infa.lt

FB nuotr.

Neminėsiu nei kas, nei kaip – tiesiog pasidalinsiu vieno 70-mečio vyro išpažintimi. Nugirdau ir… negaliu nepasidalinti.

Štai ji:
„ Su amžiumi aš pastebėjau kažką nuostabaus: aš pradėjau vengti žmonių. Taip buvo ne visada. Anksčiau aš buvau ypatingai bendraujantis, visada apsuptas šeimos ir draugų, lankiausi daugybėje renginių, dalyvavau visuomeninėje veikloje ir buvau tuo žmogumi, kuriuo visi galėjo pasikliauti.

Bet vieną kartą šiame kelyje kažkas pasikeitė. Iš pradžių aš galvojau, kad taip atsitiko tik su manimi, bet dabar suvokiu, kad tai galėtų būti kur kas labiau paplitęs reiškinys, nei aš įsivaizdavau.

Kai man 70, aš apie laiką pradedu galvoti šiek tiek kitaip, nei anksčiau. Laikas – tai ne tik laikrodžio tiksėjimas ar kalendoriaus lapelių vartymas. Tai suvokimas – kad laikas yra baigtinis. Anksčiau laiką švaisčiau laisvai, tikėdamas, kad jo bus vis daugiau ir daigiau.

Valandos , praleistos tuštiems pokalbiams, santykiams, kurie niekur nenuvedė ir uždaviniai, kurie neteikė džiaugsmo ir neturėjo prasmės, tuomet atrodė reikšmingais.

Bet dabar kiekviena sekundė atrodo, tarsi dovana ir aš nenoriu jos švaistyti. Laikas dabar ne tik matuoklis -jis ir kompanionas, visada primenantis vertinti tai, kas liko.

Anksčiau gyvenau visada užpildydamas save žmonėmis ir reikalais bei galvodamas, kad kuo daugiau padarysiu, tuo prasmingesnis bus mano gyvenimas.

Tačiau dabar supratau, kad viskas yra atvirkščiai: reikalas ne tai, ką jūs veikiate ir kokiais žmonėmis esate apsupti, o tik šių patirčių ir santykių kokybėje.

Dabar aš kruopščiai renkuosi kur ir su kuo leisti savo laiką. Vietoje masinio susirinkimo vietų, kuriame jaučiuosi svetimu veidų jūroje, aš renkuosi pokalbį su žmogumi, kiuris mane supranta.

Kai jūs jauni, jūs galvojate, kad visada yra rytojus tam, kad pataisyti klaidą, atstatyti draugystę ar nubėgti paskui svajonę, tačiau su amžiumi ateina supratimas, kad to „rytoj“ lieka vis mažiau ir mažiau.

Aš daugiau nebešvaistau laiko beprasmėms dramoms, tuštiems pokalbiams ar įsipareigojimams, kurie nesutampa su mano vertybėmis. Aš skiriu laiką savo sveikatai, savo pomėgiams ir žmonėms, kurie atneša šviesą į mano gyvenimą. Aš nustojau jausti kaltės jausmą dalykams, kurie man netinka. Man daugiau nebereikia teisintis.

Tai nereiškia, kad aš atsisakau santykių, tačiau renkuosi tuos, kurie yra nuoširdūs, kuriuose pokalbiai yra reikšmingi o mano dienos užpildytos, o ne tik paprasčiausiai užimtos. Šis laikas skirtas ir paleidimui – to, kas jau praėjo ir nebereikalinga.

Šis laikas skirtas ir džiaugsmui, bet ne dėl grandiozinių pasiekimų o dėl to paties tylaus džiaugsmo. Nustojau vaikytis laiką ir pradėjau juo tiesiog mėgautis.

Su metais santykiai transformuojasi taip, kaip jūs visiškai nesitikėjote. Kai kurie tampa stipresni, pagilinti bendrais prisiminimais ir tarpusavio supratimu, kiti gi užgęsta, tarsi knyga, kurią jūs kažkada padėjote į šoną ir daugiau niekada neatsivertėte.

70 ties metų aš supratau, kad ne visi santykiai skirti tam, kad tęstųsi amžinai ir tai normalu. Supratau, kad žmonės, kurie šiuo metu yra dabartiniame mano gyvenimo etape yra tie, kurie man svarbūs.

Kai buvau jaunas, santykiai man buvo viskas: aš supau save draugais, kolegomis, kaimynais, norėdamas būti tuo žmogumi, kuris stengėsi visus padaryti laimingais. Tačiau… Kai kurie santykių baigtį lydėjo sudužusi širdis, kai kurių – paprasčiausiai praėjęs laikas.

Dabar suprantu, kad gyvenimo keliai mus visus nuveda skirtingomis kryptimis. Žmonės į jūsų gyvenimą ateina su konkrečia užduotimi: arba visam laikui arba tik konkrečiam sezonui. Ir supratimas, kurie iš jų yra kurie, man atnešė ramybės jausmą.

Mes visada keičiamės. Ir aš jau ne tas žmogus, koks buvau 40-ties ar net 60-ties. Mano prioritetai kitokie, nei buvo anksčiau: dabar vertinu paprastumą ir nuoširdumą. Neturiu laiko dramoms ir santykiams, kurie atrodo vienpusiški. Tikri santykiai ne vargina, jie užpildo.

Visos nesėkmės santykiuose mane išmokė nubrėžti ribas, pažinti nerimastingus ženklus ir, svarbiausia, vertinti savo asmeninę gerovę. Dabar savo energiją atiduodu žmonėms, su kurias galiu kilti į viršų, o ne tiems, kurie tempai mane žemyn.

Visiems buvusiems santykiams esu dėkingas už tai, kad jie man padėjo tapti tuo, kuo esu šiandien. Dabar jau žinau, kad prarastą pasitikėjimą labai sunku atstatyti, todėl 70 ties metų aš tampu labai atsargus, prieš ką nors įsileisdamas į savo artimą ratą. Patirtis mane išmokino būti atsargiu.

Tuo pačiu supratau, kad pasitikėjimas būna ne tik kitais, bet ir savimi. Pasitikėjimas savo gebėjimu pasitraukti nuo toksiškų žmonių, nepriklausomai nuo to, kaip ilgai jie buvo mano gyvenime. Pasitikėjimas savo širdimi, kurią reikia saugoti, jeigu net tai reikštų „laikytis atstumo“.

Pasitikėjimas – tai labai subtilus balansas. Nereikia statyti tokių aukštų sienų, kurių niekas negalėtų įveikti. Reikia tik pagaminti pakankamai tvirtus vartus, kurie galėtų sulaikyti blogį kitoje pusėje, bet pakankamai atvirus, kad įsileisti meilę ir ryšius, kuomet jie atrodo teisingi.

Aš vis pagalvoju, kur dingo tie laikai. Aš išaugau tuo laiku, kai kaimynai buvo tarsi viena didelė šeima.

Mes žinojome vienas kito vardus, nekviesti vienas pas kitą eidavome gerti kavos ir siūlydavome pagalbą dar iki to, kol jos bus paprašyta. Tokių santykių palaikymui nereikėjo jokių pastangų. Bet dabar atrodo, kad visi užimti kažkuo kitu: sėkme, pripažinimu ar paprasčiausiai bandymu atitikti visuomenės standartus.

Net šeimose atsirado bendravimo atstumai – tiek fiziniai, tiek emociniai. Technologijos čia suvaidino didžiulį vaidmenį. Negalvokite nieko blogo – aš labai dėkingas technologijoms, kad galiu su anūkais bendrauti video kameros pagalba ar palaikyti ryšius su senais draugais per socialinius tinklus.

Tačiau tie ekranai tarp mūsų sukūrė kažkokią sieną. Juk sėdėti priešais žmogų ir jausti jo buvimo šilumą… Atrodo, kad pasaulis tapo daug triukšmingesnis, bet kartu ir daug vienišesnis. Buvusios vertybės, su kuriomis aš išaugau, nedingo, tačiau jos tapo daug mažiau girdimos tarp savireklamos ir žvėriškos konkurencijos triukšmo.

Aš dažnai ilgiuosi praeities paprastumo ne todėl, kad priešinuosi pokyčiams, bet todėl, kad man trūksta tikrų žmogiškų santykių gilumos. Tada santykiai buvo mažiau transakciniai ir buvo supratimas, kad kartu praleistas laikas yra kažkas labai vertingo.

Bet tuo pačiu suprantu, kad kiekviena epocha turi savo iššūkius. Bet, matydamas, kur ir kaip juda pasaulis, aš einu į vienatvę ne iš nusivylimo, bet iš norėjimo išsaugoti tai, kad man yra svarbu.

Vienatvė -tai ne vienišumas. Jaunystėje vienatvę lyginau atstūmimo jausmui. Dabar supratau, kad vienatvė – ne tai, ko reikia bijoti, o tai, ką reikia branginti. Vienišumas – tai tuštuma ir ryšio ilgesys. Vienatvė – didžiulis malonumas nuosavoje kompanijoje.

Dabar aš jau supratau, kad didžiausias džiaugsmas – likti vietoje, leidžiant pasauliui išnykti kažkur antrame plane.

Vienatvėje aš grįžtu į prisiminimus ir su didžiuliu dėkingumu patirčiai, kuri mane suformavo.

Ir nereiškia, kad aš atsijungiau nuo pasaulio. Mano veidą ir dabar nušviečia šypsena, kai pas mane į svečius užsuka anūkai, norėdami paklegenti su draugais. Ir aš labai džiaugiuosi tais santykiais, todėl kad jie – mano pasirinkimas, o ne pareiga“.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.