infa.lt

Holzinger spektaklio fragmentas | foto: Eva Würdinger

Pavadinimas – ištraukos iš straipsnyje, kurį kai kas pavadintų bepročio kliedesiais, esančio teksto apie dabartinę Vokietijos kultūros atšaką, galimai patinkančią neapsiplunksnavusiam jaunimui, kaip protestas prieš tradicinę kultūrą ir viską, kas su ja susiję.

Suaugę šio „meno“, oficialiai vadinamo spektakliu, žiūrovai griebiasi už galvų ir gatavi prarasti sąmonę, kaip beje, ir kai kurie aktoriai (-ės), mat, kaip praneša britų „The Guardian“ leidinys, jame yra nemažai skausmo, atvirų lytinių santykių ir „kultūrine“ forma pateiktų iškrypimų (apie iškrypimus Guardian neužsimena).

Žemiau galima skaityti dalinį Guardian straipsnio vertimą, t.y. ištraukas:

Tatuiruotės gyvai, nesimuliuojamas seksas, kūno kėlimas kabliu ir ejakuliuojantis sraigtasparnis – tai įprasta karščiausios Europos režisierės stulbinančiuose pasirodymuose. Tačiau ar naujausias jos kūrinys nėra per daug šokiruojantis?

Vokietijos Šverino miesto pakraštyje esančiame buvusiame sandėlyje aidi garsūs kraštutinės kančios šūksniai, kai šešios juodai apsirengusios moterys artėja prie skausmo ribos. „Ooo, – dejuoja viena moteris, vartydamasi ant plastikinės kėdės, – tai yra taip sunku“.

Austrų choreografė Florentina Holzinger garsėja tuo, kad dirba su atlikėjomis, galinčiomis ištverti daugiau skausmo nei dauguma kitų: jos spektakliuose, kuriuose dalyvauja tik moterys, nuolat dalyvauja kardų rijikės, šokėjos prie stulpo, japonų surišimo menininkės ir „plaukų kabyklos“, kurios gali pakabinti visą savo kūno svorį ant nuosavų plaukų „arklio uodegos“.

Man geras šokėjas yra tas, kuris gali šlapintis pagal signalą.

Tačiau šį kartą kūno dalys, kurios buvo išjudintos iki nepakeliamų ribų, yra balso stygos. Tai pirmosios Holzingerio operos „Sancta“ repeticija, ir jos trupė bando – ir dažniausiai nepavyksta – ištempti aukščiausią Kyrie Eleison, pirmosios tradicinių katalikų mišių maldos (jos pavadinimas verčiamas kaip „Viešpatie, pasigailėk“), natą.

<…>

Žiūrovai jau žino, ko tikėtis. Šokėjos visada bus moterys, beveik visiškai be drabužių (kad žiūrovai nepastebėtų, kaip jos nusirengia, nes „nuogumas labai nuobodus“), o pasirodymo pabaigoje scena bus slidi nuo kūno skysčių.

Jos siekis, sako Holzinger vaizdo skambučio metu, yra ne tik choreografuoti šokėjų kūnus, „bet ir jų kūnų vidų“. Ji aiškina: „Ji nori, kad jos kūryba būtų kuriama taip, kaip ji nori: „Gera šokio technika man yra ne tik tas, kuris gali atlikti tobulą tendu, bet ir tas, kuris gali šlapintis pagal signalą.“

Spektaklyje „Tanz“, su kuriuo ji įžengė į sceną 2019 m., atlikėja buvo pakelta į orą ant mėsos kabliukų, įstumtų į odą (paveikslėlyje viena iš tokių, su kabliais nugaroje – infa.lt past). 2021 m. spektaklyje „Dieviškoji komedija“, pirmajame jos pasirodyme įtakingame Berlyno „Volksbühne“ teatre, viena atlikėja masturbavosi iki sprogstamo orgazmo, o kitos kūrė gyvą paveikslą su krauju ir šviežiais ekskrementais.

Dėl spektaklio „Ofelijos talentas“, kurį Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos teatro ir šokio kritikai pripažino 2023 m. metų spektakliu, šie darbai atrodė kaip apšilimas.

Spektaklyje „Ofelijos talentas“, kuris buvo pristatytas kaip kastingo šou, vandens ir mirties temomis, moters skruostas buvo pradurtas didžiuliu žvejybiniu kabliuku, kardo rijikė atliko viršutinę endoskopiją, žiūrovai buvo tatuiruojami gyvai, nykštukinis aktorius pagimdė kruvinų vidurių krūvą, o būrys šokėjų stumdė pakabintą ant lubų sraigtasparnį, kol šis išpylė permatomų gleivių masę į apačioje esantį baseiną.

Tai vienintelė opera, kurią galite rasti pornografijos svetainėje xHamster

<…>

„Seksas mums neabejotinai yra didelė tema“, – sako ji. „Tai opera apie slopinamo moters libido prasiveržimą, todėl nusprendėme pasilinksminti“. Kai prisijungiu prie repeticijų, kai kurios detalės vis dar miglotos, tačiau kalbama apie 17 šokėjų, 24 balsų chorą, sunkiojo metalo grupę ir magą iš Švedijos. Dauguma atlikėjų scenoje vaidins riedučiais važinėjančias vienuoles. Kaip ir ankstesniuose Holzingerio spektakliuose, muzika jungia aukštąją ir žemąją kultūrą, pasitelkiant Bacho, Rachmaninovo ir Gounod kūrinius, taip pat Cole’o Porterio dainą „Blow, Gabriel, Blow“.

Holzinger scenografams ir scenos vadybininkams keliami reikalavimai kelia galvos skausmą: scenos centre bus kilnojamas pusvamzdis, o gale – riedulių siena su kriokliu; nuo lubų kabės milžiniškas varpas su žmogaus klaustuku; roboto ranka pakels oro stulpą; bus išpjautas (mažytis) žmogaus kūno gabalas ir iškeptas ant kaitlentės; bus visiškai nesimuliaciniai lytiniai santykiai tarp moterų.

Signalizuoti, kad čiuožėjos yra vienuolės, galėjo būti sudėtinga, nes Holzinger nemėgsta drabužių. „Ar mes šioje scenoje esame vienuolės?“ – per repeticiją paklausė viena atlikėja. „Ar mes nuogos?“ Holzinger, važiuojanti per sceną riedučiais ir vilkinti „Keksiukų monstro“ vilnonį kostiumą, atsako: „Pusiau pusiau“.

Holzinger pripažįsta, kad tai, kas ją pirmiausia patraukė į Hindemith operą, gali skambėti trivialiai ar bent jau neįprastai. „Turiu būti atvira, – sako ji, – bet mes labai susijaudinome, kai sužinojome, kad „Sancta Susanna“ yra vienintelė opera, kurią galite rasti „xHamster“ pornografinėje svetainėje.

Pasak jos, Sancta ir tradicinės katalikiškos mišios vienija tikėjimą, kad džiaugsmas ir skausmas yra glaudžiai susiję, o kenčiantieji ras atpirkimą.

infa.lt: Iš esmės visas tas „menas“ tėra karščiuojančios vaizduotės vaisius, bandant pornografiją ir iškrypimus pristatyti, kaip kažkokią „meninę kūrybą“, nors, kaip rašoma leidinyje, šie kūriniai randa savo vietą ponografiniuose saituose, kas ir liudija jų tikrąją vertę.