2025.02.09 06:40
Iš pasakų, padavimų ne kartą esame girdėję apie amžiną kovą tarp šviesos ir tamsos, tarp gėrio ir blogio. Netgi dienos ir nakties kaita ar įvykiai visuomenės gyvenime regis, tai tik patvirtina.
Bet esama ir kitokio požiūrio, pagal kurį tamsos aplamai nėra. Yra tik meilė, Dievas ir pan. Koks iš tikrųjų yra pasaulis? Jo dualumas pamatinis ar tai tik laikina regimybė.
Fizikine prasme, tamsos iš tikrųjų nėra. Kaip ją pamatuoti? Nėra nei mato vieneto, nei prietaiso jai išmatuoti. Tamsa, tai šviesos trūkumas, šviesos nebuvimas. Yra tik šviesa…
Tai gal ir blogio nėra? Visų jo apraiškų? Pavydo, pykčio, konfliktų, karų? Korupcijos, pedofilijos, kriminalinių nusikaltimų? Gal mes rojuje gyvename?
Ar visa tai, tiktai iš meilės trukumo?
Verta, tokio požiūrio akimis, pažvelgti atidžiau. Siela yra neutrali, kaip lietus ar distiliuotas vanduo. Į kokią aplinką pateks, tokią priims ir formą – lytį, tautybę, kalbą, papročius, pasaulėžiūrą…
O kalbant lietuviškos tautosakos stiliumi, į kieno „vežimą“ įpulsi, tokias ir daineles dainuosi. Todėl tapatybės klausimas labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias.
Pirmiausia kūnas (kaip Trampui Amerika), jis yra mano svarbiausia ir logiškai pagrįsta tapatybė. Jaučiu tik jį palaimoj ar kančioj. Visi kiti – ne „aš“…
Net žmona, vaikas, giminaičiai, tai jau ne aš. O ką jau apie tuos „kitus“, kurie kitom kalbom, kitiems dievams, kitas maldas burkuoja.
Yra žmonių, kurie tiki reinkarnacija, kad nemirtinga siela (su kiekvienu nauju gyvenimu) keičia kūnus, kaip kokius drabužius. Aniems, suprantama lengviau taip stipriai neprisirišti, nesusitapatinti su savo laikinu „drabužiu“. Tai reiškia, kad jiems lengviau tapatintis su savo tikrąja – dvasine dalimi.
Iš to ir paprotys, sveikinantis, suglausti ant krūtinės delnus, tariant „Namaste“. Kas reiškia „sveikinu dievą esantį tavyje“.
O ką gi daryti mums krikščioniams, kai mes gyvenami tik vieną kartą ir randamės žymiai siauresniame kūniškos tapatybės „rėmelyje“? Tikėtis, kad mūsų sutrūniję kūnai kada nors prisikels?
Ar jau ne laikas būtų Vatikano tėvelių paklausti, kodėl jų pirmtakai, penktojo sinodo metu „prabalsavo“ už vieno gyvenimo koncepciją?
Žmonės supras, nieko čia ypatingo. Gal tikėtasi vieno šanso (gyvenimo) sąlygomis stropesnių pastangų dvasiniam kelyje? Ar tai siekis daugiau reikšmės suteikti sau – bažnyčiai, kaip tarpininkui?
Bet kokiu atveju šis žingsnis nepasiteisino – viduramžių inkvizicija, kryžiaus žygiai…
Kai kas šį katalikų bažnyčios nuopuolį, pagimdžiusį protestantus, pateisina – „tokie buvo laikai“. Bet gi dabar ne viduramžiai, o kiti krikščionys – pravoslavai, priešakyje su Putinu ir Kirilu, daro tą patį… Pirmieji išžudė prūsus, antrieji tai daro su ukrainiečiais. Kaip tai paaiškinti, kaip suderinti su Kristaus mokymu?
Man aišku viena – bažnyčia nėra dievas, bažnyčia yra žmonės. Bet kuri religija yra, kaip pagalbinė priemonė žmonių dvasiniame kelyje. Tam jos ir sukurtos. Ypač nesavarankiškoms, infantiliškoms sieloms. Tai, kaip ramentai invalidui ar nusilpusiam.
Bet, kai invalidas pasveiksta, nusilpęs sustiprėja, tada ramentai tampa kliuviniu. Kliuviniu tampa ir bažnytinės dogmos. Jos kaip kriauklių sankaupos ant laivo dugno…
Kitose planetose, civilizacijose, kurios jau išbrido iš vidinių konfliktų ir karų, religijos atmiršta savaime, natūraliu būdu, vis didesniam žmonių (protingų būtybių) skaičiui pasitraukiant iš tikėjimo (religinės) sferos į žinojimo (mokslinę) sferą.
Šis procesas jau matomas ir pas mus, vis labiau trūksta kunigų…
Kūniškos ir religinės tapatybės „rėmai“ ne vieninteliai apribojantys žmogaus sąmonę ir paliekantys ją didesniuose ar mažesniuose patamsiuose. Esama ir kitų tamsybių, kurios visos tarpusavyje susiję.
Visiškai dėsninga, kad pasakose „blogis“ vaizduojamas trigalvio ar net devyngalvio slibino pavidalu. Visos „galvos“ išauga iš to paties kūno. O kas gi ta centrinė „slibino“ galva? Kokia žmogaus nuodėmė pati didžiausia?
Be jokių abejonių, tai puikybė. Tai savęs aukštinimas ir kitų niekinimas vienu metu. Jos atsiradimas visiškai natūralus – iš kūniškos tapatybės išplaukianti pasekmė. Juk kiekvieno žmogaus pojūčiai, išgyvenimai, mintys, jausmai (jam pačiam) yra artimiausi, ryškiausi. O kitų?
Kitų jis net nežino, nejaučia, tik numanyti gali. Todėl visiškai natūralu savas mintis, jausmus, savo „pasaulį“ vertinti labiau nei kito. Iš to ir „pasaulio bambos“ jausena…
Suprantama, kad tai dar ne puikybė, tik palanki dirva. Šią „pasaulio bambos“ jauseną atsveria sąmoningumas, supratimas, kad taip jaučiasi visi…
Deja tokį supratimą ne visi turi. Puikybe „suserga“ stokojantys savistabos, sąmoningumo, savikritikos. Šio deficito pasekmėje „bambizai“ ima pūstis… Atsiranda globėjiškas tonas ir kitų menkinimas.
Pavieniai išpuikėliai ar jiems giminingi narcizai didelio pavojaus visuomenei nesukelia, netgi dažniau atrodo komiškai.
Bet, kas kita, kai „kitų“ niekinimas ir savęs aukštinimas priima grupinį ar net nacionalinį pobūdį. Taip gimsta nacizmas (pranašumo ideologija).
O, tai jau priešingybė meilei. Draugystė, meilė įmanomos tik tarp lygių…
Jeigu nori tokių – „horizontalių“ santykių su visais žmonėmis, prieš nieką nesipūsk ir prieš nieką nesilankstyk. Prisimink, kad nėra pasaulyje išminčiaus, kuris neturėtų ko pasimokyti iš bet kurio praeivio.
Dar galima priminti tai, kad Dievas – visur esantis, kiekviename žmoguje. Niekindamas žmogų, niekini ir Jį…
Ne visos ligos tik fizinės, bet netgi ir jos, kaip taisyklė prasideda subtilesniam lygmenyje ir tik galutinėje fazėje pasireiškia kūne. Pvz. eilinio gripo atveju, nuo nežymaus peršėjimo gerklėje iki visiško išsikosėjimo ir išsisnarglėjimo pakanka savaitės.
O kiek reikia laiko, kad nacizmas per tarpinę šovinizmo stadiją, išbujotų iki fašizmo? Trečiajam Reichui ir dešimtmečio neprireikė. Nes vokiečiai nesidangstė geriečių, išvaduotojų aureolėmis, atvirai deklaravo „gyvybinės erdvės“ poreikį savo nacijai…
Todėl vokiškojo fašizmo pasireiškimas buvo ūmus.
Kitaip yra su „rašistais“. Jie, visą laiką, kaip toje Vladimiro Visockio dainoje apie zombius (vurdalaki) – apsimetę turistais…
Pasitelkę melą, propagandą, prisidengę aukštais idealais, „nacistais“, „fašistais“, vadindami ne save, o tuos, kuriuos puola… Toks užmaskuotas, veidmainiškas fašizmas dar šlykštesnis – chroniška jo forma.
Bet dar svarbesnis klausimas – kaip šitą puikybę, išbujojančią iki fašizmo, išrauti iš žmonijos gyvenimo?
Ar yra prevencinių priemonių jai užkardyti?
Iš ilgalaikių – neutrali (esperanto) kalba tarptautiniam (lygiateisiam) bendravimui, tarp visų Žemės gyventojų. Ji neutralizuos nacistines ambicijas.
Dar turiu ką pasakyti apie kitas „slibino galvas“, bet vienam kartui bus per daug.
Ir ką? Ar gali būti kitaip?
Vargu, atskirtis dalykas rimtas. Niekas už mane nepavalgys ir niekas manęs neatjaus, kai dantį skauda ar didesnė bėda.
Ne visai taip, žmonės skirtingi, pasitaiko ir suprantančių.
Pasitaiko, tik atskirties daugiau nei supratimo. Taip, atskirties daugiau, bet supratimas auga. Jis gyvas, jo daugėja. Kai žmoguje atsiranda supratimas…
„Kas supranta, tas nepyksta“, supratimas daro pokyčius. Atskirtis, egoizmas, kaip uola – didelė ir tvirta. O supratimas minkštas, nepastovus… Bet „lašas po lašo…“, didžiulius kanjonus tvirtoje oloje padaro vanduo. O supratimas užaugina ir subrandina civilizacijas.
Labai abejoju ar subrandins mūsiškę.
Svarbu suprasti klaidas. Pažeistas balansas, pusiausvyra tarp atskirties ir vienybės. Atskirties daugiau, ji dominuoja. Atskirtis iš materijos, iš kūniškos žmogaus prigimties, iš tapatinimosi su savo kūnu.
Betgi tu nesi kūnas, tu jį tik turi. Turi ir dviratį, bet nesi dviratis. Cha, bet dviračio aš nejaučiu, man jo neskauda. O kūną aš jaučiu, kaip galiu su juo nesitapatinti?
O konkrečiau? Gal tu rankos? Juk viską su jomis nudirbi? Gal kojos? Kiek pasaulyje invalidų be galūnės ar dviejų, bet tapatinimasis su kūnu išlieka ir be jų.
Nors pasitaiko atvejų, kada ši tapatybė nutrūksta. Tuo įsitikinti galima „jutubės“ paieškos laukelyje užrašius žodį „Prasmė“. Šio raktinio žodžio pagalba galima peržiūrėti daug klinikinės mirties atvejų – pasidalinimų (išgyvenimais). Kaip taisyklė, atsiskyrusi nuo kūno siela, nieko jam nebejaučia ir nebenori į jį sugrįžti…
Na taip, tokios peržiūros – į naudą. Jos gilina supratimą, kad mūsų kūnai laikini, mirtingi, kad tapatinimasis su kūnu labai apriboja sąmonę – tikrąjį, nemirtingąjį „aš“.
Tai žmonijos daliai, kuri tiki reinkarnacija, kad nemirtingoji žmogaus siela (su kiekvienu gyvenimu) keičia kūnus, kaip drabužius, žymiai lengviau išlaikyti „distanciją“ nuo savo kūno. O tai reiškia, labiau tapatintis su savo dvasine (amžinąja) dalimi.
Krikščionys, tiksliau jų vadai (penktajame sinode) „prabalsavo“ už vieno gyvenimo koncepciją, nors iki to nuomonių būta įvairių. Kodėl taip pasielgė? Kas žino, galima tik spėlioti.
Gal įsivaizdavo, kad žmonės, gyvendami tik „vieną kartą“ labiau stengdamiesi papulti „į dangų“, stropiau laikysis dešimties dievo įsakymų ir kitų reikalavimų?
Gal, prisiimdami tarpininko vaidmenį, tarp žmogaus ir Dievo, sau – bažnyčiai siekė suteikti daugiau reikšmės?
Man aišku viena – bažnyčia nėra dievas, bažnyčia yra žmonės. O žmonės stokoja ne tik meilės, ne tik atjautos vienas kitam, bet ir paprasčiausio supratimo.
Kolumbas Ameriką atrado…
Nesišaipyk, bet koks supratimas didina šviesą. Kad ir tai, kaip paprasčiausias, tarsi visiškai nekaltas tapatinimasis su savo kūnu, „kitus“ (automatiškai) paverčia svetimais, o gana dažnai netgi priešais.
Netgi kaimynas, dėl interesų konflikto, gali virsti priešu, o ką jau kalbėti apie tuos „kitus“, kurie kalba kita kalba, su kuriais yra įsisenėjęs priešiškumas.
Na taip, iki didelio gaisro tik mažos kibirkštėlės tereikia, kai labai sausa…
O kada labai „sausa“?
Tada, kai žmogus susireikšminęs, kai į visus žvelgia iš aukščiau. Tokiam „kiti“ atrodo mažesni, kvailesni… Kitų menkinimas ir savęs aukštinimas yra tos pačios „ligos“ požymiai, kuri vadinasi PUIKYBE.
Ir visiškai pagrįstai laikoma didžiausia nuodėme. Argi ne iš puikybės prasideda nacizmas – kitos tautos menkinimas ir savos aukštinimas? Kuris palaipsniui perauga į šovinizmą – žodžiais išreiškiamą atvirą priešiškumą.
Kai ištisus dešimtmečius giedamas himnas, kaip „broliškas respublikas“, „amžiams“ sujungė „didingoji Rusia“, kai tiek prikurta filmų apie „didįjį tėvynės“ karą, tai neišvengiamai vyksta vienpusiškas kelių kartų programavimas.
Mes niekada nepuolame, tik ginamės, „mūsų reikalas teisus“. Rezultate – susireikšminimas ne asmens, o jau nacionaliniu lygmeniu – „Rusijos protu nesuvokti“ , Rusija didinga, Rusija dvasinga, o vakarai
Pala, pala „liga, puikybė“, tai evoliucija. Net kokia obelis ar kriaušė, pirma turi užsiauginti šaknis, šakas ir tik po to galės brandinti vaisius.
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
494
Atsiprašau už straipsnyje pasikartojančias mintis, mat pamiršau apačioje ištrinti pirminį (juodraštinį) variantą. Gavosi du blynai, apatinis prastesnis.
Autorius.
fasizmas – dar tik gimsta! Ir nereikia nukreipineti i istorines dirvas,idant to nematytume,”isminciau” autoriau! Nes gimsta jis ne is tu,ka ivardinote!
Pateikit fašizmo apibrėžimą – (pagal save).
Pagal mane (chronologiškai): nacizmas – vienos nacijos pranašumo ideologija kitų atžvilgių; sekantis etapas šovinizmas – jau atviras priešiškumas „kitiems” žodine forma, pvz. Žirinovskis; ir galutinė fazė fašizmas – „kitų” žudymas, (rašistų veiksmai Ukrainoje)
daug desimtmeciu stebime kitapus balos. Simtmeciu nebeminekime,uzteks pradeti nuo Hirosimos ir Nagasakio. O dabartinio „pasaulio valdovo” paraleliu su buvusiais seniau – neiziurite!? Jei ne – nera ka ir aptarineti!
Autorius omeny turėjo sionizmą.
Na ir laikai atėjo – kad ir šūdą malant, reikia būtinai ir Rusiją paminėti. Keistai atrodo tokios kalbos: „..rusai nori sunaikinti ukrainiečius…”. Jeigu jie norėtų tai daryti, tai elgtųsi, kaip Lietuvos valdžiažmogių draugai žydai palestinoje ar amerikiečiaiJugoslavijoje, rusai tiesiog bombomis šluotų miestus ir visą kraštą paskelbtų neskraidimo zona, nutrauktų bombomis visus kelius vakarų pusėje, kad nebūtų jokio ginklų patekimo į šalį ir šluotų viską, nes bombų turi daugiau neipas save durnius machorkos… Taip kad, nereikia sakyti, kad rusai naikina ukrainiečius… Juk tada jie ukrainiečių nepriimtų
taipogi zinoma tik viena „politine kryptis”. Tik maziau tai reklamuojama ir atvirai prievartaujama tuo tiketi.
Rusai tikrai naikina ukrainiečius. Ginkluoti įsibrovė per sieną į Ukrainą ir žudo. Tai neigia tik kvailys.
Tik kvailys neskiria karo nuo naikinimo,
Juk pagal ukrainiečių pateikiamus skaičius – rusų žuvo daug daugiau. Pagal šią versiją sakyčiau – savižudybė, o ne naikinimas.
O štai Izraelis palestiniečius tikrai naikina – ten skaičiai skiriasi šimtus kartų palestiniečių nenuadai.
Karas, kai kovoja apylygės jėgos – o naikinimas, kai daug didesnė jėga užpuola visiškai bejėgį ir jį žudo.
Ukrainoje taip nėra.
Žudymas ir naikinimas yra tas pats. Rusai UŽPUOLĖ ir žudo, ukrainiečiai GINASI ir žudo. Tamstos išvedžiojimai šia tema man nerimtai atrodo.
Puolamąjį karą XXI a. pateisinti gali tik į fašizmą linkęs žmogus.
Autorius Romas Cibas geriau žinomas infa.lt skaitytojams pseudonimu Jinas.
Dėkoju Autoriui už pamastymus apie būtį. Tokių straipsnių man norėtųsi kad būtų daugiau. Kaip ir autorius esu tos nuomonės, kad Dievas yra, kad jis mus sutvėrė ir kad mes esame Jo vaikai.
Skiriasi tik mūsų požiūriai į tai, kaip reikia būti su Dievu.
Autorius mano, kad Bažnyčia yra nereikalinga ir kad žmogui su Dievu užtenka būti, jei teisingai supratau, vienam.
Mano nuomonė yra ta, kad Bažnyčia, kaip bendruomenė, įkurta Jėzaus, mums kiekvienam yra reikalinga, nes kaip sakoma – į dangų po vieną neinama, o einama kartu su šeima ir su bendruomene. Esu tos nuomonės, kad mes visi esame vienas su kitu susiję šeimos, giminystės, bendrystės ir draugystės saitais.
Taip pat Autorius straipsnyje iškėlė mintį, kad Bažnyčios tikslas yra valdyti žmones ir juos palenkti savo ideologijai. Autorius mano, kad Bažnyčia stengiasi išnaudoti kitus žmones semdama iš jų materialines gėrybes.
Su tokiu požiūriu aš nesutinku.
Norėčiau Autoriaus paklausti, jei kaip sakote, Bažnyčios tikslas yra vien tik apgauti žmones ir išvilioti pinigus, tai kaip tuomet paaiškintumėte tą faktą, kad yra daugybė šventųjų, tokie kaip motina Teresė arba kaip kunigas Jonas Bosko, kurie ne tik kad per visą savo gyvenimą nieko vertingo neįsigijo, bet visą savo turimą menką turtą ir visas gautas aukas, ir net, kas visų svarbiausia – visą savo laiką, visą savo gyvenimą, visą savo dėmesį skyrė pačių vargingiausių ir pažeidžiamiausių žmonių globai. Ir tokių šventųjų yra begalė. Jei Bažnyčioje yra tokių Žmonių ir jie jie ypatingai pagerbiami, tuomet tai parodo, kokios vertybės yra puoselėjamos Bažnyčioje.
Taip pat gerbiamam Autoriui priminčiau, kad ir mūsų Lietuvoje dvasininkai netgi savo gyvybės kaina siekė teisingumo visiems žmonėms. Priminsiu, kad 1863 metų sukilimo vienas iš vadovų buvo kunigas Antanas Mackevičius. Taip pat priminsiu vyskupą Motiejų Valančių, kurio veiklos keliant Lietuvos žmones iš alkoholizmo ydų ir priklausomybių pristatinėti nereikia. Taip pat Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu 1920-aisiais dvasininkai labai stipriai prisidėjo prie Lietuvos ekonomikos ir mūsų Tautos dvasios pakilimo. Tokie dvasininkai kaip Maironis ir kiti. Šventų kunigų, vyskupų, dvasininkų vardus galima vardinti ilgai.
Kai Jėzaus paklausė, kas Tu esi – Jėzus atsakė, pažiūrėkite į mao darbus, ligoniai pagydomi, mirusieji prikeliami ir tuomet patys nuspręskite kas Aš esu. Taip pat ir mes galime sakyti – pažiūrėkite į Bažnyčios šventųjų darbus ir tuomet patys nuspręsite kas yra Bažnyčia.
„pažiūrėkite į Bažnyčios šventųjų darbus ir tuomet patys nuspręsite kas yra Bažnyčia” – taip sakyti nėra labai sąžininga, nes Bažnyčia tai visi tikinčiųjų bendruomenės nariai, o ne tik šventieji. Šventų Bažnyčioje yra, bet procentaliai nedaug, gal 1 iš milijono ar pan. Iškalbingas ir tas faktas (turbūt atsitiktinumas?), kad tamstos kaip šventų žmonių paminėti pavyzdžiai (išskyrus vieną) yra 100 – 160 metų senumo. A kodėl tokie seni? Imkim katalikų Bažnyčios dvasininkus – labai įvairių yra ir jų tarpe, nuo pasiaukojusių savo darbui šviesulių (pagarba jiems!) iki tokių dvasiškai menkų kad žodžių trūksta.. vienas kunigas vardu Valerijus bažnyčios šventoriuje gyvam kolaborantui TSKP nariui paminklą pastatė, kitas kunigas kunigų seminarijos rektorius buvo KGB agentas „Pušis”.
Į tamstos išsakytą kritiką, kad paminėjau 100 metų senumo šventuosius Bažnyčios žmones, galiu atsakyti, tai padariau, kaip paminėjau ir praeitame komentare dėl laiko ir vietos trūkumo. Pasišventusių kunigų ir vienuolių tikrai nepritrūko.
Štai vienas iš tokių manau pasišventusių žmonių.
Jaunuolis gimė 1960 m. Nuo 1976 m. dalyvavo Eucharistijos bičiulių veikloje, blaivybės sąjūdyje. 1978–1982 m. Vilniaus pedagoginio instituto Užsienio kalbų fakultete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. Su kitais leido ir platino žurnalą „Vytis“, bendradarbiavo Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje, laikraštyje „Aušra“, juos platino. 1982–1984 m. tarnavo SSRS kariuomenėje, viešai atsisakė duoti sovietinio kario priesaiką, buvo terorizuojamas, nuplaktas kareiviškų diržų sagtimis, tačiau nepasidavė. Pas jį nuvykęs kunigas J. Zdebskis sutarė su vadovybe ir parsivežė sužalotą jaunuolį į Lietuvą. Jaunuolis dėl to buvo labai dėkingas, nes pasak jo, jį vistiek būtų užmušę. Šis jaunuolis vėliau tapo kunigu. Jo vardas Robertas, pavardė Grigas. Kunigas Robertas Grigas sausio įvykių metu buvo nuolatinis Vilniaus barikadų gyventojas, kur galima sakyti pirmosiose apkasų eilėse teikdavo žmonėms Švč. Sakramentą, klausydavo išpažinčių, stiprindavo Lietuvos gynėjus.
Taip pat pateiksių sąrašą kitų Lietuvos kunigų (atsiprašau, dėl laiko stokos nevardinsiu, kuo jie visi nusipelnė, apie juos galima pilnai pasiskaityti internete). Tai palaimintasis Jurgis Matulaitis, palaimintasis Teofilis Matulionis, Vincentas Borisevičius, jau minėtas kun. Juozas Zdebskis, kardinolas Vincentas Sladkevičius, tėvas Stanislovas, Alfonsas Svarinskas, Vaclovas Aliulis, Lietuvos Bažnyčios kronikas leidusieji sesė Nijolė Sadūnaitė, sesė Gerarda Elena Šuliauskaitė, kardinolas Sigitas Tamkevičius, kun. Jonas Boruta… ir daug kitų.
Suprantama, kad ir tarp dvasininkų buvo pasidavusių taribiniam terorui, tačiau bendrai visumoje mūsų Lietuvos dvasininkija išlaikė nesitaisktymo su blogiu intenciją. Prisiminkime, tarybiniais metais Lietuvoje nebuvo kito tokio leidinio, kaip Lietuvos katalikų Bažnyčos kronikos, kuris būtų masiškai palaikomas daugumoje dvasininkų, teikiant medžiagą rašymui, užsiimant leidyba bei platinimu, kuris net metus kovai maksimalias KGB pajėgas nebuvo sustabdytas.
Kaip aš galėjau pamiršti, eina sau, paminėti Faustiną Kovalską, lenkijos vienuolę mistikę, gyvenusią Vilniuje ir čia turėjusią regėjusią Jėzaus apsireiškimus, remiantisk kuriais yra nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas, Vilniuje įkurta Dievo Gailestingumo šventovė ir kurios pamaldumas į Dievo Gailestingumą išplito visame pasaulyje.
Atsiprašau už atminties spragas.
„kilo Lietvos ekonomika” nuo 1920uju,kad Zemes Bankas nespedavo ukiu is varzytiniu leisti! „Verkia senis,rauda boba,zliumbia basas vaikas. Taip,po Zemes Banko „globa”,slenka krizes laikas”. Citata is tuometinio leidinio „Kuntaplis”. Priespaskutinis citatos zodis atspindi tuometini ekonomini suoli… 😀 Kai rasote kliedesius,bent pasidomekite pries tai,kaip ten buvo!
Na taip, vos atgavus Lietuvai nepriklausomybę ir išsivadavus iš Rusijos, pradžioje 1920-aisiais metais buvo labai sunku. Tačiau jau po 20-ties metų Lietuvos bvp buvo tokio paties dydžio kaip Danijos. Mes gyvenome taip, kaip danai (kyla klausimas kodėl dabar, praėjus net 35 metams po nepriklausomybės atgavimo mes vis dar negyvename kaip danai), buvo sukauptos aukso atsargos (o dabar sukaupta 30 milijardų dydžio skola).
Taip pat ir prie Lietuvos ekonomikos kilimo stipriai prisidėję yra dvasininkai. Tai Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis, kuris baigė teologijos studijas, tik neįstojo į kunigus. Taip pat ir kunigas Mykolas Krupavičius, buvęs nepriklausomos Lietuvos seimo nariu ir 1923-26 metais žemės ūkio ministru.
Dar pavystysiu šią temą.
Palyginkime pvz tuos faktus, kad 1920-ųjų metų Lietuvos vyriausybė pradėjusi savo gyvavimą nuo nulio, per 20 neprklausomybės metų ne tik pakėlė Lietuvos ūkį, bet prie viso to sugebėjo sukaupti ir aukso atsargas. Tuo tarpu mūsų šiandieninis seimas ir vyriausybė per 35 metų laikotarpį tesugebėjo įlysti į milžiniškas 30 milijardų dydžio skolas?
Mano manymu taip nutiko, nes yra didžiulis vertybinis 1920-ųjų ir šiuolaikinės Lietuvos skirtumas. 1920-aisiais buvo tautinis pakilimas, lietuviai ir esantieji seime rūpinosi savo Tauta, dvasininkai ir poetai kėlė žmonių dvasią aukštyn, kalbininkai gaivino kalbą, vyriausybės nariai rūpinosi savo žmonėmis. Kažkaip anomečio kilimo laikais būtų buvę neįsivaizduojama, kad kuris nors ministras savintųsi savo žmonių pinigus ir įsigytų salas ir namus graikijose. Anuo metu supratimas buvo ne siaurai pragmatiškas, bet idealistinis. Ano meto supratimas buvo toks, kad bankinikai, tapę finansų ministrais ne stengdavosi prisiplėšti iš visų žmonių sukauptų gėrybių, bet atvirkščiai – dalindavo ūkininkams savo pačių pinigus beprocentinėms paskoloms vien tam, kad greičiau atsigautų ūkininkai, kurie buvo Lietuvos ūkio variklis ir greičiau pakiltų Lietuva. Ar galite įsivaizduoti, kad šiandien bankinikai galėtų taip imti ir dalinti savus pinigus?
Pragmatiškumas, kai kiekvienas stengiasi prisigrobti tik sau yra pražūtingas visiems. Ir atvirkščiai – idealistinis požiūris, kuris pragmatikui ir egoistui atrodo kvailas, yra išsigelbėjimas visiems.
Prie idealistinio ano laiko požiūrio susiformavimo labai daug prisidėjo Bažnyčia ir jos iškiliausi kunigai ir vyskupai, keldami žmonių širdis prie Dievo, teisingumo, tarpusavio supratimo, parodydami, kad ne pats žmogus sau turi būti svarbiausias. Mūsų ano meto Lietuvos žmonės buvo gilaus tikėjimo, labai rėmėsi Dievu.
Ir dabar, ačiū Dievui, Lietuvos žmonių tikėjimas yra gerokai manau stipresnis nei kai kurių vakarų šalių. Tad ir išlaikykime tą tikėjimą ir stiprinkime jį, gaivinkime vertybes, tiesinkime kelius, užpilkime griovius ir Dievas mums padės.
ekonominio suolio! Fabrikai ir prekyba buvo zydu,kiaules ir zemes ukis – danu. Lietuvai is to – spyga ir varzytiniu lavina. Motinos pardavinejo dukras i viesnamius,apie ka labai gerai liudija to meto dokumentine knyga „Nuodemiu gatve”! Vaikinai masiskai brego i Amerika. Nusikalstamumas netilpo i jokius remus! Gerai gyveno tik politikai,ministrai,daktarai,dvasininkai ir … karininkai! Nes visa BVP ir suede militarizacija! Ieskokite to meto dokumentu,o ne dabartiniu „redagavimu”! Ir pamatysite ne tik dabarties paraleles tam laikmeciui,bet,galimai ir nauja svetimos kariuomenes masini sutikima,su gelemis,sokiais ir dziaugsmo asaromis!
Tų nuodėmių gatvių visais laikais visose šalyse buvo ir yra. Jei pagal nuodėmių gatves imtume vertinti visas šalis – tai nei vienos padorios nerastumėme.
Taip pat manau, kad tamsta stipriai perdedi sakydamas, kad visas žemės ūkis priklausė ne lietuviams. Mano seneliai tarkime buvo iš kaimo, jiems priklausė nemažai žemės. Ir tokių žmonių, lietuvių, turėjusių daug žemės ir ją dirbusių yra daug, iš kurių vėliau šį žemė buvusi atimta, o patys išvežti į Sibirą.
Pasižiūrėk, tamsta, kas rašoma Visuotinėje enciklopedijoje apie tai, kam priklausė žemė Lietuvoje:
„Ūkininkams (80 % gyventojų) priklausė apie 50 % visos žemės, apie 26 % – bajorų kilmės dvarininkams (4 % gyventojų), dažniausiai nusiteikusiems prolenkiškai (kitą žemę valdė valstybė, Bažnyčia, miesto gyventojai).
Pagal Steigiamojo Seimo 1922 02 15 priimtą Žemės reformos įstatymą (paskelbtas 1922 04 03), dvarų žemės, viršijančios nustatytą 80 ha (nuo 1929 – 150 ha) žemės ir 25 ha miško normą, buvo nusavintos ir priskirtos valstybės žemių fondui. Šios žemės buvo dalijamos kariams savanoriams, bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Pradėta naikinti bendras ganyklas, kaimus skirstyti vienkiemiais. Žemės reforma (ji neapėmė Klaipėdos ir Vilniaus krašto) susilpnino socialinę atskirtį ir socialinę įtampą kaime, sustiprino vidutinių ūkininkų sluoksnį ir sudarė sąlygas tolesnei žemės ūkio raidai. Jis plėtotas pagal vadinamąjį Danijos modelį: orientuotasi į mėsos ir pieno gamybą Lietuvai ir eksportui į Vakarų šalis (Didžiąją Britaniją, Prancūziją ir kitas). Žemės ūkio pagrindu plėtojosi pramonė.”
Manau, kad tamsta sakydamas, kad Lietuvoje nebuvo ekonominio šuolio ignoruoji faktus. Tamsta ignuruoji tokius faktus kaip tai, kad Lietuva įsivedė savo valiutą litą, kuris buvo dngtas auksu, Kad Lietuvoje kūrėsi universitetai, kad buvo plėtojama kultūra ir švietimas, kad padidėjo pradinių ir vidurinių mokyklų tinklas, kad atsirado Vytauto Didžiojo universitetas, kad Lietuva savo produkciją ėmė eksportuoti į Angliją, Prancūziją, Daniją. Pasižiūrėk tamsta vien į Kauną, kurio visas vadinamasis Naujamiestis, visa dabar esanti centrinė Kauno dalis buvo užstatyta būtent šiuo trumpu 20-ies nepriklausomybės metų laikotarpiu išlaikant aukštą europinį architektūros ir technologinį lygį.
Vardui,
vienuolę Heleną Kowalską (vienuoliškas vardas Faustina) popiežius 2000 m. pripažino šventąja. Mane sudomino Gailestingojo Jėzaus paveikslo istorija, nes labai nustebino tapybos darbo religine tematika politizavimas – to nebuvau matęs panašiuose darbuose: iš Jėzaus širdies sklindančių spindulių spalvos sutampa su Lenkijos valstybinės vėliavos spalvomis, balta ir raudona. Kodėl būtent Lenkijos?! Pasigilinęs radau, kad ir vienuolė Kowalska, ir paveikslo dailininkas Kazimirowskis buvo Lenkijoje gimę ir vėliau Lenkijoje numirę lenkai. Ir Kowalskos dvasios tėvas nuodėmklausys buvo lenkas Sopočko, miręs Lenkijoje ir ten palaidotas.
Stebėčiausi, jei šventa lenkė pamatytų Kristų su trispalvės šviesa iš širdies besiveržiančia..
Mano nuomone tai Faustinos dienoraščiai yra skirti visiems ne tik lenkams, jie skirti visai žmonijai, nors gal poroje vietų ir pamąsto apie Lenkiją. Bet man pavyzdžiui yra gražu, kai tarkime lietuviai kunigai kalba apie tai, kad reikia saugoti lietuvių kalbą, kai lenkų vienuolė meldžiasi už Lenkiją. Jei viso to nebūtų, tai kas tuomet liktų? Globalistų norimas pasaulio vaizdas be tautų, be lyčių, be šeimos ir be giminystės ryšių? Man yra gražu savo Tėvynės meilė, išlaikant ir pagarbą kitoms tautoms.
Labai svarbi vieta – „…Tėvynės meilė, išlaikant ir pagarbą kitoms tautoms”
Kodėl iki šiol tai nesigauna? Priešiškumas, konfliktai, karai tarp tautų…
Gal reikalingas „bendras vardiklis” – neutrali kalba, bendravimui tarp tautų? Bendrystei be konkurencijos, ambicijų…
Ačiū gerbiamas Autoriau, kad prisijungiate prie mūsų diskusijos.
Iškėlėte labai svarbų, sakyčiau viso gyvenimo reikšmės klausimą – ką mums daryti, kaip atsispirti pykčiui, neapykantai, nuodėmei.
Mano supratimu bendra kalba nuo pykčio neišgelbėtų, nes juk tarpusavyje pykstasi ne tik skirtingų tautų žmonės, bet ir tos pačios tautos, kalbantieji ta pačia bendra kalba.
Aš pvz. atsakymą į klausimą kodėl žmonės pykstasi ir ką reikia daryti randu Šventajame Rašte.
Šventajame Rašte šv. Paulius laiške romiečiams manau tiksliai visų mūsų padėtį rašydamas:
„14 Mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion. 15 Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. 16 O jei darau tai, ko nenoriu, tuomet pripažįstu, jog įstatymas geras. 17 Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. 18 Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. 19 Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. 20 O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
21 Taigi aš randu tokį įstatymą, kad kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. 22 Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. 23 Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose.”
Kaip suprantu, Paulius šioje vietoje kalba apie prigimtinę nuodėmę, kuri yra persmelkusi visą mūsų būti iki pat sąnarių iki pat instinktų. Kaip gi elgiasi žmogus, tai yra mes visi, kurių instinktai yra pavergti pirmapradės nuodėmės?
Jei toks žmogus tarkime turi sutvarkyti reikalą ir eina tartis su kaimynu, su kuriuo santykiai yra ne labai geri, dėl to, kurioje vietoje, statyti tvorą, ar nuo kaimyno žemės nurėžti gabalą žemės ar nuo šio žmogaus. Toks žmogus eidamas į susitikimą paprastai pas sau svarsto, kad reikia nenusileisti, apginti savi interesus, bet elgtis gražiai, gerai sutarti su kaimynu, išlaikyti gerą toną, kad kaimynas neužsispirtų ir taikiai be kliūčių išsispręstų bendras reikalas.
Žmogus savyje trokšta gero.
Tačiau kai susitinka su kaimynu, derybų metu po truputį ima augti tarpusavio įtampa. Kaimynas lyg tarp kitko užuominomis prisimena kažkokią seną buvusią to žmogaus kaltę, žmogus atsakydamas apie kitą buvusią kaimyno kaltę išsako jau tiesiogiai, kaimynas atšauna įsižeidęs, žmogus atsiliepia pakeltu valdingu balsu, kaimynas įsikarščiavęs užrinka, žmogus jį pastumia, kaimynas čiumpa už atlapų, žmogus smogia jam per rankas, kaimynas griebiasi pagalio…
Labai dažnai tokiais atvejais mūsų nuodėmės pažeisti instinktai paima viršų
Susipyksta net broliai su broliais ir giminaičiai.
Mes pradžioje trokštame taikos ir gėrio, bet galų gale imame daryti blogį, kurio nenorėjome
Visiškai taip kaip Šventajame Rašte rašo Paulius.
Yra neįmanoma nejausti skausmo ir iškart nesureaguoti instinktyviai, kai kas nors duria mums smailu žodžių smeigu į patį širdies raumenį ypač jei toje vietoje yra kokia sena užpuliavusi žaizdą, kuri ir be smaigo gelia.
Manau, kad ilgų tūkstantmečių žmonijos karų ir konfliktų istorija rodo, kad žmonija pati savo jėgomis yra nepajėgi įveikti jos sąnariuose esančios pirmapradės nuodėmės.
Kadangi aš laikau save krikščionimi, todėl esu įsitikinęs, kad tik Dievas gali mus išgydyti.
Tą patį sako ir Paulius Šventajame Rašte dėkodamas Dievui:
„Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! 25 Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.“
Esu įsitikinęs, kad Dievas iš tiesų atsiuntė savo Sūnų, kaip rašoma Šventajame Rašte Dievo Avinėlį, tam, kad mes jam atiduotumėme ir kad Jis sau prisiimtų mūsų žaizdas, mūsų ydas, priklausomybes bei jų pasekmes, kad būtų mūsų sunkumuose, mūsų naktyje ir mus išgydytų.
Kai vieną kartą šventojo kunigo Jono Bosko, kuris yra garsus tuo, kad įkūrė prieglaudas ir globojo tėvų netekusius, gaujomis gyvenusiems nusiklatėlių gyvenimą, vaikus, paklausė – kaip jums tėve pavyksta šiuos vaikus perauklėti, kokius naudojate metodus, kad iš jų išauga mokytojai, teisinikai, inžinieriai? Į tai atsakydamas šventasis kunigas parodė į klausyklą, kurioje buvo klausomos vaikų išpažintys ir atsakė – štai tas metodas.
Manau, kad Dievo metodas, kai Dievui išpažistami visi širdies skausmai, atveriami Dievui visi tamsiausi sielos užkaboriai, atidariomi šviesai priplėke šviesos nematę požemiai, kai ant Jėzaus kryžiaus paliekami visi sužeidimai, negalavimai, gyvenimo pūliniai, neįgalumai, ilgainiui išgydo ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų žmonių sielas.
Taip, Jūsų argumentas, kad netrūksta pykčio, konfliktų ne tik tarp tautų, nacijų, bet ir atskiros tautos viduje, netgi tarp kaimynų, yra stiprus ir teisingas.
Bet tokie (vidiniai) konfliktai nepriveda iki karo, O tai didelis skirtumas… Be to bendra, neutrali kalba, kuri jau yra (esperanto) kuria paritetinius santykius, labai praverstų ir turizme, versle, jeigu būtų plačiau paplitusi – palaikoma valstybiniame lygmenyje.
O kas, dėl kūniško nuodėmingumo, tai daug reiškia nesitapatinimas su juo. Supratimas, kad jis laikinas, o aš – amžinas. Verta jutubės paieškos laukelyje užrašyti žodį „Prasmė”. Ir pažiūrėti patirčių pasidalinimų tų žmonių, kurie patyrė klinikinę mirtį…
Labai ačiū už pasidalinimą, dabar kaip tik žiūriu jotubėje žmonių, kurie buvo mirę, prisiminimus. Manau tikrai mes esame sukurti nemirtingi, gyvenimas yra ir anapus.
Atkreipiau dėmesį štai į ką.
Biblijiniais laikais, iki Jėzaus gimimo Dievo įvaizdis pas žydus buvo kaip didžiulės galybės, jėgos, visaapimančios išminties, prieš kurios didybę puolama kniubsčiu ant žemės.
Jėzus atnešė naują supratimą apie tai, kas yra Dievas, kad Dievas – tai mylintis Tėvas, širdies Dievas, su kuriuo galima būti atsiskyrus maldoje, dalintis ir rūpesčiais ir vargais ir džiaugsmais.
Visi žmonės, kurie pabuvojo anapus ir grįžo pasakoja būtent apie didžiulę Meilę, kurią patyrė anapus. Šie žmonės, regėję anapusybę neperteikia mums, kad regėjo Dievą, prieš kurį būtų puolama kniubstiems, neperteikė dar kito Dievo supratimo, bet perteikė būtent tą, apie kurį kalbėjo Jėzus prieš 2000 metų.
Net ir netikintieji žmonės liudijo, kad patyrė didelę Meilę ir geranoriškumą.
Jėzus jau prieš 2000 metų kalbėjo tai, ką šiandien paliudijo patyrusieji klinikinę mirtį.
Jėzus kalbėjo tiesą.
Su Vasario 16-ąją brangūs Tautiečiai!
1918 metais Lietuvos Taryba pasirašė dokumentą, kuriame skelbiama, kad atkuriama Lietuvos Valstybė.
Šį dokumentą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių, iš kurių 4 buvo kunigai.
Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos Valstybė
Nežinau kaip kiti, bet aš pastebiu netiesioginę koreliaciją tarp tautų buvimo su Dievų ir jų gerovės bei saugumo. Kuomet Europoas sąjunga kūrėsi, tai vyko ant krikščionybės pagrindo, remiantis krikščioniškomis vertybėmis, tuomet Europos sąjunga stiprėjo ir augo. Kai ją užvaldė švabomasonai, ėmė pradžioje nepastebimai naikinti tikėjimą, po to atvirai, po to ėmė persekioti tikinčiuosius sodinant į kalėjimus už Švento Rašto citavimą ir maldą prie abortų klinikų. Ir pasekmių ilgai laukti neteko, šiuo metu Europa yra didžiulėje krizėje. Taip pat ir buvusi Tarybų sąjunga, šalis, kuri nuo pat pradžių persekiojo tikinčiuosius. Tokia super galybė teišgyveno tik 50 metų.
Šie faktai sutampa su Švento Rašto tekstu, kur rašoma, kad kuomet Dievo tautą gyvendavo su Dievu, ją lydėdavo net materialinė gerovė.