infa.lt

Foto: soc. tinklai (Telegram)

Ką pasakytumėt, jei pralaimėjęs rinkimus prezidentas atsisakytų pasitraukti iš pareigų ir pats sau „prasitęstų kadenciją”? Prisidėtų prie riaušininkų, jėga šturmuojančių parlamentą? Kiekvienas sveiko proto žmogus atsakytų – tai konstitucinės valdžios uzurpavimas jėga – vienas sunkiausių valstybinių nusikaltimų.

„Tai visiškas demokratijos ir rinkimų esmės atmetimas, kai reikalauji naujų rinkimų dėl nesėkmės ir, be realių sukčiavimo įrodymų, atsisakai mandato ir rinkėjų pasitikėjimu gauto daugiapartinio parlamento “ – kalbėjo Gruzijos prezidentė Salomėja Zurabišvili 2020 metais, pirmoje 10-ojo šaukimo parlamento sesijoje.

Tada prezidentė nepalaikė opozicijos. Tačiau dabar užsienyje gimusi ir padariusi karjerą, su akcentu gruziniškai kalbanti Salomėja Zurabišvili negali susitaikyti su pralaimėjimu rinkimuose.

Viskas taip pat, kaip ir 2020 metais – su vienu skirtumu: šiemet į rinkimų klastojimo dezinformacijos kampaniją kartu su opozicija įsitraukė ir Salomėja Zurabišvili.

Jos kadencija baigiasi po savaitės. Paskirtus konstitucinius prezidento rinkimus S.Zurabišvili vadina neteisėtais ir teigia, kad išlieka Gruzijos prezidente.

Klinikos „Vivamed“ 501 palatos gyventojas – M.Sakašvilis ragina akcijose dalyvaujančius jaunuolius užimti valdiškus pastatus.

Taip buvęs Gruzijos prezidentas taip pat dalyvauja ” konstitucinės santvarkos įtvirtinime”.

Gruzijos Vidaus reikalų ministerijos žiniomis, atlikus kratas, rasta keliasdešimt šaunamųjų ginklų, didelės pinigų sumos, šalmai, pneumatiniai šautuvai, elektros įranga, Molotovo kokteiliai, dažai ir įvairūs tirpalai, duslintuvai, amunicija, kompiuterinė įranga ir atminties kortelės. Nejuokinga.

Kada profesionali pirotechnika nukreipiama ne į dangų, o į žmones – tai pavojingas ginklas. Lietuvoje net per naujametinius fejerverkus yra buvę žuvusiųjų.

Visas pasaulis matė, kaip jėga laužiamasi į Gruzijos parlamentą, šaudoma – bet tai juk „taikūs protestuotojai”. Pas mus tokie – riaušininkai, tačiau jei su LGBT vėliava protestuotų dabar prie Seimo ir bandytų užimti valdžios institucijų pastatus – irgi būtų „taikūs protestuotojai”.

Gruzijoje prieš teisėtai išrinktą valdžią (rinkimų rezultatai patvirtinti, prezidentės skundas Konstituciniam Teismui atmestas) vykdomas smurtas. Prezidentės atsisakymas pasitraukti pasibaigus kadencijai yra primityvus, itin šiurkštus ir įžūlus Konstitucijos laužymas. Tai bandymas įvykdyti valstybės perversmą.

Visi tokie bandymai vienodi, „tautos revoliucijų” mechanizmai tokie patys nuo „jedinstvos” laikų. Prieš teisėtai išrinktą, konstitucinę, tautos įgaliojimus turinčią valdžią užsiundomi pralaimėtojai. Finansuojami, remiami, skatinami, manipuliuojami iš kitos valstybės ar jų „sąjungos”.

Jie turi įmituoti „liaudies balsą”, po to nustumiami į paraštes ir ateina marionetės. Dauguma protestuotojų – nuoširdžiai taip galvojantys žmonės, norintys „ištaisyti istorinę klaidą”.

Kurių nuomonės sukurtos bukos, primityvios propagandos – ji priimama lengvai, kaip saldus skanukas protiškai neįgaliesiems ar nenorintiems mąstyti.

Čia įsijungia dideli pinigai ir geopolitika, kur nebuvo ir nėra nei jokių tautų interesų, nei jokios elementarios tiesos. Manipuliuojama iš „pasaulio galios centrų”, kurie tarpusavyje kaunasi, laimi ir pralaimi, kuriems absoliučiai nerūpi nei nuoširdūs protestuotojų siekiai, nei jų tautos, nei gruzinai, ukrainiečiai ar lietuviai kaip tokie.

Gruzijos atveju tai „rusai kalti”, jei užsimerkus nešokama į išsigimusią, LGBTQ „vertybes” ir krikščioniškos Vakarų civilizacijos susinaikinimo projektą vykdančią Europos Sąjungą.

Į TOKIĄ „sąjungą” ir mes nestojome. Ir dabar už jokius DOSIA skalbimo miltelius ir pigiausią alų net absoliutūs bomžai nebalsuotų.

Ir svarbiausias klausimas – ar į TOKIĄ, federalizaciją vykdančią, ES beteisės provincijos teritorijoje teisėmis, atsisakant valstybingumo, tradicijų, sutiktų stoti ir referendumuose nubalsuotų išdidi gruzinų tauta? O taip pat ir ukrainiečiai? Ir dar svarbesnis – ar juos kas nors ten iš viso planuoja kada nors priimti?

Ukraina Maidane nuvertė savo prezidentą V.Janukovičių vien dėl atsisakymo pasirinkti kelią į Europos Sąjungą. Ar juos kas nors į ES priėmė? Dešimt metų karo, šalis sugriauta, vos ne trečdalis žmonių pabėgo, didelė dalis teritorijos prarasta. Derybos dėl stojimo pradėtos tik šiemet vasarą, dėl nieko dar net nepradėta susitarti.

Ar tai tiesiog ne morka, paskui kurią reikia eiti ta kryptimi, kurią šeimininkas pageidauja? Ar Gruzija, net neturinti sienos su ES, kas yra esminis klausimas, turi bent mažiausių šansų tapti ES nare?

Ar tai tik žaidimėlis, kurį abi pusės supranta ir neturi iliuzijų? Kuriame abi pusės norėjo naudos: ES įgyti vasalų, proteguojančių „ES vertibes”, o Gruzija – asociacijos sutartį prekybai be muitų ir vizų liberalizavimą?

Viskas dabar Gruzijoje priklausys nuo to, ar įsijungs į politinį žaidimą didžiosios galios, kurių įtakos sferų susikirtime Gruzija egzistuoja. Neįsijungė, kol kas tik propagandiškai, kas nieko nereiškia absoliučiai – kaltina viena kitą tuo, ko nėra. Naujo maidano nei viena pusė dar nenori?

Labai gali būti, nes Ukrainos maidanas dar nesibaigė ir neaišku, kaip naudingiau, ar verta užkurti naują. Jei nei Rusija, nei Vakarai specialiosiomis tarnybomis, dideliais pinigais ir ryžtu žudyti iki pergalės nesijungs – gruzinai ramiai tarpusavyje susitars. Jei vieni prisijungs, kiti ne – bus kitaip. Jei abi pusės iš esmės prisijungs – Gruzija taps nauja Ukraina.

Nulems ne mirštančios ES, o JAV pozicija, kuri dar nėra galutinai nustatyta. Nes D.Trumpui nei ES viršūnėlių „vertibės”, nei juolab pati Gruzija, tapusi Briuselio biurokratų nurodymų paklusnia vykdytoja, nėra įdomi. Nes Amerika tame regione, kaip ir visur, nori išsaugoti bei plėsti SAVO ir mažinti Briuselio įtaką.

Jei rimtai, toks ir yra JAV valstybės objektyvus interesas. Ir Gruzijos vyriausybės diplomatija gali tą faktą panaudoti. O kad J.Bideno laikinoji administracija nelaiko Gruzijos problemos tiek reikšminga, kad reikėtų prieš politinę mirtį ko nors imtis, rodo paprastas faktas – satelitų elgesys.

G.Nausėda „galvoja”, bet niekaip neišdrįsta vykti į Gruziją „Sakartvelo palaikyti”. Nes nėra šeimininkų apsisprendimo ir iš ambasados dar nepareikšta vertingų nuomonių ir pageidavimų. Todėl, kad galutinių sprendimų dar nėra. Baltuosiuose Rūmuose stebima situacija ir diplomatiniais kanalais dirbama su Tbilisiu.

Zonduojamas Gruzijos valdžios, opozicijos, protestuojančiųjų ryžtas, jėgų santykis, situacija, galimybės. Numatomi variantai, kaina, scenarijai, svarstoma, kas apsimoka.

Įprastas, neviešas politikos planuotojų darbas. Auksinės valandos gruzinams atsipeikėti, susitarti. Pašalinti klausimą iš geopolitinės darbotvarkės ir išvengti dar vienos tragedijos.

O ką mūsų drąsioji tauta? Už rezoliuciją, kuria kišamasi į Sakartvelo vidaus reikalus ir iš esmės skatinamas naujasis maidanas, PRIEŠ balsavo vienintelis Valius Ąžuolas. Visi kiti kiškiai „drąsuoliai” iš naujosios „kovotojų su landsbergizmu” siuntos išsilakstė. Vieni registravosi, bet nebalsavo niekaip, kiti – nedalyvavo, „neturėjo laiko” ir pan.

Ar atsilaikys puolimą gruzinai-kartvelai? Tai išbandymas tai tautai, kuri turi jį praeiti. Jei tylės jų Bažnyčia, jei tylės jų šviesuliai, jei tylės „eiliniai žmonės”, jei lauks, iš kur vėjai papūs jų inteligentija ir kariuomenė – nieko gero nebus. Nes pinigai ir bukas primityvumas valdo pasaulį ir gali viską.

Nežinau, kaip jūs, bet aš tikiu gruzinų tauta ir valstybe. Dabar jiems atėjo tiesos akimirka ir pasirinkimų valanda. Kaip ir mums. Arba susitaikysim, prisitaikysim ir pralaimėsim savo ateitį. Arba būsime savimi ir laimėsime viską. Nors tai bus sunku ir kainuos daug.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.