infa.lt

Vienas iš absurdiškiausių šiuolaikinės populiariosios psichologijos teiginių – tai, kad kituose žmonėse mums nepatinka tos savybės, kurias mes turime, bet neleidžiame sau išreikšti.

Tuo tarpu daugeliu atvejų šio reiškinio priežastis – vertybių nesutapimas.

Pavyzdžiui, jei man nepriimtini įžūlumas, grubumas, neatsakingumas, įkyrumas ir manipuliacijos – tai visiškai ne dėl to, kad aš sau neleidžiu tokių išraiškų. Ir ne dėl to, kad aš pavydžiu ar noriu elgtis taip pat (beprotiška, plačiai visuomenėje paskleista idėja!)

Tam yra viena-vienintelė priežastis, ir ji labai paprasta: man tai nepriimtina, nepatinka, netinka, prieštarauja mano prigimčiai ir aukštesniems siekiams.

Ir galima be galo svarstyti apie susitaikymą su šiomis savybėmis savyje (sutinku, ne visi mes idealūs) ir leidimą sau taip elgtis – tačiau mano atveju nėra poreikio su tuo taikytis, aš sąmoningai renkuosi neturėti nieko bendro su tokiomis savybėmis.

Ir su žmonėmis, kuriems toks elgesys yra gyvenimo norma – aš taip pat nenoriu turėti nieko bendro.

Tai pasirinkimas, o ne vengimas. Sveika nuovoka, kaip ir renkantis maistą: tai man skanu, o tai nepatinka ir nereikalinga, todėl aš atsisakau valgyti, pavyzdžiui, patiekalus su svogūnu. Ir analizuoti, ieškoti priežasčių, kodėl aš atsisakiau šio produkto, būtų keistas sumanymas. Man tiesiog neskanu, nepatinka.

Taip ir su žmonėmis, ir su įvairiomis žmonių savybėmis. Esmė yra būtent tame: mes visi esame žmonės, Homo sapiens, bet tuo pačiu laikomės SKIRTINGŲ gyvenimo vertybių, ir todėl kartais visiškai nesutampame.

Taip, iš dalies mes esame vieni kitiems veidrodžiai, tačiau juk veidrodžiai būna įvairūs: kreivi veidrodžiai gali iškreipti vaizdą, todėl ne visiems reikia tikėti ir ne į visus žiūrėti.

Kartais tereikia – lengvai ir be savigraužos praeiti pro šalį, išsaugant savo prigimtį, savo vertybes ir kelią.

Pagal K. Messing tekstą, parengė ruvi.lt