infa.lt

Planas „B“ – sistema ir jos keitimo galimybės [3]

18 vasario
01:01 2017

Sistemos revoliucija vardan
tikrosios Naujosios tvarkos

Mokesčiaiankstesnės dalys
Planas B – sistema ir jos keitimo galimybės [1]
Planas B – sistema ir jos keitimo galimybės[2]

2.4 Laisva Spauda

Laisvos spaudos funkcionavimo garantas iš pirmo žvilgsnio turi mažai ką bendro su stabilia ekonomine bei finansine sistema. Visgi jis yra nepakeičiamas stabilumo pagrindas. Jeigu visuomenės nuomonės formavimo mechanizmai liks didelį kapitalą turinčių struktūrų rankose, tai jų interesas automatiniam kapitalo pritraukimui be jokių įsipareigojimų bei darbo pastangų bus vėl realizuotas šio valdymo instrumento pagalba.

Tam, kad garantuotume stabilią beprocentinę monetarinę sistemą, – valdžios, MIP ir kapitalo atskyrimas, – svarbesnis, nei valstybės valdymo elementų tarpusavio atskyrimas.

Mūsų visuomenei, per visą jos egzistavimo istoriją, taip ir nepavyko sukurti ką nors panašaus į nepriklausomą spaudą. MIP valdymas, taip pat ir visuomenės nuomonės formavimo mechanizmų valdymas yra mažumos, turinčios tam reikalingą daugiamilijardinį turtą, rankose.

Galimas kapitalo interesas, žinoma, yra prastumti procentinę monetarinę sistemą, kuri nedidelei grupei žmonių garantuotų laisvą nuo darbo gyvenimą, paremtą neįtikėtinomis pajamomis, gaunamomis iš procentų. Tačiau neišvengiama tokios sistemos pasekmė yra tai, kad žirklės tarp Stropiųjų ir Turtuolių skečiasi vis labiau, kad žmonija vis labiau įsitraukia į karus ir kad sistemoje veikiantis nuolatinis ekonomikos augimas priveda prie nežabotos planetos gamtinių išteklių eksploatacijos.

Šie milžiniški negatyvūs nukrypimai, pasireiškiantys dėl stambiojo kapitalo rankomis informacijos priemonėse vykdomos valdymo koncentracijos, vienareikšmiškai atitinka Vokietijos Konstitucijos 14 straipsnio 2 punktą: „Nuosavybės valdymas įpareigoja. Jos naudojimas turi tarnauti visuomenės gerovei“. Sekantis, 3 punktas sako, kad nuosavybės nusavinimas (valdymo teisės perdavimas kitam), jei tai pasitarnaus visuomenės labui, leistinas. Tokiems veiksmams numatyta atitinkama materialinė kompensacija, kurios dydis nustatomas teisingai palyginant visuomenės interesą bei nusavinamos nuosavybės vertę.

Kad sukurtumėme laisvą spaudą, neišvengiamai teks vadovautis Pagrindinio Įstatymo principais įsikišant į visuomenės nuomonę formuojančių Masinių Informavimo Priemonių nuosavybės teises, visuomenės naudai. Tokį įsikišimą galima įvykdyti atveriant MIP rinką Alternatyvioms Informacijos Priemonėms, panašiai kaip tai atsitiko su telekomunikacijos rinka, kai Telekomo koncernas, būdamas visų ryšių tinklų monopolininku, įstatymų leidėjo buvo įpareigotas sudaryti sąlygas konkurentams jais naudotis; arba taip pat, kaip šalies teritorijoje atsitiko su elektros bei geležinkelio tinklais.

Reikalingų priemonių vykdymui turime įpareigoti formuojančias visuomenės nuomonę MIP suteikti atitinkamą dalį savo eterio ar spaudos plotą alternatyviems informacijos šaltiniams/priemonėms, kuriems dabartinėmis sąlygomis finansinis barjeras būtų tiesiog neįveikiamas. Tokiu būdu pirmąkart istorijoje būtų pasiekta tai, kad spaudoje, radijuje ir televizijoje, šalia kapitalo savininkų nuomonės būtų skelbiama ir kita nuomonė.

Tokiu būdu pateikiamų resursų procentinis dydis būtų formuojamas taip, kad jo dydis atitiktų konkrečios informacijos priemonės aprėpties dydį. Vieną kartą nustatytas skaidrus apskaičiavimo modelis automatiškai reguliuos tokį faktorių priklausomai nuo konkrečios informacijos priemonės aprėpties erdvės.

Ypatingą pranašumą toks matematiškai nustatytas automatinis reguliavimas turi dėl savo skaidrumo visiems dalyviams. Tokia procedūra taip pat užkerta kelią – priešingai nei dabartinė centrinė medijos priežiūra – kurios nors pusės rėmimui, taip pat ir piktnaudžiavimui valdžia.

Suprantama, kad tiems, kurie suteiks visuomenei galimybę naudotis jų sukurta infrastruktūra, bus mokama kompensacija. Ši kompensacija privatiems MIP savininkams turi būti mokama iš valstybės biudžeto lėšų ir vykdoma per centrinį banką. Todėl laisvos spaudos įvedimas turi būti atliekamas kartu su kitomis sudedamosiomis tikros Naujosios tvarkos dalimis ir savaime suprantama, kad tik tokiu atveju gali būti įgyvendintas jos finansavimas. Kaip ir kitų Naujosios tvarkos sudedamųjų, negalime įsivaizduoti laisvos spaudos atskirai, o taip pat ir šiandienių viešpataujančių sąlygų fone.

Šios priemonės, žinoma, negali būti taikomos nacionaliniam televizijos bei radijo transliuotojui, kurio uždavinys ir taip turėtų būti nepriklausomas piliečių informavimas. Ateityje politinė karjera vystysis visiškai kitaip, nei šiandien, ir dabartinio politiko tipas įtakojamas kapitalistų bei MIP, taps pasenusiu modeliu. Dėl tos priežasties nacionalinio transliuotojo kontrolė atiteks gerokai objektyvesniems žmonėms nei dabar.

Stabili sistema kaip tikra Naujoji tvarka

Anksčiau išvardintų keturių sudedamųjų dalių kombinacija sudarys tikrą Naująją tvarką, kuri leis mums panaikinti visus mokesčius, įvesti besąlygines bazines pajamas ir gerokai sutrumpins mūsų darbo dieną.

Šie tikslai šiandien atrodo šiek tiek fantastiški. Tačiau jei suprastume, kad šiandien kiekviena vidutinė šeima, neturinti didelių santaupų, kasmet priversta išleisti apie 10 000 eurų transfertiniams mokesčiams į procentinę sistemą, tai greitai paaiškėtų, koks milžiniškas potencialas išsilaisvins tuomet, kai išdžius srovė, einanti nuo Stropaus pas Turtuolį.

Savaime aišku, kad kai kurių procesų reguliavimui, mokesčius bus galima įvesti ir vėliau. Juk pradžioje mokesčių esmė buvo ne apiplėšimas (bent jau Vokietijos atveju – aut.past), o kaip tik procesų valdymas, kai pvz., atitinkamų veiksmų, teikiančių naudą visuomenei bei gamtai, skatinimas arba atvirkščiai, apmokestinama kenksminga veikla.

Jeigu kas netgi dabar norėtų prieštarauti, sakydamas, kad visų mokesčių panaikinimas paliks be darbo daug mokesčių konsultantų ir valdininkų, tai jam reiktų dar kartą atidžiai perskaityti keturių stabilios Naujosios sistemos sudedamųjų dalių skyrius, ypač skyrių apie besąlygines bazines pajamas. Mes išgalėsime ir toliau mokėti visiems mokesčių konsultantams bei valdininkams, kaip ir visiems kitiems žmonėms, dirbantiems šiandien nereikalingoje mokesčių sistemoje mažiausiai tokį pat atlyginimą, kurį jie gauna dabar. Netgi tuomet, jei išsiųsime šiuos žmones ilgalaikiam poilsiui, mūsų ekonomikos pagamintų prekių bei paslaugų nesumažės, netgi priešingai – padaugės, kadangi produktyvioji visuomenės dalis atsilaisvins nuo nereikalingų formalumų ir galės laisvai užsiimti savo reikalais.

Žmonės, dirbantys gamybos sektoriuje ir taip jau aprūpina prekėmis bei paslaugomis likusią visuomenės dalį, nedirbančią gamybos sektoriuje (tačiau lygiai taip pat liejančią prakaitą). O tie, kurie diena iš dienos priversti beprasmiškai dėlioti popierius iš vienos krūvos į kitą, vis tiek nejaučia jokio pasitenkinimo iš savo darbo. Atsiradus laisvam laikui, jei jiems iš tikro norėsis kažką veikti, jie galės išbandyti produktyvią veiklą ir perimti dalį tikrų darbininkų darbo, kurie naujomis sąlygomis su malonumu pasidalins juo su kitais.

Tikra Naujoji tvarka pirmąkart istorijoje žodžiui „nedarbas“ suteiks visiškai kitą prasmę, ir būtent ne katastrofos, o pasiekimo, kurio sieksime visi. Mažiau darbo – daugiau gerovės, nuolatinio ekonominio augimo beprotybės pabaiga ir darnus sugyvenimas su supančiais mus žmonėmis ir mūsų nedidele planeta – štai ta alternatyva postkapitalizmo epochai, kurią tikros Naujosios tvarkos sąlygomis galime vadinti humanizmo epocha.

3. Kelias į tikslą

3.1 Pagrindai

Literatūroje bei internete galime rasti galybę stabilių ekonomikos ir finansų sistemų. Taip pat į mus kasdien kreipiasi žmonės, norėdami mums pristatyti eilinę inovatyvią idėją. Tačiau mes nestokojame stabilių ateities modelių. Ko mums trūksta tai – būdų (metodologijos), kuriais galima būtų įgyvendinti vieną tų modelių realybėje. Teorijų dulkančių bibliotekose jau pakanka, todėl mes nesiruošiame gausinti archyvų dar vienu kūriniu.

Atėjo laikas veikti. Liko realizavimo kelias, kuris sujungs dabartinę padėtį su pageidaujamu tikslu. Laiko iki finansinės sistemos žlugimo liko nedaug ir yra pavojus, kad tos pačios valdžios struktūros paleis ją iš naujo, ir žmonių bei Žemės begėdiškas išnaudojimas prasitęs dar kelioms ateities kartoms.

Todėl, kuriant Planą B mums ypač svarbu buvo integruoti jame svarbų jo realizacijos aspektą. Planas B, be stabilios visuomeninės santvarkos turi numatytas konkrečias jo įgyvendinimo priemones – kelią į sėkmę. Šioje vietoje mes darome ryžtingą žingsnį į priekį ir pradedame konkrečios realizacijos aprašymą. Kreipiamės mes ne į politinius aktorius ir nelaukiame jų palankumo, nors formaliai esame priversti pasistengti tai padaryti, kad mūsų veikla atitiktų Konstitucijos reikalavimus.

Du pagrindiniai dalykai, kad nauja stabili sistema neliktų tik teorija, o taptų veikiančia Naująja tvarka – tai visuomeninio centrinio banko, turinčio monopolinę teisę pinigų leidimui sukūrimas bei išsivadavimas nuo valstybinės skolos. Tam reikalingas priemones inicijuosime mes patys.

Sistemos „einamieji pinigai“ rėmuose pinigų gamybos monopolija perleidžiama aukščiau minėtam Centriniam bankui. To pasekoje, komercinių bankų „pinigų gamyba“ išduodant kreditus tampa neįmanoma, todėl bankų veikla vėl susikoncentruos prie tarpininkavimo tarp ieškančių kapitalo ir siūlančių kapitalą. Valstybės skolos didėjimas, kylantis iš naujų pinigų per paskolų-kreditavimą spausdinimo, sustabdomas.

Tuo pačiu metu bus įvykdytas ir valstybės skolos panaikinimas, kas jau seniai turėjo įvykti. Tam egzistuoja trys principiniai būdai.

Metodas, kurį mums perša politikai – tai paprasčiausias skolos gražinimas kreditoriams. Tačiau sunku įsivaizduoti, kokiomis represijomis turės pasinaudoti valstybė, atimdama iš mokesčių mokėtojų daugiau kaip du trilijonus eurų, kad atiduotų juos bankams ir turtingiems privatiems asmenims, kurių pretenzijos valstybei paremtos daugiausiai dėl smerktinos lupikiškojo procento sistemos.

Tačiau, net jei nekreiptumėme į tai dėmesio, šis būdas neįmanomas vien iš finansinės-techninės, matematinės pusės. Kadangi visi pinigai dabartinėje sistemoje sukurti skolinių įsipareigojimų pagrindu – tai vien tik bandymas ją grąžinti privestų prie pinigų masės mažėjimo šuolio. Ekonomika sustotų dėl apyvartinių lėšų stygiaus, kas sąlygotų papildomas, niekam nereikalingus visuomenės pergyvenimus bei praradimus.

Kadangi valstybės skolos grąžinimas neįmanomas, kyla jos anuliavimo klausimas, o tai – valstybės bankrotas. Valstybės bankrotas nėra toks dramatiškas dalykas, kaip mums bandoma teigti, viskas priklauso nuo to, kaip jis bus vykdomas. Visas valstybes, kurios istorijos eigoje paskelbė bankrotą (kai kurios net po keletą kartų), galime surasti dabartiniame politiniame žemėlapyje. Valstybės skolos anuliavimas tik tokiu atveju sukels visuomenės praradimus ir pergyvenimus, jei tas bus vykdoma neteisingai. Juk prekių bei paslaugų yra pakankamai. Naudojant teisingą būdą, valstybės bankroto atveju reali ekonomika (savo fiziniame įsikūnijime) visai nepaliečiama.

Stabili sistema kaip tikra Naujoji tvarka

Anksčiau išvardintų keturių sudedamųjų dalių kombinacija sudarys tikrą Naująją tvarką, kuri leis mums panaikinti visus mokesčius, įvesti besąlygines bazines pajamas ir gerokai sutrumpins mūsų darbo dieną.

Šie tikslai šiandien atrodo šiek tiek fantastiški. Tačiau jei suprastume, kad šiandien kiekviena vidutinė šeima, neturinti didelių santaupų, kasmet priversta išleisti apie 10 000 eurų transfertiniams mokesčiams į procentinę sistemą, tai greitai paaiškėtų, koks milžiniškas potencialas išsilaisvins tuomet, kai išdžius srovė, einanti nuo Stropaus pas Turtuolį.

Savaime aišku, kad kai kurių procesų reguliavimui, mokesčius bus galima įvesti ir vėliau. Juk pradžioje mokesčių esmė buvo ne apiplėšimas (bent jau Vokietijos atveju – aut.past), o kaip tik procesų valdymas, kai pvz., atitinkamų veiksmų, teikiančių naudą visuomenei bei gamtai, skatinimas arba atvirkščiai, apmokestinama kenksminga veikla.

Jeigu kas netgi dabar norėtų prieštarauti, sakydamas, kad visų mokesčių panaikinimas paliks be darbo daug mokesčių konsultantų ir valdininkų, tai jam reiktų dar kartą atidžiai perskaityti keturių stabilios Naujosios sistemos sudedamųjų dalių skyrius, ypač skyrių apie besąlygines bazines pajamas. Mes išgalėsime ir toliau mokėti visiems mokesčių konsultantams bei valdininkams, kaip ir visiems kitiems žmonėms, dirbantiems šiandien nereikalingoje mokesčių sistemoje mažiausiai tokį pat atlyginimą, kurį jie gauna dabar. Netgi tuomet, jei išsiųsime šiuos žmones ilgalaikiam poilsiui, mūsų ekonomikos pagamintų prekių bei paslaugų nesumažės, netgi priešingai – padaugės, kadangi produktyvioji visuomenės dalis atsilaisvins nuo nereikalingų formalumų ir galės laisvai užsiimti savo reikalais.

Žmonės, dirbantys gamybos sektoriuje ir taip jau aprūpina prekėmis bei paslaugomis likusią visuomenės dalį, nedirbančią gamybos sektoriuje (tačiau lygiai taip pat liejančią prakaitą). O tie, kurie diena iš dienos priversti beprasmiškai dėlioti popierius iš vienos krūvos į kitą, vis tiek nejaučia jokio pasitenkinimo iš savo darbo. Atsiradus laisvam laikui, jei jiems iš tikro norėsis kažką veikti, jie galės išbandyti produktyvią veiklą ir perimt

Valstybės skolos grąžinimas, kaip jau sakėme, neįmanomas, o jos anuliavimas naudojant būdus gresia betvarke ir kelia pavojų mūsų gerovei. Todėl kyla teisingo būdo klausimas, kuris atsižvelgtų į visų veikiančiųjų asmenų interesus, taip pat garantuotų visuomenės tvarką ir realios (fizinės) ekonomikos funkcionavimą.

Toks, teisingai kontroliuojamo valstybės išsivadavimo nuo skolos būdas, panaikinantis žmonių įsiskolinimą, bet ne jų nuosavybę, yra valstybės paskolos konvertavimas į teisėtas mokėjimo lėšas, tuo pačiu panaikinant lupikiškąjį procentą. Kitaip tariant: tie, kurie investavo santaupas į valstybės paskolą, neliks, skirtingai nuo nekontroliuojamo valstybės bankroto, be cento, o mainais gaus atitinkamą tos pačios vertės kaip ir buvo indėlis ekvivalentą. Arba dar trumpiau: pinigai susidarytų iš valstybinės paskolos atitinkamai jos dydžiui.

Šioje vietoje, pas atitinkamai kondicionuotus dabartinės sistemos atstovus čia pat atsiranda infliacijos refleksas. Jei liekame dabartinėje sistemoje, mums matematiškai garantuojama gerokai didesnė infliacija. Šiuo metu pinigų ir skolų kiekis didėja eksponentiškai ir neišvengiamai tolsta nuo realios ekonomikos, kuri neturi galimybės augti tokiu pat tempu. Valstybės paskolos pavertimas mokėjimo lėšomis nors ir lemia pinigų masės didėjimą, tačiau tai įvyks tik vieną ir paskutinį kartą, kai dabartinės finansinės sistemos infliacija pasmerkta tęstis amžinai.

Tokiu būdu infliacijos pasekmės bus gerokai lengvesnės, nei ji tęstųsi esant dabartinei sistemai. Lieka atviras klausimas dėl trumpalaikio įsikišimo į vartojimo kainas. Reikia nepamiršti, kad valstybės paskolos indėliai, paversti aktyvais, nebūtinai turi būti paleisti į prekių ir paslaugų rinką, taip sukeldami paklausos didėjimo šuolį pasiūlos atžvilgiu. Kalba eina apie kapitalą kaip apie kaupiamo priemonę, kuris jo savininko buvo numatytas ne greitam suvartojimui, o kaip santaupos ateičiai.

Telieka ppriminti, kad toli gražu ne visa valstybės skola bus konvertuota į aktyvus, o tik ta dalis, kuri susideda iš iš tikrųjų investuotų taupymo tikslais lėšų. Valstybės skola, kuri sudarė kaip komercinių bankų veiklos, išduodant kreditus-paskolas ir taip gaminant naujus pinigus, rezultatas, bet kokiu atveju ir nebuvo numatyti grąžinimui, o nuo pat pradžių tarnavo tam, kad trauktų iš mokesčių mokėtojų kišenės procentus šių kreditų padengimui. Šią valstybės skolos dalį, kuri niekada nebuvo garantuota realiais bankų įsipareigojimais, galima anuliuoti be jokių negatyvių pasekmių žmonėms bei realiai ekonomikai.

Šioje vietoje reikėtų paminėti šio metodo, atlaisvinančio valstybę nuo skolų, autorių Gotfridą Federį (Gottfried Feder, 1883 – 1941), kuris paskelbė savo idėją dar 1919 metais savo „Procentinės pinigų vergovės griovimo manifeste“ („Manifest zur Brechung der Zinsknechtschaft des Geldes“). Šiais laikais jo vardas vis dar siejamas su nacionalsocializmu, nors nuo 1933 metų jis jame nebevaidino bet kokio svarbesnio vaidmens, o jo kritiką lupikiškojo procento atžvilgiu persekioja tiek kapitalistai, tiek ir komunistai bei nacionalsocialistai.

Visuomeninio centrinio banko, turinčio pinigų gamybos monopoliją, sukūrimas, taip pat kaip ir valstybės skolos panaikinimas yra pagrindinės prielaidos perėjimui prie tikros Naujosios tvarkos. Dabar mes pereisime prie konkrečių veiksmų, reikalingų keturių anksčiau išdėstytų stabilios sistemos komponentų realizavimo.

3.2 Realizavimas

Mes nekeliame jokių reikalavimų kokiam nors politiniam aktoriui. Būtų kvaila, jei, pavyzdžiui, kreiptumėmės į aktorių, vaidinantį seriale gydytoją, kad transplantuotų širdį, netgi jei jis ir sutiktų tą padaryti. Tas, kuris neatskiria aktoriaus nuo vaidmens, kurį jis atlieka, gali net į Angelą Merkel kreiptis kaip į frau Bundeskancler, tuo pačiu laukdamas, kad ji kažkokiu būdu sugebės ištraukti ekonomikos vežimą iš klampaus lupikiškojo procento purvo. Šito ji nesugebės, ir tai yra ne jos užduotis. Tam ji, kaip, beje, ir visi kiti politiniai aktoriai neturi kompetencijos visomis prasmėmis: nei profesinės, nei realiai turi galimybę priimti atsakingus sprendimus.

Mes neprašome nė vienos šiuolaikinės danistakratijos marionetės ką nors daryti, todėl padarysime viską patys. Pirmiausia, kad nenusižengtumėme Konstitucijai, mes priversime politinius aktorius priimti atitinkamus sprendimus, kas ir parodys kiek tiksli yra mūsų situacijos analizė. Juk gali būti taip, kad mes klystame. Gal mes gyvename ne danistakratijos sąlygomis, o pačioje tikriausioje ir puikiai funkcionuojančioje „demokratijoje“, ir mūsų parlamentarai tik ir laukia, kada į jų rankas paklius toks sumanymas kaip mūsų siūlomas, kad galėtų kuo greičiau paleisti jį veikti taip, kaip dabar veikia „neturinčios alternatyvos“ gelbėjimosi priemonės–parašiutai (turime omenyje daugiamilijardinius gelbėjimo fondus, išmokas Europos Sąjungos nariams – valstybėms, atsidūrusioms prie bankroto ribos), kurias apmoka dirbantieji.

Vokietijos Pagrindinio Įstatymo 20 straipsnio 2 punktas sako, kad šalies valdžia kyla iš Tautos. Iš tikro mes turime tokią finansinę sistemą, iš kurios didžioji tautos dalis neturi jokios naudos. Ir jeigu „neturintys alternatyvos“ gelbėjimosi paketai brukami tautai prieš jos valią, tai ir valdžia atitinkamai kyla ne iš jos. Taigi, Konstitucija jau pažeista.

Kyla klausimas, kas atsitiktų, jei Bundestagui bandytume pateikti įstatymų projektą dėl naujos finansinės sistemos, akivaizdžiai ir patikrintai tarnaujančios tautos interesams? Toks žingsnis, greičiausiai turėtų nuspėjamą rezultatą, tačiau tolimesni žingsniai reikalauja, kad šis bandymas būtų atliktas.

Tuo tikslu šiuo metu mes dirbame prie įstatymų projektų, susidedančių iš tikros Naujosios tvarkos įgyvendinimo pagrindų bei priemonių, kad vėliau jį pateiktumėme Bundestagui, kaip tai nuolat daro finansinės sistemos lobistai. Kontaktų su parlamentarais mes, be abejo, turime daug. Mes išbandysime save lobistų vaidmenyje. Tik skirtingai nuo tikrųjų finansinės sistemos lobistų, mes visiškai teisėtai galime vadintis tautos lobistais, kadangi jei tikroji Naujoji tvarka ims veikti, tai naudos iš jos turės praktiškai kiekvienas.

„Tauta – lobisto vaidmenyje“? Tokio dalyko Vokietijos istorijoje dar nebuvo. Šioje vietoje norėtumėme šiek tiek atvėsinti skaitytojo užsidegimą bei viltis. Tai, kad parlamentas stos į tautos pusę, mums ir patiems atrodo iliuzija. Nes mes netikime, jog žmonės šiuo metu atliekantys vyriausybės vaidmenį pajėgūs į panašų valdžios perėmimą. Mes nesitikime, kad mūsų įstatymų projektai taip pat greitai ir be ilgų tikrinimų, pereis per Bundestago aparatą, kaip tai atsitinka su finansinės valdžios pasiūlytomis priemonėmis skirtomis Vokietijos tautos ekspropriacijai. Na, o jei pavyks, tai reiškia, kad šiuo klausimu, laimei, mes labai klydome. Toks rezultatas suteiktų mums mažiausiai rūpesčių, todėl kad mūsų tikslas būtų pasiektas greičiau, nei buvo laukiama ir mums neprireiktų tolimesnių žingsnių.

Po mūsų, kaip spėjame, būsimo nesėkmingo bandymo, pusių požiūrių nesuderinamumas tik stiprėtų, kaip ir priemonių griežtumas. Konstitucijos 146 straipsnis sako: „Šis Pagrindinis Įstatymas [….] praranda savo galią iškart, kai tik įsigalioja laisva Vokietijos Tautos valia priimta Konstitucija“. Įstatymų, reikalingų tokio referendumo surengimui kol kas taip pat nėra, tas tiesa, tačiau mes dirbame ir ties šiuo klausimu, kartu su naujos Konstitucijos projektu.

Jei ir šie bandymai patirs nesėkmę, ką mes su apgailestavimu turime pripažint, remdamiesi kapitalistų, MIP ir politikos susiliejimo konstatavimu, tai mums lieka tik galimybė nieko neveikiant stebėti dabartinės sistemos griūtį iš šalies. Lupikiškojo procento sistema pati atves savo griaunamąją įtaką prie baigties. Eksponentiškai augančios įmokos procentams ir mokesčiams gali būti renkami iki tol, kol jie neviršys linijiniu principu augančio BVP, kas, sudėtingojo procento dėka – matematiškai neišvengiama. Vėliausiai tuo momentu ir ateis užprogramuota dabartinės sistemos pabaiga.

Pakeliui į šią baigtį vis labiau stiprėjantis valdžios aparatas, susidedantis iš bankų, koncernų, MIP, taip pat tarnaujančių jiems politikų bei valdininkų, bus priverstas panaudoti vis griežtesnes tautos protestų malšinimo priemones. Lisabonos sutartis nuteikia laukti blogiausio. Šį periodą mes vadiname Fašizmo Faze. Jis ateis tuo pat metu panaikinant Konstitucinę tvarką ir stiprės dar greičiau, nei dabar. Todėl, remiantis neišvengiamais įvykiais, mes kreipiamės į taip vadinamus Konstitucijos apsaugos organus (Verfassungsschutz) ir visus kitus valstybės „tarnus“, prašydami tarnauti tikrai valstybei – žmonėms, o ne ydingai finansinei sistemai ir jos agregatams. Savo tarnybiniais įgaliojimais Jūs privalote sustabdyti Konstitucinės tvarkos panaikinimą, kurį šiuo metu atlieka Briuselis, Berlynas ir Karlsrūjė (šiuo metu tame mieste yra Vokietijos Konstitucinis teismas).

Mes žinoma tikimės, kad mums neteks pereiti į fašizmo fazę. Tačiau, esant tokioms sąlygoms būtent tokia šių įvykių eiga yra labiausiai tikėtina. Todėl ir šiai fazei mes sukūrėme būtinas priemones. Konstitucijos 20 straipsnio 4 punktas sako: „Prieš tą, kuris nori panaikinti Konstitucinę tvarką, kiekvienas vokietis turi teisę priešintis, jei nelieka kito kelio“.

Kelią, minimą Konstitucijoje, mes jau aprašėme. Jo įgyvendinimo jau ėmėmės. Ir jei kiti keliai patirs nesėkmę, tada iš principo telieka tik klausimas, ar visų žmonių revoliucija prieš juos engiančią sistemą vyks taikiai ar smurtinėmis priemonėmis.

„Žinių manufaktūra“, be abejo stoja į taikios galimybės pusę. Pasipriešinimo būdai visų pirma turi būti gerai apgalvoti ir numatyta tai, kad nesant MIP palaikymo, mes neturėsime ir daugelio žmonių palaikymo. Todėl mums reikalingas toks kelias, kuriam pakaktų penkių – dešimties procentų žmonių paramos. Tai realus potencialas, kurį galime pasiekti nežiūrint į esamas sąlygas. Jei jau šiandien turėtume laisvą spaudą, galima būtų organizuoti ir politinę partiją, kad pasiektumėme gerų rezultatų rinkimų keliu. Tačiau toks kelias mums, deja, uždarytas.

Šioje vietoje kyla teisėtas klausimas – ką konkrečiai kiekvienas iš mūsų galime jau šiandien padaryti? Ši problema išsamiai nagrinėjama čia: www.wissensmanufaktur.net/steuerboykott (Rico Albrecht). Šiuo adresu rasite išsamesnį, aiškiai išdėstytą aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo būdų aprašymą.

Perspektyva

Eksponentinis augimas gali pasitarnauti ir mums, jei vis daugiau žmonių ims suprasti mūsų aprašytus dalykus ir vienysis permainoms. Kol kas nėra daug pabudusių žmonių, tačiau jų vis daugėja ir procesas eina tik viena kryptimi. Jei mes dabar, šiuo svarbiu laikotarpiu, neleisime mūsų suskaldyti ir nepaskęsime įvairiausiose civilizacijos problemų sprendimo modelių detalėse, tai mes dar turime šansą neleisti artėjančioje istorinėje kryžkelėje paleisti sistemos iš naujo. Viskas mūsų rankose. Vienykimės ir dirbkime kartu, kad sustabdytumėme šitą beprotybę! Mes galime sistemos kolapso akivaizdoje pasukti rodykles tikros Naujosios tvarkos kryptimi.

Mūsų ainiai bus mums dėkingi.

Andreas Popp ir Rico Albrecht

wissensmanufaktur.net

vertė: Darius Dimbelis

pageidaujantiems atsisiųsti:

  Planas "B" - Sistema ir jos keitimo galimybės [1,2,3,] (288,9 KiB, 5 909 atsisiuntė)

 

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad informacija, pateikta infa.lt svetainėje buvo jums kažkuo naudinga, jūs galite prisidėti paremdami ją Jums patogiu būdu

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 133

Žymos:

1 Atsiliepimas

  1. Algirdas Minkauskas    -  2017-02-18, 02:54

    Oooooho, Andreas Popp. Kur aš jį mačiau? Aaa, prisiminiau… čia gi… :)) Taigi menu prieš keletą metų jis visai kitaip kalbėjo didžiuliai miniai žmonių. Ir man tada patiko nes kalbėjo gerai. O dabar parašė Planą B ir nusigrybavo, o gal tyčia nugrybavo.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Ar tai verta dėmesio naujiena? kad kairieji marksistai jau seniai pramušė dugną žinome, gal tik...

Tomai, negalima taip negražiai atsiliepti apie mūsų dabartinėje valdžioje esančius buvusius komunistus vei įslaptintus KGB...

Okupacijos laikų kolaborantas su daugiau kaip 30 m. narystės TSKP stažu man ne autoritetas. Kandidatas...

2030 m. paties seimo gali nebūti. Bus eurosojūzo vietinė taryba....

Blazyte, laiskas keisti straipsniu fotografijas, ta su raudona ir su violetine jau smarkiai nusidevejo, reiktu...

o kiek žmonių psichologine prievarta buvo verčiami skiepytis " išmes iš darbo", "negalėsi maisto nusipirkti...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...