infa.lt

4 dalis, tęsinys, 2-3 dalys čia

Sugalvota sistema dar nebuvo tokia bloga: atiduodi dievams perdirbti visą savo negatyvą – jei jau pats to nesugebi – ir laimingas numirdavai, ir laimingas vėl sau gimdavai… Ir jokių pragarų tau, ir dievai pavalgę. Tik, tada per ilgesnį laiką dievų jau nebereikėtų: jie turėtų atmirti, kai žala, buvusi padaryta energetikai, tokiu būdu bus išvalyta ir sutvarkyta… O kartą atsiradę, savanoriškai pasitraukti nenori niekas – ima trūkti blogos energijos maistui, tai reikia patvarkyti viską Žemėje taip, kad jos niekad netrūktų, kad blogio visada būtų, blogų emocijų, negatyvo, kančios ne mažėtų, bet. geriausiai tai kad daugėtų…

Nes nuo seno Žemės žmonių visuomenėje blogio nebuvo, buvo gėris ir mažesnis gėris, nebuvo pastovios vertybių hierarchijos – viskas galėjo būti naudinga, arba, iš kurios pusės pažiūrėti… Bet žmonėms tai netrukdė, nes jie tada dar turėjo moralinį kompasą savyje, matė visa ko esmę, o ne sprendė tik pagal išorę. O ką turim dabar? – blogį gryną ir mažesnį blogį… Liberalai dar paskelbė ir visas vertybes lygiavertėmis, tuo sugriaudami išorinę hierarchiją – žmonės visai nebeturi į ką orientuotis, radosi chaosas – drumstas vanduo, kur išmatos plaukioja paviršiuje…Esame jau įstumti į situaciją, kai ne tik moralinių vertybių skalės nebėra, bet moralinių vertybių nebėra kaip po tokių iš viso – moralės egzistavimo atsisakyta. dar vienas sistemos sudėtingumo sluoksnis nuimtas ir sunaikintas.

Sudėtingi žmonės vis dar gimsta. Jie supaprastėja, suplokštėja, kai auga, nevystomi kaip reikiant, kai su jais žaidžiami tik nieko nereiškiantys žaidimėliai, žadinami tiktai norai vartojimui. Nenaudojamos neuronų jungtys atmiršta milijonais, liekama su vienu dviem gerai mokyklos suole pravažinėtais smegenų maršrutais. Suaugusiųjų, jau supaprastintų iki žolės lygio, nuomone, vaikas yra baltas lapas ne ta prasme, kad jis imlus visa kam, bet jau ta prasme, kad tuščias. Ir kad užteks jame kelias primityvias varneles užrašyti… Prisiminkit patys, kai buvote vaikai, koks sudėtingas buvo jūsų pasaulis! Ir tik maža jo dalis buvo fizinėje, jus supančioje, materijoje: prisiminkit, kaip svajodavot, fantazuodavot, žaisdavot mintyse su įsivaizduojamais draugais, matėt ir girdėjot, kas suaugusiems jau nebematoma ir nebegirdima. Laikraščių rutulys galėjo virsti futbolo kamuoliu, pienės žiedas – princese… Kokios didelės buvo svajonės ir visai neatrodė neįmanomos. Nes vaikas ne žaidžia, vaikas taip gyvena.

Labai rimtai, su skausmu ir džiaugsmu, jausdamasis atsakingas, galėdamas prisiimti kaltę ar gėdintis, netgi ir už kitus… Tai čia suaugusiems atrodo, kad vaikas žaidžia lengvai, laisvai ir be rūpesčių. Tiksliau, suaugęs, toks, koks jis yra dabar, taip žaistų, jei galėtų į vaikystę grįžti, jau supaprastintas iki minimumo, manantis, jog vaiko pasauliai, užsiėmimai ir svajonės yra nesvarbu, neturi esminės vertės ar reikšmės, kaip, ką , kur ar su kuo bežaistų… Kai, tuo tarpu, vaikui visas jo pasaulis, materialus ir nematerialus, yra vienodai realus, svarbus ir viską lemiantis.

Dar daugiau, kai XXa viduryje atsirado teorija, jog žmogus yra gimęs žaisti, gyventi žaisdamas, būti laimingas žaidime, kaip vaikas (Huizinga „Homo ludus“), tai turėta omenyje, kad žmogus turi neprarasti rimto vaikiško požiūrio į visus galimus pasaulius, branginti svajones, rimtai elgtis su fantazija ir pan. Ta teorija tikrai neturėjo omenyje, jog vaikystę reikia oficialiai supaprastinti iki tokio paprastumo, kokią ją mato plokštuminiai suaugusieji, ir žmonių nebeskatinti iš tos vaikystės išaugti – tegu pragyvena taip ir visą gyvenimą su plikais pilvais, be raukšlelių ir kompiuterinius žaidimus žaisdami… Ir tegu jiems viskas būna nesvarbu, nes jais – vaikais – bus pasirūpinta valstybės ar jos instancijų.

Jei bandyti įsivaizduoti, kaip atrodė rojus Žemėje, būtent iš tikrojo vaikiško matymo taško žiūrint, galima bandyti tą situaciją atkurti: Žemėje nebuvo laiko – pastovi drėgna šiluma atmosferoje, kur šviesa prklausė ne nuo Saulės -žmonės švietė iš vidaus pats sau kiekvienas – Saules nesimatė, nebuvo metų laikų, nebuvo dienos ir nakties, nebuvo dalijimosi į materialinį ir kitus, įsivaizduojamus, sapnuojamus pasaulius… Nebuvo senėjimo, buvo gyvenama labai ilgai ir lengvai… Kai situacija pasikeitė, dingo šiltas drėgnas apsauginis planetos sluoksnis, šviesai skleisti buvo pakabintas šviesulys – saulė, viskas sumažėjo, apsunko, radosi temperatūros pokyčiai, dvasiai tapo labai sunkus kūno kalėjimas, ji turi kasnakt išeiti pasikrauti į nematerialius pasaulius, kad atlaikytų… Mirusius, kurių sparčiai radosi vis daugiau, laidodavo aplink koplyčias (vėliau, kai radosi bažnyčios – perstatytos į didesnes koplyčios, buvo laidojama jų viduje arba po jomis) – mirusiųjų namai, jose buvo skaičiuojamas laikas – skaitomos maldos („Book of Hours“) prie žvakės šviesos, ir, tokiu būdu žinoma, kiek praėjo laiko, kuri valanda… Įdomiai gaunasi, kad laikas, kurio mirtyje nėra, skaičiuojamas mirusiųjų namuose. Bet, jis skaičiuojamas ne mirusiems, o gyviesiems.

Tiksliau, iš mirusiųjų – ir jau amžinai gyvų – taško žiūrint, mes esame mirusieji – mirtingi – kol gyvenam… Mums skaičiuojamos valandos, kiek iki amžino gyvenimo pradžios dar likę…

Kažkaip reikia sugalvoti, kaip šitą dichotomiją galima būtų vėl sujungti į vieną, kaip gyventi nesenstant, į gyvenimo galą iš visų jėgų nebėgant. Kodėl rojaus sodai žaliuoja ten, o ne čia… Kodėl iš viso, egzistuoja „ten“ ir „čia“ ir vieni kitiems numirusiais atrodom?

5 dalis

Kaip Jonas Gervė aiškino esant sudarytą mūsų materialinį pasaulį ? – o gi įsivaizduokim save viduryje, kaip sąveikos aikštelę, o aplinkui sugrupuotus dar penkis skirtingus, žymiai mažiau stabilius, bet besistengiančius prasiskverbti į centrą, kad ten įgyti formą, realizuotis, pasaulius: gyvenimo energijos, judesio pasaulis, iš kurio eina augimas, vystymasis, atsinaujinimas, kaita… Dvasinis kūrybos pasaulis, kur gyvena tobulos idėjos ir iš kur jos imasi įgyvendinimui; Sąmonės erdvė, iš kur ateina tvirtumas visam kam, galimybė užsifiksuoti, būti, išlikti; Zoopasaulis, iš kur ateina gyvūniškumas, instinktai, noras bet kokia kaina išlikti, naudojant, kitų sąskaita, žudant, vagiant, apgaunat – nesvarbu… Ir dar yra Stebuklingas pasaulis, iš kur ateina akimirksninė bet ko realizacija, reikalinga procesui ‘panorėjau ir atsirado“… Dėl aiškumo gal net reiktų nusipiešti visa tai kaip schemą.

Žmogus viduryje pastatytas tam, kad visus tuos penkis likusius pasaulius savyje derintų, jų pasireiškimą normuotų, kontroliuotų, harmonizuotų – kaip alchemistas koks, kasdien iš naujo, pagal reikalą, rinktųsi sudedamas dalis, kiek kokios reikia. Tai čia teorijoj, toks užmanymas.

Dabar gi, realiai, kiekvienas tų pasaulių gyvena savo galva, kas stipresnis ar energingesnis, tas daugiau į mūsų centrinę vietą įlindęs ir labiau įsigalėjęs… Stebuklų pasaulis atitolęs, juo nebe tikima, dvasią ir kūrimą irgi jau į šoną nustūmę, jų nebereikia, erdvės, kurioje gyvenam, stabilumas, materialumas jau irgi su klaustuku, nes virtualumas spaudžiasi į priekį… Likę du energingiausieji – gyvenimo judėjimas ir zoopasaulio instinktai, jie aktyviausiai pas mus ir reiškiasi. Tiksliau, tai požymis, kad pas mus įsivyravę ir situaciją valdo ne žmonės, o dievai ar parazitai…

Dievai jau yra taip ilgai nebepasireiškę materialiniame pasaulyje, kad jų patirtis, palyginus su žmonių, yra tolygi gyvūno ar netgi tiktai augalo- zoopasaulyje jų prado ir reikia ieškoti. Kai jie į materiją skverbiasi per stebuklingą pasaulį, tai vadinami dievais – iš jų kartais ateina įvairios neįtikėtinos malonės… Stebuklai. Bet, tai jau išėję iš mados… Dvasios egzistavimą oficialiai panaikinus, ir, sąmonės erdvės tvirtumą bagatalizuojant, zoolodiniam principui atsiranda laisvas kelias į mūsų pasaulį įeiti per greitį, augimą, progresą, suvartojimą, instinktų suabsoliutinimą, žmogaus prilyginimą gyvūnui – tada juos jau galima vadinti parazitais… Nors, pradas tai vienas ir tas pats.

Kur yra žmogus, tada, jei pasaulio centre jo vieta laisva? – o gi dažniausiai prasmegęs viename iš mus supančių pasaulių, visiškai nesupranta, kur esąs ir kodėl jam gyvenimas nesigyvena. Vienas tik bėga bėga, tik greitai greitai ir daugiau nieko. Kitas vis galvoja apie viską, bet, ne tik nieko nedaro, bet ir jaučiasi situacijoje nepajudinamai, be išeities užstrigęs – tokiems ir pasaulis atrodo be vilties pasikeisti – o iš tikro jie sėdi sąmonės erdvėj ir jos tvirtumas todėl tapęs toks, jog jaučiasi kaip akmenyje įmūryti. Tokiems reiktų imtis kūrybos, kad ir koks beprasmiškas tas veiksmas atrodytų, bet per dvasią, galiausiai, galima išeiti į judėjimą… Stebuklų pasaulis – labai stresinė būsena, į kurią įkrentam trumpam, kai reikia gelbėtis ar gelbėti kitą – ten kas panorėta, pildosi, tik pačiam ten nereikia likti…Ir iš dievų stebuklų nesitikėti. O visokie aiškiaregiai, ekstrasensai ir pan. publika labai greitai išsieikvoja ir numiršta, tam pasaulyje būdami pastoviai.

Kūrėjas yra žmogus, kuris kuria savą gyvenimą, tokį, koks jam jaučiasi geras – paima, ko jam reikia, naudoja sudedamas dalis pagal paskirtį… Zoopasaulis, tikriausiai, geriausiai naudotinas gynybai… Kai tokios prisireikia. Visi turėtume branginti, ką kuriame ir gyvename, ir lengvai to neatiduoti.

Sąmonė turėtų likti tvirta – gyventi reikia per materiją, realiai, daryti, vartoti, gaminti, kurti realius dalykus, iš materijos, materialiomis priemonėmis – virtualumą reiktų apriboti iki minimumo. Ir stiprinti savą dvasią, tada parazitai nepraeis ir negalės materializuotis į gyvenimą…

Kūnas yra mūsų kūnas. Čia aišku. O sąmonė yra tai, kas laiko jį vienoj formoj, vienam gabale – jinai yra jo tvirtumas… Erdvės tvirtumas kūno vietoje ir formoje.. Ir dvasia yra tarpininkas tarp jų abejų. Tos visumos tolimesnis vystytojas ir kūrėjas.. Tai, kai dvasios nėra, arba ji prarandama, arba jos atsisakyta, nes ji neegzistuojanti, tai ryšys tarp fizikos ir sąmonės išnyksta. Kūnas ima griūti, sąmonės tvirtumo nebelaikomas, o sąmonė, vėlgi, tada virtualizuojama, išretinama, išsklaidoma visokiais būdais… Kad kūnas – fizika – suirtų dar greičiau?

Naujumas, gyvenimas, judėjimas ateina mums kasdien maždaug 12 procentų nuo visos energijos – žmogus tinkamas mažiems žingsniams ir palaipsnėms permainoms – ir ją reikia panaudoti kiekvieną dieną pagal paskirtį – išeiti iš įprastinės komforto zonos, mokytis naujų įgūdžių, įgyti naujų patirčių, rizikuoti, nekreipiant dėmesio, jei nepasiseka ar tau atsakoma… Tada žmogus stato gyvenimą, stato save, vystosi dvasioje, ir pasaulis yra toks, koks ir turi būti.

Naujumui nenaudojama gyvenimo ir judėjimo energija ima griauti arba tai, kas žmogaus gyvenime jau pastatyta, arba patį žmogų – dabar dažniau patį žmogų, pasireikšdama visokių ligų forma, nes retas kas kažką gyvenime dar pastatęs pats… Griaunamas tol, kol jam ateina galas. ..

Kaip sakoma, kritimą pakeisti į skrydį aukštyn – išeiti iš suktuko – galima tik rankiniu valdymu, sąmoningai. Programoje mums toks veiksmas automatiškai neužprogramuotas. Tokia realybė.

Gaiva Paprastoji