infa.lt

Vergo laiškas rašytas prieš 150 metų – „Mano buvusiam šeimininkui“

Vergo laiškas rašytas prieš 150 metų – „Mano buvusiam šeimininkui“

balandžio 28
01:18 2015

1865-ųjų rugpjūtį, pulkininkas R.N. Andersonas iš Tenesio valstijos, parašė savo buvusiam vergui, Džordanui Andersonui, ir paprašė jo grįžti vėl dirbti savo fermoje.

slave_45632154Džordanas, kuris tuo metu jau persikėlė gyventi į Ohajo valstiją, susirado darbą ir galėjo išlaikyti savo šeimą, – „publikavo“ atsakomąjį laišką laikraštyje „New York Daily Tribune“.

Pusiau raštingas Andersonas norėjo, kad atsakymas buvusiam ponui būtų suprantamas ir tikslus, todėl padiktavo jį laikraščio korespondentui.

Mano buvusiam šeimininkui, pulkininkui R. N. Andersonui, Big-Spring, Tenesio valstija.

Sere. Aš gavau jūsų laišką ir džiaugiausi sužinojęs, jog jūs neužmiršote Džordano, ir jog jūs norite, kad aš grįžčiau ir gyvenčiau su jumis vėl, ir žadate pasiūlyti man daugiau, nei gali kas nors kitas. Aš dažnai pagalvodavau apie jus nerimaudamas. Aš maniau, jog jankiai seniai jus pakorė už tai, kad jūs savo namuose slėpėte karius iš pietiečių kariuomenės.

Aš manau, jog jie niekada nėra girdėję apie tai, kaip jūs važiavote pas pulkininką Martiną, verždamiesi užmušti Sąjungos kareivį, kurį sužeistą paliko jo draugai savo arklidėse. Nežiūrint į tai, kad jūs į mane šovėte dukart, prieš tai, kai aš iš jūsų išėjau, – aš nenorėčiau, kad jūs nukentėtumėte, ir džiaugiuosi tuo, kad jūs vis dar gyvas.

Būtų visai smagu vėl sugrįžti į senus gerus namus, pamatyti mis Meri ir mis Martą, ir Aleną, Esterą, Griną,, ir Li. Perduokite jiems nuo manęs nuoširdžiausius linkėjimus ir tai, jog aš tikiuosi su jais visais susitikti – jei ne šiame, tai geresniame pasaulyje. Aš sugrįžčiau, kad pamatyti jus visus, tačiau kai aš dirbau Nešvillo ligoninėje, vienas kaimynas man pasakė, jog Henris pasiruošęs mane nušauti, jei jam kada nors pasitaikytų tokia proga.

Aš norėčiau žinoti detaliau, ką būtent jūs norėtumėte man pasiūlyti. Čia aš gyvenu visai pakenčiamai. Gaunu dvidešimt penkis dolerius į mėnesį, o taip pat produktų ir drabužius, turiu jaukų namuką savo Mendi – žmonės ją vadina missis Anderson, – o vaikai – Milli, Džein ir Grandi – lanko mokyklą ir gerai mokosi. Mokytojas sako, jog Grandi gali tapti pamokslininku. Jie lanko sekmadieninę mokyklą, o Mendi ir aš nuolat lankomės bažnyčioje.

Į mus čia maloniai žiūri. Kartais mes girdime, kaip žmonės šneka: „Šie spalvotieji buvo vergai kažkur Tenesyje“. Vaikai įsižeidžia, bet aš sakau jiems, jog Tenesyje būti pulkininko Andersono nuosavybe nebuvo laikoma gėdingu dalyku. Daugelis spalvotųjų didžiuotųsi, kaip, kad aš anksčiau, turėdami galimybę vadinti jus šeimininku. Dabar, jeigu jūs parašysite, kokį atlyginimą už darbą jūs man ruošiatės mokėti, man bus lengviau apsispręsti dėl to, ar yra prasmė grįžti atgal.

Jei kalbėti apie mano laisvę, kurią, kaip jūs kalbate, aš galiu gauti, – tai šiuo reikalu daryti nieko jau nebereikia, nes ją gavau 1864 metais iš Nešvillo departamento karo policijos viršininko su visais liudijimais ir antspaudais. Mendi sako, kad ji bijo grįžti be kokių nors įrodymų to, jog jūs elgsitės su mumis geranoriškai ir teisingai; ir mes norėtume patikrinti jūsų nuoširdumą, paprašę jus išsiųsti mums mūsų darbo užmokestį už visą tą laiką, kurį mes pas jus tarnavome. Tai leistų mums pamiršti ir atleisti senas sąskaitas, ir pasikliauti jūsų teisingumu bei draugyste ateityje.

Aš jums ištikimai tarnavau trisdešimt dvejus metus, o Mendi – dvidešimt metų. Jei skaičiuotume po dvidešimt penkis dolerius į mėnesį man ir po du dolerius į savaitę Mendi, užmokestis sudarys vienuolika tūkstančių šešis šimtus aštuoniasdešimt dolerių. Pridėkite prie jų procentus už visą tą laiką, kurį mes negavome savo atlyginimo, išskaičiuokite tai, ką jūs išleidote mūsų drabužiams, už tris daktaro vizitus pas mane ir už išrautą Mendi dantį, ir gausis suma, kuri mums priklauso pagal teisybę.

Prašome, išsiųskite pinigus per „Adams Express“ eskvairo V. Winterio vardu, Deitonas, Ohajo valstija. Jeigu jūs mums neužmokėsite už mūsų sunkų darbą praeityje, mes negalėsime tikėti jūsų pažadais ateityje.

Mes įsitikinę, jog Dievas atvėrė jums akis į tą neteisybę, kurią jūs ir jūsų protėviai vykdėte mano paties ir mano protėvių atžvilgiu, versdami mus dirbti jūsų naudai karta iš kartos be jokio atlygio. Čia aš gaunu savo atlyginimą kiekvieną šeštadienį, o Tenesio valstijoje niekada nebuvo atlyginimų išmokėjimo dienos negrams, ir jie ten buvo laikomi gyvuliais. Esu įsitikinęs, kad ateis atpildo diena tiems, kas apgaule privertė savo darbuotojus dirbti be jokio atlygio.

Atsakyme į šį laišką, nurodykite prašom – ar garantuojate saugumą mano Milli ir Džein, kurios dabar išaugo ir virto gražuolėmis. Jūs juk atsimenate kas įvyko su nelaimingomis Matilda ir Katerina. Aš geriau liksiu čia ir geriau jau mirsiu iš bado, nei leisiu pasikartoti tai gėdai, kurią užtraukė joms jūsų jaunieji sūnūs savo prievarta ir nepateisinamu elgesiu. Taip pat prašau pranešti, ar pas jus yra mokyklos spalvotųjų vaikams. Viskas ko aš dabar noriu iš gyvenimo – tai suteikti išsilavinimą savo vaikams, kad jie galėtų gyventi oriai.

P.S. Perduokite linkėjimus Džordžui Karteriui ir padėkokite jam mano vardu už tai, kad atėmė iš jūsų pistoletą, kai jūs į mane šaudėte.

Jūsų senas tarnas, Džordanas Andersonas.

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Vergo laiškas rašytas prieš 150 metų - „Mano buvusiam šeimininkui“* - nuoroda: https://infa.lt/1276/vergo-laiskas-rasytas-pries-150-metu-mano-buvusiam-seimininkui/