infa.lt

Ko nori moterys?

Ko nori moterys?

04 vasario
01:01 2017
paveikslėlis

Image by © Holger Scheibe/Corbis

Viename neseniai pasirodžiusiame filme buvo tokia scena, kurioje vyras paklausė savo draugės, ko nori moterys? Ir ji atskleidė jam siaubingą paslaptį, kurios, kaip ji teigia, jokiu būdu negalima niekam pasakoti. Pasilenkusi prie jo, ji pašnibždomis prisipažino – „Mes pačios nesuprantame, ko norime!“, – rašoma satway.ru tinklapyje.

Žinoma, iš tikro viskas yra ne visiškai taip. Moterys puikiai supranta, ko jos nori. Jei teisingai užduotume klausimus, tai nebūtų sunku ištraukti į paviršių tą reikalavimų ir pageidavimų rinkinį, kurį moterys norėtų pateikti savo vyrui.

Tačiau kiekviename pajuokavime yra dalis pokšto. Kad ir kaip skaidrūs ir suprantami yra moters pageidavimai, už jų slypi daug gilesnė ir sudėtingesnė motyvacija, apie kurią reta moteris tenutuokia.

Bet pradžiai turiu užbėgti į priekį. Straipsnis „Kam vyrui šeima?“ išplito internete ir sukėlė daugybę diskusijų. Kelis kartus aptikau tokią vyrų nuomonę, jog straipsnį rašė įsiutusi feministė, nekenčianti vyrų. Užtat moterims tas straipsnis patinka.

Taip yra todėl, jog visada maloniau yra aptarinėti kito žmogaus trūkumus. Moterims patinka skaityti apie vyriškas bėdas, kaip ir vyrams patinka aptarinėti moterų problemas.

Šis straipsnis – apie moteris, ir parašytas moterims. Tačiau aš suprantu, jog jis labiau sudomins vyrus ir netgi sukels kai kurių moterų pyktį. Ką gi, nieko nepadarysi. Bet vis dėl to, gerbiamos moterys, tikiuosi jūsų dėmesio ir blaivaus supratimo.

Straipsnyje kalbama apie žemos savigarbos moterį apskritai, o žodžiai „išdidumas“ ir „menkystė“ naudojami visiškai be jokios emocijos.

Taigi, jei vienu žvilgsniu permestume visą moteriškų „noriu“ sąrašą, tai lengvai pastebėtume jų prieštaravimus. Prisimenant straipsnį apie vyrus ir meilužius, galima teigti, jog moteris iš vyro vienu metu tikisi abiejų elgesio modelių pasireiškimo, o tai, iš esmės, neįmanoma. Nė vienas gyvas vyras negali išpildytų viso moters pageidavimų sąrašo. Geriausiu atveju – tik pusę.

Tačiau nei vyrai, nei moterys to nesupranta. Kiekviena moteris ieško stebuklingojo princo, kuris įkūnytų visus bruožus ir savybes, kurių reikia jai. O vyrai, nesuprasdami, kas dedasi, draskosi, kad įtiktų moteriai, arba maištauja prieš reikalavimus pasikeisti. Tačiau pasekmės visuomet vienodos – santykiai, prasidėję, galbūt, kaip pasaka ir likimo dovana, subyra.

Moteris nesupranta savo norų prieštaringumo ir negali jų atsisakyti. Greičiau ji apkaltins savo vyriški tuo, kad jis nepakankamai stipriai ją myli, todėl nesikeičia. Bet netgi jei vyras ir pildo jos pageidavimus, ji vis tiek lieka nepatenkinta. Jai jau nebereikia paklusnaus vyro, ir tuomet pasipila naujas kaltinimų srautas – dabar jau dėl silpnumo. Pakol santykiai nesubyra į šukes.

Moteriško charakterio prieštaravimų tema nusipelno visų tų knygos, kuriose apie tai rašoma. Moters širdies paslaptis – amžinas abiejų žmonijos pusių klausimas. Pabandykime susigaudyti, kas gi čia dedasi.

Moters reikalavimų kilmė

Per amžius vedybos moteriai buvo gana pragmatiškas žingsnis. Atiduodama save vyrui, moteris perkeldavo jam savo išgyvenimo ir gerbūvio atsakomybę. Tai buvo normalu, todėl tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą.

Tėvai patys savo dukterims ieškodavo jų supratimu sėkmingos partijos. Juk jeigu sūnus sugebėjo atsistoti ant kojų ir aprūpinti tėvų senatvę, tai nieko panašaus netekdavo sulaukti iš dukters.

Socialiniame gyvenime moteris ilgą laiką buvo tik „priedas“. Todėl tėvai stengėsi kuo greičiau atiduoti dukrą už vyro su didžiausia jiems nauda. Taip jie nusimesdavo rūpesčio ja naštą, o jei pasisekdavo, mielai naudodavosi jos moterišku patrauklumu kaip būdu susigiminiuoti su gerokai turtingesne ir įtakinga šeima.

Pati moteris čia nieko žeminančio nematė. Santuoka buvo sandoris, kuriame moteris gaudavo materialines gėrybes mainais į teisę turėti ją. Meilė, pagarba ir prieraišumas irgi galėjo čia dalyvauti, tačiau niekuomet nebuvo būtini.

Bet, atėjus naujiems laikams, kai santykiai tarp vyrų ir moterų ėmė vis labiau remtis abipusiu malonumu, o moteris įgijo ir patvirtino savo teisę į savo visišką socialinį savarankiškumą, vedybų institutas atsidūrė įdomioje padėtyje.

Santuokos partnerio pasirinkimo kriterijumi tapo „meilė“ – efemerinis emocinių išgyvenimų kompleksas, kuris dabar yra statomas aukščiau visų logiškų sprendimų. Ir kadangi niekas aiškiai nesupranta, kas gi yra ta „meilė“, jai skiriamas toks svarbus dėmesys, kad santykiai be meilės ima atrodyti kažkuo neįmanomu. Vedybos iš išskaičiavimo, iki šiol buvusios normaliu ir natūraliu dalyku, dabar, kaip savanaudės ir bejausmės, yra smerkiamos.

Vyrai ir moterys vaidina „santykius“ ir tiki, jog didžiulė ir šviesi meilė – svarbiausia priežastis vedyboms. Ir vyrai šiuo atveju netgi gerokai nuoširdesni, kadangi po moters nekaltumo kauke aiškiai slypi skambantis senovinis motyvas: „Vyras – visų problemų sprendimas“.

Ši mintis gali būti sąmoninga arba užslopinta, tačiau bet kuriuo atveju moteriai atrodo gana natūrali. O kam gi dar reikalingas vyras?

Senovinės vedybos iš išskaičiavimo buvo kur kas nuoširdesnės, nei dabartinės iš meilės, kurios visą išskaičiavimą slepia po emocijų širma. „Mielasis, ar myli mane? Puiku, tuomet tu privalai man…“ – štai vidinė šiuolaikinių vedybų esmė iš moters pusės.

Tokios nuomonės formavime dalyvauja daugybė faktorių, tačiau svarbiausias jų – auklėjimas. Iš motinos dukteriai, iš kartos į kartą šis vyrų išnaudojimo asmeniniais tikslais principas perduodamas kiekvienai moteriai.

Beje, ne viskas čia priklauso nuo tėvų, kadangi socialinio spaudimo galia ir taip pakankamai didelė, kad įdiegtų moteriškos nuomonės virusą į besiformuojančią psichiką.

Televizijos serialai, realybės šou, „autoritetingi“ blizgūs žurnalai ir kitos socialinės įtaigos priemonės nuo mažens moko mergaites kaip pritraukti vyriškį, kaip jį prisirišti ir kaip vėliau jį naudoti. Koketavimas – manipuliavimo vyrais kovos menas, įeinantis į privalomą moterų švietimo programą.

Be to, kiekvienai mergaitei, kad ji nesugalvotų ištrūkti iš visuotinio „suokalbio“ rėmų, įdiegiama mintis, jog nesugebėjimas pritraukti ir sutuokti su savimi vyro, yra jos nekokybiškumo požymis. Ir viskas baigiasi tuo, jog moters savivertė tampa visiškai priklausoma nuo jos patrauklumo vyrams.

Atkreipkite dėmesį, tai itin svarbu

Čia mes lengvai pereiname prie moters psichologinių poreikių, kurių realizavimo atsakomybę ji taipogi perdeda ant vyro pečių. Dabar, be kita ko, jis turi elgtis taip, kad moteris liautųsi jausti savo nepilnavertiškumą. Ir jei jis to nedaro, tuomet – kaltas.

Tai ir yra tas barjeras, ardantis daugybę šeimų. Moteris iš savo vidinio konflikto būsenos bando išeiti vyro sąskaita. O kadangi jis negali negali atlikti prieštaraujančių vienas kitam vaidmenų, moteris anksčiau ar vėliau pajaučia, jog vyras jai duoda ne viską.

Ji ir pati iki galo nesuvokia, ko būtent jai reikia, tačiau tai netrukdo viskuo apkaltinti nekokybišką vyrą bei reikalauti, kad jis išspręstų žinomą pasakų problemą – nueiti ten, nežinau kur, atnešti tai, nežinau ką.

O juk atsakomybė dėl šios problemos gula tik ant moters pečių. O vyras, geriausiu atveju, gali tik padėti jai suprasti, kas vyksta.

Moteriška išdidumo ir menkystės švytuoklė

Apie išdidumą ir menkystę mes jau kalbėjome straipsnyje apie socialinius santykius. Tikiuosi jį perskaitėte, kitaip kai kurios tolimesnio teksto mintys gali būti jums nesuprantamos.

Vyrų ir moterų savęs vertinimas veikia daugmaž vienodai. Ir vieniems ir kitiems reikalingi du poliai. Išdidumas veikia per santykį su išoriniu pasauliu – lyginant save su kitai žmonėmis, kovoje dėl valdžios, pergalėse prieš varžovus. O menkystė ar savęs gailėjimasis maitinasi vidiniais išgyvenimais, per abipusį emocinį palaikymą ir savęs guodimą.

Visi žmonės nori pasiekti pergalių socialinėje sferoje bei besąlyginio pripažinimo dvasinėje. O skirtumas tarp vyrų ir moterų tik tame, kokios priemonės yra naudojamos vidinei ramybei pasiekti.

Vyrai čia yra labiau sėkmingi – su vidiniu konfliktu jie geba susidoroti savo jėgomis – pavyzdžiui, per karjerą, pomėgius ir vyrišką draugystę. Kita vertus, moteris, yra priklausoma – norėdama pašalinti vidinį nerimą, jai būtini santykiai su vyrais. Be vyrų moteris negali atsikratyti nepilnavertiškumo jausmo.

Tikėtina, jog tokia moters priklausomybė nėra įgimta, o greičiau sąlygota socialinių pasekmių. Tačiau šios programos gilumas ir energetinis užtaisas toks stiprus, kad pagal savo požymių mastą ją galima prilyginti su psichologiniais instinktais. Galimybė išeiti už šios programos ribų yra, tačiau šis kelias yra erškėčiais klotas ir pavojingas.

O tol, kol moteris seka šiuo įdiegtu joje imperatyvu, ji žais su vyrais dviem priešingomis kryptimis, kurios ir suteikia tą prieštaravimų ir jos norų nesupratimo efektą.

Moteriškas išdidumas

Ši žaidimo pusė moterį verčia rinktis tokį vyrą, kuris suteiks jai atitinkamą statusą. Vyras turi būti nugalėtojas, lyderis, tipinis „meilužis“. Kai moteriai pavyksta pritraukti tokį vyrą, taip ji patvirtina sau, kad yra svarbi ir kuriam laikui nusiramina.

Pagrindinė „kietų“ vyrų pritraukimo priemonė yra seksualumas. Moteris meta vyrams iššūkį, siūlydama kautis dėl jos palankumo, o po to atsiduoda nugalėtojui. Tačiau net ir tuomet moteris vis dar bando vyro kietumą, provokuodama jį panaudoti jėgą – savotiškas profesinio pasirengimo testas. Jei vyras stipresnis – testas išlaikytas, jei ne – laikas ieškoti pamainos.

Yra ir kita pusė. Kai moteris nori šalia savęs turėti stiprų vyrą, kuris ją nugalės – ji pati nori jį nugalėti. Išsirinkusį patį „kiečiausią“ iš visų vyrų ir nusipelniusį jos dėmesio, moteris galiausiai imasi pavergti jį.

Faktiškai, moteris siekia viena pati visiškai valdyti vyrą – jo dėmesį, laiką, poelgius, norus ir širdį. Dėl to kyla daugybė šeimyninių konfliktų, kai žmona reikalauja, kad vyras dėl jos mestų visus savo draugus, kiltų karjeros laiptais jos norų įgyvendinimui, perimtų jos vertybes, vidinį pasaulį ir t. t.

Naudojant straipsnio apie vyriško elgesio modelius terminus, moteris stengiasi „meilužį“ perkvalifikuoti į „vyrą“. Vyriškis gali pasiduoti tokiam spaudimui, arba ne, tačiau jei moteris nesupranta savo žaidimo, santykiai yra pasmerkti.

Jei vyras atsisakys paklusti, moteris jaus, kad yra nepakankamai mylima bei vertinama, ims savęs gailėtis ir ieškoti to vyro, kuris ją priims ir pamils. Jei vyras paklus jos valiai, moteris pasijus esanti stipresnė, o tai reiškia, jog neteks ramsčio savo išdidumui. Tad dabar jai vėl teks ieškoti „kieto vyruko“, kuris savo dėmesiu paglostys jos savimeilę.

Abiem atvejais išdidumo problema yra išsprendžiama tik trumpam, kuomet moteris išsaugo viltį, kad jai pavyks perauklėti vyrą, arba kol ji nesupras, jog perauklėtas ir pavergtas vyras jos nebetraukia.

Bet ir tą trumpą laikotarpį moteris nesijaučia laiminga, kadangi išdidumo patenkinimas – tik vienas savivertės švytuoklės polius.

Moteriška menkystė

Antrasis švytuoklės polius verčia moterį ieškoti kitokio tipo santykių. Į pirmą planą čia ištraukiamos išrinktojo vidinės savybės – gebėjimas atjausti, pastovumas, ištikimybė, rūpestis, nuspėjamumas ir panašiai. Tokiam vyrui tenka svarbi atsakomybė – mylėti moterį.

Santykiuose su „meilužiu“ yra aistra, nuostaba, žaismingumas, ir kuriam laikui šių jausmų pakanka patikėti abipuse meile. Bet šių emocijų intensyvumas ir karštis užgęsta taip pat, kaip ir įsiplieskia. Čia nėra tos amžinos meilės, apie kurią svajoja visos moterys.

Meilužis padeda moteriai jaustis svarbiai, duoda pajusti savo erotinį patrauklumą, tačiau jis negali įsibrauti į moters vidų ir nuraminti vidinio nerimo. Nelabai tai jį ir domina – jam nerūpi moters išgyvenimai, kadangi jis visiškai susikaupęs ties savo „aš“.

Todėl, sočiai pažaidusi santykius su „kietais vyrukais“, moteris anksčiau ar vėliau atkreipia dėmesį į kitokio tipo vyrus – tuos, kurie pasirengę gilintis į jos vidinį pasaulį, suprasti ją, priimti ir pamilti.

Meilužis sako moteriai – „Tu nuostabi!“. Vyras sako – „Tu gera!“.

Menkystės poliuje moteris nori gauti iš vyro būtent tą jausmą, kad nežiūrint visų jos trūkumų ir klaidų, ji vis dar išlieka jam gera ir mylima. Gaudama tokį vyro pripažinimą, moteris gali kuriam laikui nurimti ir susitaikyti su savimi.

Kuomet sakoma, kad viso moterys nori mylėti ir būti mylimos, tai kalbama būtent apie tokio tipo infantiliai romantiškus santykius. Gražus merginimasis, riteriškas elgesys, serenados po langu, aistringi meilės prisipažinimai – visa tai suteikia moteriai vidinę ramybę. „Mane myli, vadinasi aš – gera“.

Be to, santykiai su vyru sutuoktiniu leidžia moteriai sustiprinti užnugarį, pajausti saugumą ir pradėti sukti lizdą. Vyro nuspėjamumas ir moters pageidavimų pildymas („Dėl savo meilės padarysiu viską!“) moteriai suteikia stabilumo ir saugumo jausmo. Vyras tampa ta tylia įlanka, kur moteris grįžta užsigydyti savo žaizdų po susidūrimo su išoriniu pasauliu.

Būtent taip moterys įsivaizduoja idealų vyrą. Jis turi mylėti moterį, rūpintis ja, pildyti jos užgaidas, gailėtis bei raminti ją, ir apskritai, būti visiškai jos rankose. Tačiau, kaip ir išdidumo polio atveju, čia yra ir kita medalio pusė.

Pirmiausia, gaudama iš vyro visus, kokius tik įmanoma sugalvoti, meilės ženklus, moteris visgi lieka nepatenkinta. Pradžioje jai atrodo, jog pakliuvo į pasaką, tačiau veikiai pasiaukojanti vyro meilė ir pasiruošimas žvelgti tiesiai į burną ima erzinti. Vyro ir moters santykiai staiga tampa motinos ir kūdikio santykiais.

Vyras visiškai netenka savo savarankiškumo ir paklusta moteriai. Dėl to moters akyse jis netenka autoriteto, o tai reiškia, jog jo nuomonė jau nebėra svarbi. Dabar jo rypavimai „Tu – gera“ netenka savo magiškos galios ir neberamina, kaip anksčiau. Moteris netenka to emocinio ramsčio, dėl kurio ji užmezgė santykius su šiuo vyru.

Antra, santykiai su vyru sutuoktiniu, reiškiantys ištikimybę ir meilę iki grabo lentos, atima iš moters moralinę teisę savo puikybę įtvirtinti su kitais vyrais. Vadinasi, išdidumo polius lieka neapsaugotas ir neduoda moteriai nurimti galutinai. Kaltė dėl šios nesėkmės, moters akimis, krenta ant vyro pečių.

Moteris netenka pagarbos savo išrinktajam, niekina jį, kaltina bergždžiai praleistais su juo gyvenimo metais, reikalauja iš jo jėgos ir atsakomybės, tačiau šitaip tik dar labiau pablogina padėtį. Vyras netenka laisvos valios, ir moteris vėl atsiduria prie skilusios geldos – abu jos suluošintos savivertės poliai vėl ima draskyti jos širdį.

Polių suderinimas

Kaip jau turėjo paaiškėti, moteriai reikia abiejų savivertės polių apsaugos vienu metu. Idealiausiai tam tinka vyras, turintis savyje visus trisdešimt tris malonumus – vyras ir meilužis viename. Tačiau praktikoje tai neįmanoma. Vyras, kaip ir moteris, yra tvirtai užrakintas to žaidimo, į kurį jį įtraukė socialinis auklėjimas, rėmuose.

Todėl moteriai lieka pasirinkti iš dviejų – susitaikyti su savo nelaime, arba ieškoti kažkokių surogatinių variantų. Kuo griežtesnis buvo jos moralinis auklėjimas, tuo labiau tikėtina, kad ji pasirinks nelaimę. Kita vertus, gerokai lankstesnės moraline prasme moterys, randa išeitį iš sunkios padėties per santykius su daugeliu vyrų.

Tai gali būti tinkamiausias variantas – vyras namuose, meilužis kitur. Apskritai, moteriai nebūtina turėti lytinius santykius su vyru, kad įtvirtintų su jais savo išdidumą. Jai pakanka jausti, jog autoritetingas vyras ją vertina.

Pavyzdžiui, pseudomeilužio vaidmenį dažnai vaidina aukštas viršininkas darbe. Moteris gali puikuotis prieš jį savo profesinėmis žiniomis bei sugebėjimais arba atvirai su juo flirtuoti, neduodama laisvės rankoms. Abiem atvejais moteris gauna jai taip reikalingą vyrų pripažinimą.

Kitas įdomus pavyzdys – moters santykiai su jos psichologu. Šiuo atveju vyras iš anksto apdovanojamas autoritetu, todėl jo nuomonė moteriai turi didelę reikšmę. Lytinių santykių tarp psichologo ir pacientės problema kaip tik ir yra grindžiama šiuo mechanizmu – moteris labai nori užkariauti autoritetingą vyrą, todėl ji ir provokuoja jį atvirai koketuodama.

Be to, reikia suprasti, jog į savo žaidimą moteris gali įtraukti daugybę vyrų. Vyro sutuoktinio vaidmenį greičiausiai atliks vienas vyriškis, o štai meilužių gali būti keletas. Vienas užtikrins jai jos patrauklumą, kitas vertins jos profesines savybes, trečiasis žavėsis jos protu ir taip toliau. Ir visa tai gali apsieiti be jokių realių lytinių kontaktų.

Na, dažniausiai viskas taip ir būna – iš pasaulio rinkto po siūlelį yra paprasčiau, nei rasti vieną meilužį, kuris duos jai viską iš karto. Be to, taip moteris atsikrato moralinių kančių dėl neištikimybės. Nė vienas vyras iš jos sąrašo nevertas pilnaverčio meilužio vaidmens, vadinasi formaliai vienas vyras nėra išduodamas dėl kito. Tik lengvas raminantis flirtas.

Yra ir dar vienas dalykas. Nuodugniai išdalinusi savo vyriškai svitai roles, moteris pasiekia aukštą vidinės ramybės lygį, tačiau visgi išlieka ne visiškai laiminga. Pilnam pasitenkinimui moteris privalo suderinti abu polius tarpusavyje, nes tik taip ji gali pasiekti vidinio pilnavertiškumo ir atsikratyti vidinių kančių pasekmių.

Todėl moteris stengiasi, kad visi jos vyrai susidraugautų, ir jei tai pavyksta, ji nurimsta visiškai. Juk kai tarp jos „vyro“ ir „meilužio“ konflikto nėra, ji atsiduria nuostabioje padėtyje – daugiau nebereikia mėtytis nuo vieno polio prie kito, pagaliau ji turi „viską iš karto“.

Išėjimas iš uždaro rato

Nors moteris ir gali numalšinti savo vidinį konfliktą per santykius su vyrais, reikia suprasti, jog tai tik ramentas – labai kokybiškas, tačiau ramentas. Ramstis, visiems parodantis suniokotą moters sielą.

Moteriai itin retai pavyksta stabilizuoti savo gyvenimą ir parinkti tokį vyrų komplektą, kuris suteiktų jai visišką ramybę. Ir net tuomet, kai jai tai padaryti pavyksta, negalime sakyti, kad situacija stabili, nes jos vidinė būklė taip ir lieka priklausoma nuo vyrų. Jei tik vienas jų dings, visas jos pasakų pasaulis subyrės į dulkes.

Netgi numalšinus vidinį konfliktą, moteris lieka nuolatinėje baimėje, kad laimės vieną kartą gali nelikti. Todėl galime teigti, jog moteris paprasčiausiai yra pasmerkta nuolatinėms vienokios ar kitokios rūšies kančioms… pakol neatsisakys šio išdidumo ir menkystės žaidimo.

Išėjimas iš žaidimo – itin skausminga procedūra. Juk kyla grėsmė pagrindiniam moters išgyvenimo mechanizmui – santykiams su vyru. Be to, reikia nepamiršti ir to socialinio spaudimo, kurį moteriai teks įveikti, kad visiškai pakeistų savo elgesio modelį. Giminaičiai, draugės, vyrai ir meilužiai – visi reikalaus tęsti žaidimą.

Konkrečių žingsnių vidiniam konfliktui nugalėti bei santykio su vyru pakeitimo aprašymas – ne šio straipsnio tema. O kol kas, jau ne pirmąkart, visiems skaitytojams ir skaitytojoms linkiu būti sąžiningais su savimi ir tais, kurie jums brangūs. Vienintelis kelias į laimę – vidinio konflikto nugalėjimas, o ne tokių sąlygų, kurios leidžia apie jį pamiršti, paieška.

parengė: Darius Dimbelis

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad informacija, pateikta infa.lt svetainėje buvo jums kažkuo naudinga, jūs galite prisidėti paremdami ją Jums patogiu būdu

komentarai 2

  1. Rasa    -  2017-02-04, 19:33

    oho,net labai idomu.lauksiu tesinio.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Hmm    -  2017-02-05, 21:09

    „Faktiškai, moteris siekia viena pati visiškai valdyti vyrą – jo dėmesį, laiką, poelgius, norus ir širdį. Dėl to kyla daugybė šeimyninių konfliktų, kai žmona reikalauja, kad vyras dėl jos mestų visus savo draugus, kiltų karjeros laiptais jos norų įgyvendinimui, perimtų jos vertybes, vidinį pasaulį ir t. t.“ – štai ir visas atsakymas, pas moterį, kaip beje ir pas daugelį vyrų, instinktas dominuoti stipresnis už protą, iš čia ir visos bėdos ir jokių čia daugiau gudrumų. Beje moterys vis tik labiau instinktyvūs sutvėrimai, labiau priklausomos nuo fiziologijos, lyginant su vyrais… bėda…

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar 2019-ieji atitiko jūsų lūkesčius, ar iš valstiečių to ir tikėjotės?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Ko nori moterys?* - nuoroda: https://infa.lt/12395/ko-nori-moterys/