infa.lt

Naujosios tendencijos gurmanams AP Photo/Sakchai Lalit

Arba, kaip lėtai bet užtikrintai judama plaunant žmonijai smegenis. Apie ką aš? Apie didžiausią iki šiol pasaulio istorijoje eksperimentą, kuris apims didžiąja dalį žmonijos, siekiant pakeisti jos mitybos įpročius. Suprantama, kad turint kilnų tikslą – išsaugoti planetą ateities kartoms.

Šiandien visas parsidavęs mokslas dirba šia linkme. Visos investicijos (o iš tikro dotacijos) anot buvusios ministrės Armonaitės yra skiriama inovatyviems, tvariems ir įtraukiems verslams.

Išvertus į žmonių kalbą tai reiškia, kad pinigai taškomi tam, kad įvairūs kirminų baltymų ir svirplių miltų fabrikėliai sudurtų galą su galu ir kaip nors išgyventų iki dienos X, kada jų produkcija taps paklausi.

Tam dirba ne tik politikai. Kiekviena valstybės ląstelė sutartinai juda ta linkme. Medicina, kuria vakcinas – genetinius modifikatorius, kad žmonės galėtų, kaip galima su mažesnėmis šalutinėmis pasekmėmis priimti naują maistą.

Naujasis ekonomikos ir inovacijų ministras Lukas Savickas ne išimtis. Jis ars tą pačią vagą. Ne veltui S. Skvernelis reikalavo šios ministerijos. Įsipareigojimai K. Švabui rimtas reikalas.

Žemės ūkio srities specialistai vadovaujami politikų daro viską, kad gyvulininkystė taptų nuostolinga ir paskutiniai smulkūs ūkininkai dar dirbantys šioje srityje, mestų šį reikalą.

O iki stambių neprisibelsi. Atėjęs pas jį su trilitriniu stiklainiu pieno negausi. Pieno linija nuo karvės tešmens iki prekybos centro lentynos turi būti nepajudinama ir nė lašas pieno neturi nueiti į šalį.

O pamenate, kaip visus suvarė į augalininkystę padidinę išmokas už pasėlių plotus. Tai buvo daroma tikslingai, turint vienintelį tikslą, kad žemdirbiai iš gyvulininkystės pereitų į augalininkystę. Dabar, kur banguoja rapsų laukai, ganyklų taip greitai neatkursi, o sugriautų fermų neatstatysi.

Aplinkos apsaugos ministerija nemiega ir dieną naktį sprendžia rebusą kaip padėti kirmėlių ir svirplių fermoms sumažinti auginimo kaštus. Ir sugalvoja tai padaryti surinkus iš žmonių maisto atliekas, jas kompostuoti ir taip pagaminti žaliavą kirmėlėms, kurias vėliau sušers mums per Maisto banko atiduotuves (linkėjimai Simonui Gurevičiui, o gal Samuel Gurievič, Maisto banko vadovui).

Dirba ir žiniasklaida. Plauna mums smegenis pasakojimais, kaip vartoti gyvulinės kilmės maistą yra blogai ir koks gėris yra žaliavalgystė. Nueina mama su vaikučiu į polikliniką ir gydytojui nustačius bet kokį negalavimą, verdiktas vienas – tai nuo pieno ir mėsos (tikras man žinomas atvejis).

Smulkus ūkininkas dar augina kelis paršiukus ir karvytę. Pats skundžiasi, kad dukros nevalgo mėsos ir negeria pieno. Taip televizorius suformuoja naujus jaunų žmonių įpročius. Televizorius visagalis.

Televizorius gali iš Matijošaičio padaryti didvyrį arba atmatą. Žiūrint koks tuo metu bus užsakymas. Kas gali paneigti, kad tie kurie nori už dyka perimti Matijošaičių verslus Rusijoje, nebus čia prikišę savo nagų? Klausimas retorinis. Mažoje valstybėje su mažais pinigais galima kalnus nuversti.

Štai pasirodo eilinis straipsnis, kuriuo siekiama išplauti smegenis tų, kurie dar stoiškai laikosi ir neįsileidžia propagandos į savo pasaulį. Rubrikoje „Sveikas maistas” bandoma paneigti tris stereotipus arba mitus, kurie yra susiformavę visuomenėje ir anot straipsnio autoriaus yra klaidingi.

Pirmasis mitas apie tai, kad praeityje vartotas maistas buvo sveikas. Kažkodėl mums bandoma palyginimui paimti pirmykščių žmonių bendruomenę, nors tiesiog prašyte prašosi geriau palyginti su tuo racionu, kurį žmonės naudojo prieš šimtą ar du šimtus metų. Bet ne. Einame į priešistorinius amžius.

O ten pasirodo mėsos buvo tik 3 procentai (tikriausiai to meto amžininkai oloje buvo užrašę riebų trejetą su procentų ženkleliu).

Taigi, pasirodo pirmykščio žmogaus mitybą sudarė keturi stulpai: 1-as augalai, 2 -as driežai, gyvatės, varlės, pelės (čia ta mėsa, kuri sudarė tuos 3 procentus), 3- as moliuskai ir žuvys, 4 -as vabzdžiai – svirpliai, vabalai, lervos, termitai, žiogai. O tai įrodo rasti įrankiai vabzdžiams gaudyti.

Jei po šimto metų archeologai ras įnagį, kuris skirtas gaudyti drugeliams, bus galima teigti, kad mes valgėme drugelius.

Štai taip, tiesiog ant akių yra išdarkomi istorijos mokslo duomenys, kurie keičiami pagal politinę konjuktūrą. Ne veltui sakoma, kad istorijos mokslas, tai mokslų prostitutė.

Darau prielaidą, kad taip manipuliuoti duomenimis gerai apmokami mokslininkai, žmonijos istorijoje galėjo daryti jau ne kartą. Bet apie tai kada nors vėliau.

Straipsnyje įvairiomis konteksto formomis vis pasikartoja toks „maistas”, kaip vabzdžiai ir lervos. Skaitytojas turi suprasti, kad tokia mityba nėra naujiena, o paprasčiausiai, kažkada protėvių be reikalo pamiršta geroji patirtis.

Straipsnyje tokia mityba nėra įvardijama kaip blogis, sakoma, kad blogis tame, kad mityba buvo nesubalansuota, arba kitaip sakant neunifikuota (nesuvienodinta).

Todėl šiuolaikinis žmogus turi visas galimybes tai padaryti valgydamas griežtai pagal medžiagų proporcijų rekomenduojamą lentelę – 50% angliavandenių, 25% riebalų ir 25% baltymų. O iš ko jie gauti, visai nesvarbu. Kad ir iš naftos?

Griaunamas ir antrasis mitas – „Mūsų mityba turi atitikti mūsų DNR”. Pritariu, bet tam nepritaria straipsnio autorius. Netiesiogiai.

Straipsnyje teigiama, kad žmonijos istorija skaičiuoja 2,5 mln metų. Žemės ūkis atsirado prieš 10 000 metų. Tik priminsiu, kad seniausi rasti žmonių kaulai yra 30 000 metų amžiaus.

Taip, kad viskam kas yra žinoma toliau nei 30 000 metų galime apibūdinti vienu žodžiu – MANOMA.

Toliau straipsnyje dėstoma, kad tie 10 000 metų žemdirbystės yra per trumpas laikotarpis žmonijos genetikai pasikeisti, todėl nuo pirmykščio žmogaus mitybos, kurį sudaro aukščiau paminėti keturi stulpai, mes nespėjome nutolti. Vadinasi kirmėlės ir vabalai mums tinkamiausias maistas.

Trečias mitas – Maistas užtikrina gerą psichinę sveikatą. Galiu patvirtinti šią tiesą savo patirtimi. Bandymas gyventi du metus be druskos galėjo baigtis tikrai liūdnai. Gerai, kad laiku atsitokėjau.

Straipsnio autorius remiasi šiuolaikinių mažiau pažengusių genčių gyvenimu ir teigia, kad nerimas ir depresija jiems nesvetimi, todėl ir mūsų protėvių sunkiame gyvenime depresijos ir nerimas buvo dažni ir tai ne maisto nuopelnas, bet sunkaus gyvenimo pasekmė.

Ir autoriui net nekyla mintis, kad depresija sirgti jie paprasčiausiai neturėjo laiko.

Išvada – pirmykščio žmogaus maistas (kirmėlės ir žiogai) su psichine žmogaus būkle neturi nieko bendro, todėl ir mes galime drąsiai ragauti jų jau išbandytą mitybos racioną.

Anot mokslininkų, pas pirmykščius žmones buvo tikrai „įdomių gastronominių sprendimų, <<…>> kuriuos būtų galima perimti. Tik štai klausimas: ar norėsite?”

Straipsnio pabaigoje pateikiamas ir kepintų raudonųjų palminių straubliukų lervų recetas. (Delfi nuotroda) Niam niam…skanaus.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.