infa.lt

FB nuotr.

Kas šiandien glumina? Ta piktdžiuga, kuria iki kraštų pripildėme savo valstybę: „kuo blogiau – tuo geriau!“

Ta pagieža, tampanti nacionaline lietuvių ypatybe.

Tas partinių genčių šokamas pagoniškas „teisiųjų“ karo šokis – įsukantis, iš atminties ir atsakomybės „išvaduojantis“.

O vos prieš penkerius metus – 2020-aisiais – Tėvynės sąjungą į Seimo rinkimus vedė nepartinė ekonomistė Ingrida Šimonytė. Nepartinė ekonomistė dvejus metus vadovavo Tėvynės sąjungos vyriausybei. Ir tik 2022-ųjų gruodį, eidama ministrės pirmininkės pareigas, į Tėvynės sąjungą įstojo.

Beje, vos pradėjusi vadovauti vyriausybei tuometinė ministrė pirmininkė mums pareiškė:

„Dabar rinkimų rezultatai yra tokie, ir jeigu žmonėms nepatinka ši valdžia, nepatinka šie komitetų pirmininkai, nepatinka ši premjerė ir ministrai – jie 2024 metais galės ateiti ir išsirinkti tokius pirmininkus, kurie jiems patinka.“

Jau užmiršome pirmuosius tos vyriausybės ministrų interviu. Užmiršome ir tai, kad dalis vyriausybės narių ketverius metus tiesiog viešumos vengė. Užmiršome visoms vėjo atnešamoms skraidyklėms iki šiol atviras Lietuvos sienas.

Užmiršome aklavietėn atvedusias entuziastingas švietimo pertvarkas.

Užmiršome net kultūros ministro, liberalo, herojinį žygį – sunkiai sergančio režisieriaus Rimo Tumino išvarymą iš jo sukurto teatro ir Lietuvos…

Laisva Lietuvos Respublika negali išlikti be solidarumo, be „piliečių meilės“, – kartojo XVI amžiaus mūsų intelektualai. Tarpusavio pagieža, neapykanta mus apakina, apkvailina ir paverčia lengvu Maskvos grobiu, – sako mums 1940-ųjų įvykiai.

O solidarumas neįmanomas be kritiško žvilgsnio į save ir pagarbaus – į kitą. Neįmanomas be atsiprašymo, ar bent viešo apgailestavimo, suklydus, suklupus, pasišiukšlinus.

Ar tikrai teisi iki šiol jaučiasi buvusi Socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė, didelio rinkėjų pasitikėjimo sulaukusi, bet į jį tuoj pat ranka numojusi? Ar tikrai visiškai teisus šiandien jaučiasi buvęs premjeras Gintautas Paluckas?

O visos būtinos informacijos neišsireikalavęs ir jį paskyręs prezidentas Gitanas Nausėda? Juk ištartas „atsiprašau“, ar nors „apgailestauju“, kurtų šiek tiek kitokį mūsų viešą gyvenimą nei iš netramdomos pagiežos kilęs keiksmas „sena šiukšlė“.

Fiodoro Dostojevskio „Demonuose“, ar „Kipšuose“, nusikaltimu prieš vaiką baisimasi labiau nei žmogžudyste…

Ar tikrai ir po teismo sprendimo dėl tokio Tėvynės sąjungos frakcijos nario padaryto nusikaltimo partijos vadovai jaučiasi esą visiškai teisūs?

Juk prieš vaikus nusikalsta būnant Seimo nariu, turint partijos suteiktą politinę galią. Nusikalsta asmens, kurį Ingrida Šimonytė pristatė visuomenei kaip Tėvynės sąjungos švietimo ir jaunimo reikalų ekspertą.

Ir kodėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos kriščionių demokratų partijos nariai mano, kad „teisuolio“ tylėjimas šiuo atveju yra padoresnis nei krikščioniškas „esu kaltas“.

Gal pagonišką „teisiųjų“ karo šokį dar galėtų pristabdyti bent kuklus krikščioniškos tradicijos prisiminimas ir susivokimas, kad visi siūbuojam, daužom, spardom tą pačią valtį, kuria šiais neramiais laikais kartu plaukiame?

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.