infa.lt

infa.lt koliažas

Ukrainos pokario saugumo poreikis tapo pagrindine diskusijų tema po istorinio prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) susitikimo su prezidentu Vladimiru Putinu Aliaskoje rugpjūčio 15 d. Saugumo garantijos yra gyvybiškai svarbios visoms šalims, įskaitant Rusiją, rašo buvęs Britanijos diplomatas Ian Proud, „Strategic Culture“ leidinyje.

JAV specialusis pasiuntinys Stivas Vitkofas (Steve Witkoff) kalbėjo apie prezidento Putino „žaidimą keičiantį“ įsipareigojimą priimti NATO valstybių saugumo garantijas. Tai reiškia, kad „JAV ir kitos Europos šalys galėtų veiksmingai pasiūlyti 5 straipsnio tipo nuostatas“.

Saugumo garantijos yra svarbios Europos šalims, būtent siekiant sumažinti riziką, kad Europa įsitrauks į beprasmišką ir, atvirai sakant, išvengiamą karą su Rusija. Niekada nebuvo jokių įrodymų, kad Rusija nori įsiveržti į Europą, nors tai yra patogi frazė Europos propagandistams.

Taigi, ypač Europai, saugumo garantijų pasiūlymas turi būti reikšmingas atgrasymo veiksmas. Vakarų valstybių įsipareigojimas kovoti, siekiant užkirsti kelią galimai būsimai karui. Š

is atgrasymas nereiškia, kad NATO pajėgos bus nuolat ar net laikinai dislokuotos Ukrainoje, nesvarbu, ar jos bus vadinamos „užtikrinimo pajėgomis“, „taikos palaikymo pajėgomis“ ar kaip nors kitaip.

Jei šį karą išprovokavo Rusijos noras sustabdyti NATO žengimą prie jos vakarinių sienų per Ukrainą, kodėl tada Rusija sutiktų, kad NATO kariai būtų dislokuoti Ukrainoje?

NATO jau turi dideles armijas prie Ukrainos sienų ir vykdo oro patruliavimą. Saugumo garantijos nebūtinai reiškia karių dislokavimą, bet greičiau norą ginti Ukrainą nuo būsimo karo, kurio nebuvo per dabartinį karą.

Būtent todėl saugumo garantijos yra svarbios Ukrainai.

Šiai šaliai atleistinas skepticizmas dėl to, ar NATO valstybės, tokios kaip Prancūzija, Jungtinė Karalystė ar Vokietija, ateityje karo atveju ateis į pagalbą, kai šį kartą jos ėmėsi visų priemonių, kad to nepadarytų.

Jei NATO šalys ketina prisiimti šiuos įsipareigojimus dėl Ukrainos ateities saugumo, jos turės tai daryti nuoširdžiai, jei nori, kad į jas vėl būtų imtasi žiūrėti rimtai.

Tai svarbu Ukrainai būtent todėl, kad pasibaigus karo veiksmams, nepaisant to, ar ji to nori, ar ne, ji turės sumažinti savo kariuomenės dydį. Ursula von der Leyen kalbėjo apie tai, kad Ukraina turi tapti „plieniniu ežiu“, kurio Rusija negalės praryti. Bet kas už tai sumokės, jei Ukraina negali?

Taikos metu Europos piliečiai teisėtai reikalaus, kad jų vyriausybės perskirstytų išlaidas vidaus prioritetams ir nustotų skirti lėšas Ukrainos korumpuotai sistemai.

Ukrainos gynybos išlaidos – 54,5 mlrd. JAV dolerių šiais metais – jau sudaro daugiau nei 67% Ukrainos biudžeto ir 31% BVP. Ukraina, norėdama išsilaikyti, kasmet iš Vakarų šalių turi gauti mažiausiai 40 mlrd. JAV dolerių finansinę paramą.

Didžioji dalis šių lėšų dabar yra lengvatinės paskolos, kurias Ukraina vieną dieną tolimoje ateityje turės grąžinti. Kitu atveju Ukraina bus atskirta nuo tarptautinių kapitalo rinkų. Nereikia būti matematikos genijumi, kad suprastum, jog jei Vakarų lėšos išseks, Ukraina gynybai kasmet turės mažiau nei 15 mlrd. JAV dolerių.

Prieš karą Ukrainos kariuomenė turėjo apie du šimtus tūkstančių karių, o dabar jų skaičius siekia beveik milijoną. Pasibaigus karui atlyginimų išlaidos sumažės, nes kariai greičiausiai neteks gausių premijų už tarnybą fronto linijoje, kurios gali keturgubai padidinti jų įprastą atlyginimą, jei jie išgyvens pakankamai ilgai, kad galėtų jas išleisti.

Tai savaime sukels dar vieną didelę socialinę problemą Ukrainai, kuri turės demobilizuoti karius, grįžtančius į sugriautą ir sunkioje ekonominėje padėtyje esančią šalį. Bet kokiu atveju Ukraina turės sumažinti savo kariuomenės dydį, nes ji negalės sau leisti jos išlaikyti.

Visiškai nerealu tikėtis, kad Vakarų šalys ir toliau kasmet skirs dešimtis milijardų Ukrainai, kad ji galėtų išlaikyti milijono karių kariuomenę taikos metu.

Taigi, tai neabejotinai kelia didžiulius iššūkius, bet Ukrainos interesais tikrai yra siekti taikos ir pradėti sudėtingą ir, bijau, ilgą ir sunkų kelią į narystę ES, atstatymą ir augimą. Kaip šalis, ji daabr nieko nepasiekia, tik mirtį ir sunaikinimą, tęsdama karą ir kasdien prarandama teritoriją ir gyvybes.

Saugumo garantijos yra gyvybiškai svarbios ir Rusijai. Prezidento Trampo aiški pozicija, kad Ukraina neprisijungs prie NATO, turi būti pagrįsta sutartimi, kuri užtikrintų, kad Rusija galėtų būti tikra, jog šis įsipareigojimas dėl Ukrainos karinio neutraliteto yra realus ir nuolatinis.

Atsižvelgiant į tai, kad Rusija karą pradėjo siekdama nustatyti griežtą ribą, kad NATO nebus plečiama įtraukiant Ukrainą, nėra priežasčių manyti, kad Rusija ateityje pultų Ukrainą, jei jos pagrindinė nerimo priežastis būtų panaikinta.

Mano nuomone, visos Ukrainos užkariavimas niekada nebuvo pagrindinis šio karo tikslas. Nors Rusija turi karinį pranašumą, manau, kad ji taip pat nori taikos. Taika reikš ilgą ir sudėtingą santykių su Ukraina, Europa ir JAV normalizavimo procesą.

Iš tiesų, atnaujinus taikius ekonominius, socialinius ir kultūrinius santykius, tikrai būtų išvengta būtinybės kariauti ateityje.

Tačiau, žinoma, yra ir kita pusė – tiek Rusija, tiek Ukraina turėtų atsispirti provokacijoms, kurios galėtų išprovokuoti būsimą konfliktą. Nepamirškime, kad nuo Ukrainos krizės pradžios 2014 m. ir po to, kai 2015 m. vasarį buvo pasiektas Minsko II susitarimas, Ukrainos ir Vakarų valstybių tikslas tapo ekonominės sankcijos Rusijai.

Atrodo, kad po niokojančio karo Ukrainoje artėjame prie taikos, tačiau Europa ir Ukraina toliau sankcionuoja Rusiją, kad išlaikytų spaudimą. Pastarpsiomis dienomis prezidentas Zelenskis paragino taikyti daugiau sankcijų, jei prezidentas Putinas nesusitiks su juo asmeniškai.

Europos Sąjunga rengia 19-ąjį nuo 2022 m. sankcijų paketą, nepaisant to, kad taika atrodo vis arčiau horizonto.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl bet kokiam taikos susitarimui reikalingas sankcijų panaikinimo, o ne papildymo planas. Kaip jau ne kartą sakiau, aiškaus plano, kaip sumažinti Rusijai taikomas sankcijas, nesuteikiant Ukrainai veto teisės, parengimas bus labai svarbus siekiant paskatinti prezidentą V. Putiną sudaryti susitarimą.

Praėjus daugiau nei vienuolikai metų nuo pirmųjų sankcijų Rusijai įvedimo, klaidinga manyti, kad grasinimas Rusijai naujomis sankcijomis paskatins taikos susitarimą. Turėtų būti akivaizdu, kad tolesni grasinimai sankcijomis tik paskatins prezidentą V. Putiną įsakyti savo kariams tęsti karo kampaniją.

Taigi, jei norima pasiekti taikos susitarimą, nepaisant sunkumų jį sudarant, jis turi sudaryti sąlygas taikai arba bent jau karo nebuvimui.

Jis turi užtikrinti, kad Europa rimtai laikytųsi savo įsipareigojimų Ukrainai ateityje, jis turi suteikti Ukrainai pasitikėjimą, kad ji gali perkelti savo kariuomenę į taikos padėtį, ir jis turi akivaizdžiai skatinti seniai reikalingą santykių su Rusija normalizavimą.

Autorius Ian Proud – buvęs Jungtinės Karalystės diplomatinės tarnybos narys nuo 1999 iki 2023 metų. Nuo 2014 m. liepos iki 2019 m. vasario Ian Proud dirbo Britanijos ambasadoje Maskvoje. Jis taip pat buvo Rytų Europos ir Centrinės Azijos diplomatijos akademijos direktorius ir Maskvos anglo-amerikiečių mokyklos valdybos pirmininko pavaduotojas.