infa.lt

Francois Bayrou
Foto: ©DANIEL PERRON / AFP

2025 m. rugsėjo 8 d. Prancūzijos ministras pirmininkas François Bayrou buvo nušalintas iš pareigų po to, kai Nacionalinėje Asamblėjoje pralaimėjo pasitikėjimo balsavimą, kurį pats inicijavo, praneša „Politico“ leidinys.

Balsavimas buvo surengtas dėl jo prieštaringai vertinamo 43,8 mlrd. eurų biudžeto karpymo plano, kuriuo siekta sumažinti Prancūzijos viešąją skolą. Šis planas sulaukė didelio pasipriešinimo tiek visuomenėje, tiek tarp politikų, nes buvo laikomas socialiai neteisingu ir pernelyg griežtu.

Balsavimo rezultatai atspindėjo stiprią opoziciją: 364 parlamentarai balsavo prieš Bayrou vyriausybę, 194 palaikė, o 15 susilaikė. Šis pralaimėjimas užbaigė Bayrou vadovavimą mažumos vyriausybei, kuri išbuvo valdžioje vos devynis mėnesius.

Opozicinės jėgos, įskaitant Marine Le Pen dešiniųjų „Nacionalinį susivienijimą“, kairiųjų „Nepaklusniąją Prancūziją“, kuriai vadovauja Jean-Luc Mélenchon, ir centro kairiuosius socialistus, susivienijo, kad nuverstų Bayrou.

Šis retas politinių priešininkų bendradarbiavimas parodė gilų nepasitenkinimą tiek François Bayrou politika, tiek platesne prezidento Emmanuelio Macrono administracijos strategija.

Bayrou, kaip centro dešiniųjų „MoDem“ partijos lyderis, buvo laikomas Macronui artimu sąjungininku, todėl jo nušalinimas kelia naujų iššūkių prezidentui, kuris dabar turi skubiai ieškoti naujo ministro pirmininko.

Macronui tenka nelengva užduotis: jis turi paskirti naują vyriausybės vadovą, kuris galėtų suvaldyti susiskaldžiusį parlamentą ir išvengti tolesnės politinės krizės. Prancūzijos politinė scena išlieka įtempta, nes šalis susiduria su ekonominiais iššūkiais, įskaitant didėjančią viešąją skolą ir poreikį subalansuoti biudžetą, tuo pat metu išlaikant socialinę taiką.

Bayrou nušalinimas taip pat sustiprina diskusijas apie Macrono lyderystę, ypač artėjant 2027 m. prezidento rinkimams, kuriuose jis negalės kandidatuoti dėl kadencijų ribojimo.

Ši politinė krizė kelia klausimų apie Prancūzijos vyriausybės stabilumą ir jos gebėjimą įgyvendinti būtinas reformas artimiausiu metu.