekvienam argumentui būtinai atsiras kontrargumentas. Būtent dėl to niekaip nepavyksta nugalėti gilaus įsitikinimo. Žmogus visuomet liks su savo nuomone ir tik geriausiu atveju leis sau per plauką suabejoti savo teisumu. Ir būtent dėl to ginčas, paremtas argumentais, neturi prasmės – argumentai niekuomet neveikia jau nusistovėjusio įsitikinimo, kuris iš esmės yra iracionalus.

Praktinėje psichologijoje šis prieštaravimas sprendžiamas visiškai kitaip. Ne protingo argumentavimo būdu, ir netgi ne tuo, kad psichologas iš savo autoritetingos žinovo pozicijos praneša pacientui paskutinės instancijos tiesą, ir netgi ne tuo, kas rodo visų argumentų sąlygiškumą. Visa tai neveikia ir, jei jūs staiga sutikote psichologą, kuris bando jus kažkuo logiškai įtikinti, bėkite nuo jo kuo toliau – jis tiesiog šarlatanas.

Šis galvosūkis sprendžiamas tada, kuomet žmogus atranda ir aiškiai suvokia savo gėrio ir blogio suvokimo kilmę. Tik tuomet, kai jis savo akimis mato, kaip jo koordinačių sistema yra sąlygota išankstinio nusistatymo bei kaip ji sutaria su jo asmeniniais skauduliais ir naudos gavimu, tik tuomet jam tampa aiškus jos klaidingumas.

Ginti silpnesnius stoja tik tas, kuris pats yra silpnas ir stokoja tokios gynybos. Tačiau neturėdamas galimybės pareikalauti tokios gynybos tiesiogiai, neturėdamas jokio kito pagrindo apkaltinti savo skriaudėjus, jis į pagalbą kviečiasi moralės ir teisingumo idėją. Ir savo potencialius skriaudėjus jis paveikia būtent tuo – kaltina juos ne tuo, kad jie sukelia diskomfortą vienam negalinčiam apsiginti silpnuoliui, o gamtos dėsnio, žmogiškų įstatymų ar netgi Dievo įsakymų pažeidimu.

Tokiu būdu jo rankose atsiduria svarus argumentas. Dabar jis gina ne savo paties silpnumą, o stengiasi dėl bendražmogiško Teisingumo, dėl visuotinio Gėrio ir tai jo asmeniniams reikalavimams, jo asmeninėms nuoskaudoms, asmeniniam pykčiui bei asmeniniam irzlumui suteikia Teisingumo atspalvį. Juk dabar jis ne šiaip kaprizingas mažas vaikas, reikalaujantis skaitytis su jo asmeniniu komfortu, o beveik šventas kryžiaus nešėjas – Tiesos, o ne savo infantilių motyvų gynėjas.

Ir, kai tik tam „vaikui“ paaiškėja, jog tai žaidimas, kai tik jis pamato tą savo spektaklį ir tai, kaip visą gyvenimą manipuliavo aplinkiniais, kaip pritempdavo faktus prie jam naudingos teisingumo teorijos, štai tuomet jis netenka jokios galimybės ir toliau tikėti tuo savo žaidimu. Taip pat jis aiškiai suvokia, jog visas jo supratimas apie gėrį ir blogį yra iš piršto laužtas ir tarnauja jo paties egoistinei naudai.

Taip yra įveikiama gėrio ir blogio problema psichologiniame lygyje. Tai dar ne „išėjimas už gėrio ir blogio ribų“, tačiau gera pradžia tolesniems tyrinėjimams. Iš esmės – būtent vienokių ar kitokių įsitikinimų kilmės bei šaltinių suradimas leidžia pažvelgti už jų ribų, pamatyti gerokai platesnį paveikslą ir suvokti tai, kas iki šiol nuolat išvengdavo dėmesio (likdavo už kadro) ar likdavo tik teorine prielaida – tikrą įvairių vertinimų sąlygiškumą.

Dabar grįžkime prie dvasingumo. Iš kur apskritai galėjo atsirasti kažkoks dvasingumas? Iš kur visos tos istorijos apie Dievą, ar kažkokią išmintį, kurią gali pasiekti žmogus? Iš kur atsirado nesuvokiamo dydžio krikščioniškoji bažnyčia? Iš kur visos tos sudėtingos dvasinės tradicijos? Kodėl viskas taip sudėtinga, kuomet viskas taip paprasta?

Ginčytis dėl to, ar religija teisi ar ne, nėra prasmės. Visa tai bus tik argumentų ir kontrargumentų virtinė, kuri niekur neveda. Galbūt Dievas yra ir liepia žmonėms atitinkamai gyventi. O gal jo ir nėra, todėl galima gyventi kaip tik nori ir savo paties malonumui. Svarias išvadas galima padaryti abiejų pusių naudai, tačiau kiek jas bevartysi, vienareikšmio atsakymo negausi. Tas, kuris tikėjo Dievu, ir toliau tikės, todėl kad tai – jo asmeninis žaidimas ir pasiteisinimas. Tas, kuris netikėjo, taip ir netikės – todėl, kad tikėjimas tuo, jog Dievo nėra jam yra naudingesnis, nei tikėjimas, kad jis yra.

Tačiau dabar kalbėsime šiek tiek apie kitką. Ne apie patį tikėjimą Dievo buvimu ar nebuvimu, o apie motyvaciją gyventi kažkokiu ypatingai teisingu ir teisuolišku būdu – dvasingai.

Iš kur atsiranda supratimas, kas yra dvasinga, o kas – ne? Iš kur atsiranda idėjos apie tai, ko nori Dievas ir kaip teisingai gyventi? Akivaizdu, jog reikalas čia ne istorijos puslapiuose ir ne Biblijoje. Visa tai jau pasekmė – užrašytas ilgaamžis dvasingumo supratimas. Bet iš kur jis atsirado pradžioje?

Akivaizdu, jog visa tai ateina iš svetimų lūpų. Netgi Jėzaus istorija – tai istorija apie žmogų, kuris atėjo ir papasakojo kitiems žmonėms, kokia yra dangaus karalystė. Ir legenda apie Budą taipogi pasakoja apie žmogų, kuris kažką suprato ir pabandė tai perduoti tiems, kurie buvo pasiruošę išklausyti. Visuomet yra tas, kuris ŽINO ir tie, kurie jo klausosi, tačiau tame sąmonės lygyje dar nesupranta.

Visur ir visuomet, bet kokios dvasinės tradicijos pagrindą sudaro žmogus, kuris atrado kažką nesuvokiamo. Tačiau, kai natūralaus polėkio pagautas jis pabando tuo pasidalinti su kitais, – staiga supranta, jog žodžiais išreikšti pačią praregėjimo esmę neįmanoma – tam netinka jokie žodžiai, kadangi visa esmė yra už jų ribų. Pati tiesa yra absoliučiai paprasta, nors pabandžius žodžiais perduoti nors mažą jos blyksnį, tenka griebtis tokių vaizdinių, tokių metaforų ir posakių, kurie nelaimėlį klausytoją verčia jausti tik šiurpą ir pagarbą. Banalybė tokiu būdu virsta kažkuo mistiniu ir itin sudėtingu.

Štai apie ką ir kalbu. Tas, kuris iš tikro PAŽĮSTA Dievą, niekuomet nesiims skleisti „dvasingumo“ ar „dvasingo“ gyvenimo būdo, kadangi tai – visiškai nereikalingi dalykai, sviestuotas sviestas. Todėl visas žmonių supratimas apie dvasingumą – žmogaus, kuris kalbėjo apie viena, tačiau buvo suprastas klaidingai, žodžių nesupratimas, iškreiptas bei dirbtinas jų išaukštinimas.

Pavyzdžiui, tas pats gėrio ir blogio klausimas turi prasmę tik proto lygyje,o už jo ribų atrodo visiškai neprotingai. Nėra nei gėrio, nei blogio, nei dorybės, nei nuodėmės. Nėra ir negali būti jokio teisingumo ir neteisingumo. Visiškai. Bet tuo pačiu metu iš tos pačios pozicijos yra absoliučiai akivaizdu ir kitkas – tai, kad tarp „manęs“ ir „ne manęs“ nėra jokios ribos, vadinasi viskas aplinkui vientisa ir susiję su „manimi“, o tai sukelia ypatingo gėrio ir palankumo pojūtį… arba, kaip tai teigia emocingesni žmonės – meilę viskam aplinkui.

Čia turime prieštaravimą, kurį galime traktuoti vienaip ar kitaip. Jei viskas lygu viskam, tai nelieka vietos palankumui ir nepalankumui. Tačiau tuo pat metu jaučiamas tas pats palankumas ar meilė viskam aplinkui kaip sau pačiam. Ir abu atsakymai yra teisingi – totalios lygybės pasaulyje neįmanoma kažką mylėti ar tiesiog mėgti labiau nei ką kitą, kai tuo pat metu erdvė iki kraštų užpildyta meile tam, kas tiesiog yra.

Štai ką būtent daugybę kartų įvairiausiose variacijose žmonės girdėjo iš tų, kurie pažino Dievą, praregėjo, nubudo ar kaip dar ten vadinamas šis reiškinys įvairiose kultūrose ir tradicijose. Žmogus atranda savo tapatumą su Visata, ir tokį glaudų, jog po to neįmanoma apie save kalbėti „Aš“, prieš tai tyliai neprasitarus apie šio termino sąlygiškumą.

Ir tai daugybę kartų girdėjome iš įvairiausių šventųjų ir apšviestųjų. Nėra nieko, išskyrus Dao. Ir jei taip yra, tai negali būti ir jokio „manęs“, o tuo pat metu viskas, kas yra, tai ir yra „Aš“. Dao vienu metu ir neigia „mane“ ir nepalieka vietos niekam kitam, išskyrus „mane“. Yra tik Viena, ir tas Viena esi Tu.

Štai ir visa Tiesa. Nėra apie ką daugiau kalbėti. Čia negali būti jokios moralės. Jokių Dievo įsakymų, jokių taisyklių, jokių orientyrų gyvenimui, kuriuos galima būtų papasakoti tiems, kas dar pats jų nepamatė. Nėra jokio teisingo būdo gyventi. Nėra jokio sielos gelbėjimo ar nuodėmės atleidimo, kadangi nėra jokios nuodėmės ir su siela taip pat viskas gerai. Nėra kur eiti ir ko nors ieškoti, kadangi niekas nepamesta ir negali būti pamesta. Absoliučiai nėra apie ką pasakoti ir nėra nė vienos priežasties atsirasti tokioms sąvokoms, kaip „dvasinės vertybės“, „dvasingas gyvenimas“ ir „dvasingumas“ apskritai.

Atsibudime, išsilaisvinime iš proto pančių nėra nieko dvasingo, ir joks „dvasingas gyvenimas“ prie jo neveda… ne daugiau, nei prie jo veda sėkmingas verslas, mokslinė karjera, meilė, santykiai ar pjaustymas pjūkleliu. Dvasingas gyvenimas su jo dvasinėmis vertybėmis nėra kažkuo ypatingas. Tai tik vienas iš žaidimų, kuriuo galima mėgautis visą gyvenimą.

Futbolas, politikas ar dvasingumas – visur savos taisyklės, visur savi sėkmės kriterijai, savi čempionai, tačiau visa tai egzistuoja tik stadione, politikos arenoje ar dvasinėje hierarchijoje. Visa tai nieko neturi bendro su Dievo pažinimu, praregėjimu, atsibudimu. Pergalė dvasiniuose ginčuose – tai tik dar viena grynai socialinė viršūnė, įkopimas į kurią reiškia ne daugiau, kaip pergalę pasaulio šuolių į plotį čempionate.

Ir visa tai visiškai akivaizdu žmogui, supratusiam klastą, kuri įprastam pasaulio suvokimui suteikė apčiuopiamumą, įtikinamumą – jo centras buvo individualus „Aš“. Iš šio supratimo neįmanoma išvesti jokio mokymo ar dvasinės tradicijos, kadangi čia nėra iš ko mokytis – greičiau pamiršti, ką išmokai. Lieka tik nutilti… tačiau ir tai bus suprasta klaidingai.

O jei nėra apie ką kalbėti, tai iš kur gi atsirado tos painios dvasinės, religinės ir mistinės tradicijos, kurių pilnas pasaulis? Akivaizdu, kad jas sukūrė ne tie, kurie iš tikro atrado Dievą , kadangi šiems žmonės net į galvą nešautų tokios kvailystės. Ir tuomet nelieka nieko kito, kaip spėti, jog visus „mokymus“ sukūrė „mokiniai“, o ne „mokytojai“.

Štai apie ką verta susimąstyti. Kaip supratimas apie gėrį ir blogį seka iš asmeninių egoistinių žmogaus, ginančio savo silpnumą, motyvų, taip ir visos dvasinės tradicijos tėra tik sau patogaus gyvenimo būdo pateisinimas. Ir analogija su asmenine dorove čia labai gera – abiem atvejais nesunku atsekti savo motyvus ir savą žaidimą už kulisų.

Atskiro žmogaus dorovinė koordinačių sistema visuomet tarnauja jo asmeninių silpnybių pateisinimui. Ir kuo atkakliau žmogus gina kokį nors dorovinio principo besąlygiškumą ir universalumą, tuo didesnę skylę sieloje jis bando paslėpti.

Užtenka tai atpažinti tik kartą ir visa dorovinių koordinačių sistema subraškės per siūles. Tas pats vyksta ir su „dvasingumu“ – viskas, kas atrodo itin šventa, teisinga, dvasinga, po savimi slepia asmenines silpnybes ir asmeninius motyvus, neturinčius nieko bendra su Dievo ieškojimu ar atsibudimu. Gryna saviapgaulė, kurią pakanka tik kartą atpažinti, ir visas tas iš piršto laužtas „dvasingumas“ subliūkšta kaip muilo burbulas.

Atsibudimas nereikalauja jokio dvasingumo ar teisuoliškumo. Tai nėra tas dalykas, kurį galima užsitarnauti maldomis šlovinant Dievą, atliekant mistinius ritualus, valant organizmą ar mankštinant sąnarių lankstumą. Tai tik žaidimai… ir gerai, jei jie bent suteikia malonumo ir džiugina sielą.

Tačiau visus šiuos žaidimus sugalvojo, juos praktikuoja ir jų moko tie, kurie nepažįsta nei Dievo, nei Tiesos. Visi šie žaidimai tėra neteisingo supratimo ir klaidingų interpretacijų rezultatas.

Buda, kalbėdamasis su eiliniu nesupratingu mokiniu, prasitarė, jog visos kančios kyla dėl norų. Ir ką? Buda mirė, o mokiniai, taip ir nesupratę esmės, iš šio pastebėjimo padarė ištisą Budizmą ir visiškai rimtai ėmė praktikuoti norų malšinimą.

Norai suteikia kančias… Nesudėtinga nuspėti, kas iš tikro buvo turima omenyje, jei Buda tikrai ištarė būtent šiuos žodžius ir būtent tokia tvarka. Tačiau dar paprasčiau yra suklysti ir pateikti kitus spėjimus, kurie neturėtų nieko bendra su tuo, apie ką iš tikro buvo kalbama.

Ir vis dėl to, šie žodžiai buvo užrašyti, o vėliau buvo parašytos ištisos knygos, kuriose samprotaujama apie tai, ką iš tikro turėjo omenyje Buda, tardamas tuos žodžius. Ir kuo storesnė knyga, tuo toliau autorius nuo Esmės.

O Jėzus? Mylėti artimą savo kaip save patį? Ar galėjo jis ištarti ką nors panašaus? Kam konkrečiai ir kokiu momentu buvo ištarti šie žodžiai? Ar juos reikia suprasti paraidžiui ir naudotis kaip universaliu principu, o galbūt tai buvo dar vienas teiginys apie visa ko ir visko Vienybę, tą pačią meilę be ypatingų pastangų?

Ir jei taip, taip ar reikia tą meilę praktikuoti? Ar reikia mylėti artimą, kad būtum arčiau Dievo? Ar gali Vienybė tapti dar vieningesnė?

Tai kas gi tuomet sukūrė Budos mokymą? Kas sukūrė Krikščionybę ir Islamą? Kas sukūrė visas kitas dvasines tradicijas ir mokymus? Buda? Jėzus? Mahometas? Ar tai jų pasekėjų rankų darbas, tų, kurie suprato toli gražu ne viską, kas buvo sakoma, kurie užrašė svetimus žodžius ir pavertė juos patogiomis ir gražiomis dvasingomis dogmomis?

Pasekite savo pačių dvasinius orientyrus. Pažiūrėkite, iš kur auga kojos pačioms brangiausioms jūsų dvasinėms vertybėms, tokioms kaip gėris, meilė artimui, rūpinimasis gamta, pagalba kenčiantiems, sveika mityba, maldos ir meditacijos…

Būkite sąžiningi ir atidūs, ir jūs būtinai surasite savo melą, kuris remiasi tų žmonių melu, kuriais jūs patikėjote. Kažkuriuo gyvenimo momentu „dvasingumas“ jums apsimokėjo ir jūs jį susikūrėte – iš svetimų teorijų ir nesupratimo to, apie ką iš tikro kalba išmintingieji, ir iš savo noro rasti bet kokį, kad ir netikrą ramstį stovint gyvenimo ir mirties akivaizdoje.

Kodėl jūs buvote tokie patiklūs? Ar nesigavo taip, jog visas jūsų „dvasingumas“ – tai tik būdas pasiteisinti ir apginti savo silpnąsias vietas?

Ar jūsų „dvasingumas“ neveda jūsų priešinga kryptimi nuo tos, kuri deklaruojama žodžiais? Ar taip jūs einate link Dievo ir gyvenimo pilnatvės, ar būtent taip nuo Dievo ir gyvenimo bėgate?

parengė: Darius Dimbelis

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad informacija, pateikta infa.lt svetainėje buvo jums kažkuo naudinga, jūs galite prisidėti paremdami ją Jums patogiu būdu

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

Atsiliepimų 5

  1. Hmm    -  2017-02-25, 20:09

    … na pati gryniausia liberastija per brūkšnelį – autorius visiškas profanas tikrai ne psichologas… Tik neaišku ar Dimbelis ar kitas dur… Kaip Kernagio dainoje apie dauniukus – niekas niekam nieko nekada… Jei vadovausitės šio straipsnio „išmintimi”, tai būsite socialinės amebos ir metai jums atneš tik fizinę negalią ir silpnaprotystę. O jei skirsite nors šiek tiek laiko ir toms dvasinėms „nesąmonėm”, kas didžiąja dalimi teisinga (krikščionybė, islamas, sektos), pasimankštinsite, teisingai pasimaitinsite, tai sulaukę senatvės jau nebenorėsite sugrįžti į jaunystę, nes jausitės geriau nei jauni… jūsų pasirinkimas ;)… Kuo aukštesni pas žmogų mąstymo atskaitos taškai, tuo jis turi didesnes galimybes save ištempti iš socialinio purvo, o straipsnis išvertus į žmonių kalbą – ir toliau murgdykitės socialiniame purve, būkite tik zombiai…

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Vydūnas    -  2017-02-25, 20:22

    „Tas, kuris iš tikro PAŽĮSTA Dievą, niekuomet nesiims skleisti „dvasingumo“ ar „dvasingo“ gyvenimo būdo, kadangi tai – visiškai nereikalingi dalykai, sviestuotas sviestas.”
    Nu šiaip tai pvz, Vydūnas tai skleidė dvasingumo idėjas, ir pavyzdžiu, ir žodžiu, raštu, spektakliais ir t.t.

    Atsakyti į šį komentarą
  3. Pro    -  2017-02-25, 22:51

    Keista, kai žmonės dvasingumą painioja su savo asmeniniu noru būti geresniems nei kiti. Niekas negali būti dvasingas materialioje aplinkoje, nes pati aplinka žadina kūnuškus-materialius norus. O tie, kurie kalba apie didį dvasingumą – tiesiog apsimetinėja patys prieš save, nes Dievui jie kaip ant delno, nors žmones žinoma ir gali apgaut. Visą laiką atsimenu vieną sulyginimą, čia tiks šiam atvejui. – Kanibalams iš Gvinėjos suvalgyti svetimos genties gyventoją didžiai garbingas dalykas, dėl kurio jei pasiruošę viskam, o dvasiškam lietuviui tai siaubingas nusikaltimas. Tačiau ir vienas ir kitas savo kultūrose laikomi didžiai dvasingais. Ką tas sako – kad visi mūsų įsivaizdavimai apie gėrį, blogį ir dvasingumą yra tik mūsų kultūrų sukurtas rezultatas. Kitos kultros gauna kitokį rezultatą. Apie religijas net kalbėt nėra ko. Tai totalus pavergimo instrumentas, su dvasingumu net po mirties nieko bendro neturintis. Tad tikrai dvasingas gali būt tik po mirties – likęs tik dvasia, be norų ir troškimų ir be kūno, kuris tuos norus ir žadina.

    Atsakyti į šį komentarą
  4. Joe    -  2017-02-26, 11:21

    Cia tik jo nuomone,daigiau nieko…

    Seip siulau neskaityti,neuztersti saves ,.. toks straipsnis jautriam zmogui pavojingas, sakyciau tik savizudybem skatinti .

    Atsakyti į šį komentarą
  5. Ricardas    -  2017-02-26, 17:18

    str.autorius teisus iki dievo suvokimo reikia daaugti kitaip bus kruva tusciu nieko neirodanciu isvedziojimu.Komentarai tai patvirtina suskaldytas i religjas pasaulis taip pat

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Kodėl tiek mažai?...

Specialiai pasitikrinau - tik vakar paskelbta info apie Pugačiovą, neknisk proto troli. Ir dar net...

Čia Jums ne Okeanidės bučinys Antanui......

juokas parėmė iš info.lt dėl Pugačiovas paskelbta agentė visi žino o jus tik dabar savo...

Rusijos paleistos naikinančios raketos taip pat yra karinės raketos, kaip ir NATO raketos....

Nepasidalino otkatu?...

ant briaunos dar gali nukristi...