infa.lt

nuotrauka: straitjacketshop.com

Eksperimentas su pseudopacientu

Tyrimą organizavo psichologas, Stanfordo universiteto profesorius Davidas Rosenhanas, o 1973 m. žurnalas „Science“ jį paskelbė pavadinimu „On Being Sane In Insane Places“.

Rosenhanas, klausydamas psichiatro Ronaldo D. Laingo, susijusio su antipsichiatriniais teiginiais, paskaitos, sumanė eksperimentą kaip būdą patikrinti psichiatrinių diagnozių patikimumą. Tyrimo išvadose teigiama, kad „akivaizdu, jog psichiatrinėse ligoninėse negalime atskirti sveiko proto žmogaus nuo bepročio“, be to, eksperimentas iliustravo dehumanizacijos ir įtaigos pavojų psichiatrinėse įstaigose.

Pats Rosenhanas ir septyni psichiškai sveiki jo bendraminčiai, vadinamieji „pseudopacientai“, bandė patekti į psichiatrijos ligonines, skambindami telefonu dėl susitikimo ir imituodami klausos haliucinacijas. Ligoninių personalas apie eksperimentą nebuvo informuotas.

Tarp pseudopacientų buvo dvidešimtmetis psichologijos magistrantas, trys psichologai, pediatras, psichiatras, dailininkas ir namų šeimininkė. Nė vienas iš jų nesirgo psichikos liga.

Pseudopacientai naudojo slapyvardžius, o tiems, kurie buvo psichikos sveikatos specialistai, buvo suteiktos netikros darbo vietos kitame sektoriuje, kad nesukeltų jokio ypatingo požiūrio ar dėmesio. Be melagingų vardų ir pavardžių bei darbo vietos duomenų, kiti biografiniai duomenys buvo pateikti teisingai.

Pirminio psichiatrinio įvertinimo metu pseudopacientai teigė girdintys tos pačios lyties balsus, kurie dažnai buvo neaiškūs, bet tarsi ištaria žodžius „tuščia“, „tuščia“ arba „dūžta“ ir nieko daugiau.

Šie žodžiai buvo pasirinkti todėl, kad jie miglotai byloja apie kažkokią egzistencinę krizę, ir todėl, kad literatūroje nėra paskelbta jokių publikacijų, kuriose jie būtų minimi kaip psichozės simptomai.

Pasak Rosenhano publikacijos, nebuvo teigiama apie jokius kitus psichiatrinius simptomus, tačiau medicininiuose dokumentuose buvo nurodyta, kad bent jau vieno pseudopaciento atveju ligoninėje buvo padauginta ir daugiau simptomų, tokių kaip negalėjimas miegoti, šalčio jausmas visame kūne, negalėjimas dirbti šešis mėnesius, jautrumas radijo signalams, mintys apie savižudybę ir kt.

Grimasas ir trūkčiojimą pastebėjo ir vieną iš pseudopacientų apžiūrėjęs gydytojas. Priėmus į ligoninę, pseudopacientams buvo nurodyta „elgtis normaliai“, pranešti, kad jie jaučiasi gerai ir nebegirdi balsų. Po eksperimento gauti ligoninės įrašai rodo, kad personalas visus pseudopacientus apibūdino kaip draugiškus ir bendradarbiaujančius.

Visi jie buvo paguldyti į 12 psichiatrijos ligoninių Jungtinėse Amerikos Valstijose, įskaitant pakankamai finansuojamas valstybines ligonines kaimo vietovėse, puikią reputaciją turinčias miestų universitetų valdomas ligonines ir vieną brangią privačią ligoninę.

Nors jų simptomai buvo vienodi, septyniems iš jų valstybinėse ligoninėse buvo diagnozuota šizofrenija, o vienoje privačioje ligoninėje – maniakinė-depresinė psichozė, t. y. optimistiškesnė diagnozė, užtikrinanti geresnius klinikinius rezultatus.

Jų gulėjimo trukmė svyravo nuo 7 iki 52 dienų, vidutiniškai 19 dienų. Visi, išskyrus vieną, buvo išrašyti su šizofrenijos diagnozės „remisija“, o tai Rosenhanas laikė įrodymu, kad psichikos liga suvokiama kaip negrįžtama būklė, sukelianti stigmą visam gyvenimui, o ne kaip išgydoma liga.

Nepaisant to, kad ligoninės personalas atvirai ir dažnai užsirašinėjo personalo ir kitų pacientų elgesį, nė vienas iš pseudopacientų nebuvo atpažintas kaip apsimetėlis, nors daugelis kitų psichiatrijos pacientų, atrodo, galėjo teisingai atpažinti juos kaip apsimetėlius.

Per pirmuosius tris hospitalizavimo atvejus 35 iš 118 pacientų išreiškė įtarimą, kad pseudopacientai yra sveiko proto, o kai kurie iš jų užsiminė, kad pacientai yra ligoninę tyrinėjantys mokslininkai ar žurnalistai.

Ligoninės užrašai rodė, kad personalas daugelį pseudopacientų elgesio atvejų aiškino psichikos liga. Pavyzdžiui, viena slaugytoja vieno pseudopaciento užrašų rašymą pavadino „rašymo manija“ ir laikė jį patologišku.

Ligoninės įrašuose pacientų normali biografija buvo aprašyta taip, kaip tikėtasi iš šizofrenikų pagal tuo metu vyravusias šizofrenijos priežasčių teorijas.

Eksperimento metu buvo sąlyga, kad pseudopacientai patys išvyktų iš ligoninės, kad ligoninė juos išleistų, nors dėl visa ko buvo pasamdytas advokatas, kuris budėjo nenumatytiems atvejams, jei taptų aišku, kad pseudopacientai niekada nebus išleisti savarankiškai per trumpą laiką.

Patekus į ligoninę ir nustačius jiems diagnozę, pseudopacientai negalėjo pasiekti to, kad juos išleistų, kol nesutiko su psichiatrais, kad serga psichikos liga, ir nepradėjo vartoti antipsichozinių vaistų, kuriuos nuleisdavo į tualetą. Nė vienas personalo narys nepranešė, kad pseudopacientai nuleisdavo vaistus į tualetą.

Rosenhanas ir kiti pseudopacientai teigė, kad gulėdami ligoninėje jautė didžiulį dehumanizacijos pojūtį, didelį privatumo pažeidimą ir nuobodulį. Jų daiktai buvo atsitiktinai apieškomi, kartais jie buvo stebimi besinaudojantis tualetu.

Jie pasakojo, kad nors personalas atrodė geranoriškai nusiteikęs, jis apskritai objektyvizavo ir dehumanizavo pacientus, dažnai ilgai aptarinėjo pacientus jų akivaizdoje, tarsi jų ten nebūtų, ir vengė tiesioginio bendravimo su pacientais, išskyrus tuos atvejus, kai tai buvo būtina tarnybinėms pareigoms atlikti.

Kai kurie slaugytojai buvo linkę žodžiu ir fiziškai smurtauti prieš pacientus, kai šalia nebuvo kitų darbuotojų. Likus pusvalandžiui iki pietų prie valgyklos laukiančių pacientų grupei vienas gydytojas savo studentams sakė, kad jie patiria „oralinės-akvizicinės“ psichikos simptomus. Kontaktas su gydytojais vidutiniškai trukdavo 6,8 minutės per dieną.

Neegzistuojančio pseudopaciento eksperimentas

Šiam eksperimentui Rosenhanas pasitelkė gerai žinomą mokslinių tyrimų ir mokymo ligoninę, kurios darbuotojai sužinojo apie pirminio tyrimo rezultatus, tačiau teigė, kad panašios klaidos jų įstaigoje negalėjo būti padarytos.

Rosenhanas susitarė su jais, kad per tris mėnesius vienas ar daugiau pseudopacientų bandys patekti į ligoninę, o personalas įvertins kiekvieno atvykusio paciento tikimybę, kad jis yra apsimetėlis.

Iš 193 per tą laiką atvykusių pacientų 41 buvo pripažintas apsimetėliu, o dar 42 – įtartinais. Iš tikrųjų Rosenhanas nesiuntė jokių pseudopacientų; visi pacientai, kuriuos ligoninės personalas įtarė esant apsimetėliais, buvo paprasti pacientai.

Dėl to buvo padaryta išvada, kad „bet koks diagnostikos procesas, kuris pernelyg lengvai pasiduoda tokioms masinėms klaidoms, negali būti pakankamai patikimas“.

Rosenhanas savo išvadas paskelbė žurnale „Science“, kuriame kritikavo psichiatrinės diagnostikos patikimumą ir tyrimo metu iš darbuotojų pusės patirtą pacientų pažeminimą bei nuvertinimą. be to, savo darbą jis aprašė įvairiuose naujienų portaluose, taip pat ir BBC:

Pasakiau draugams, papasakojau šeimai: „Aš galiu išeiti, kai norėsiu išeiti. Tai viskas. Pabūsiu ten porą dienų ir išeisiu”. Niekas nežinojo, kad ten būsiu du mėnesius… Vienintelė išeitis buvo pripažinti, kad jie [psichiatrai] teisūs. Jie sakė, kad esu beprotis: „Aš esu beprotis; bet aš sveikstu“. Tai buvo jų požiūrio į mane patvirtinimas.

Teigiama, kad eksperimentas „paspartino judėjimą už psichiatrijos įstaigų reformą ir kuo daugiau psichikos ligonių deinstitucionalizavimą“.