infa.lt

Neandertaliečiai išnyko be pėdsakų maždaug prieš 40 000 metų. Nauji tyrimai rodo, kad šie senovės žmonės neišnyko, o ištirpo „Homo sapiens“ genofonde. Mokslininkai nustatė, kad šiuolaikinio žmogaus DNR dalis neandertaliečio genome galėjo sudaryti net 3,7%, rašo „Live Science“ leidinys, remdamasis tyrimų duomenimis.

Tai reiškia, kad kryžminimasis tarp šių dviejų grupių vyko daug dažniau, nei manyta anksčiau. Žmonių ir neandertaliečių kontaktai prasidėjo mažiausiai prieš 250 000 metų ir tęsėsi dešimtis tūkstančių metų.

Dėl šių pasikartojančių susimaišymų – mokslininkai nustatė bent tris tokius didelius laikotarpius – neandertaliečiai tikriausiai asimiliavosi su šiuolaikiniais žmonėmis.

Neandertaliečiai yra vieni artimiausių išnykę šiuolaikinių žmonių giminaičiai. Mūsų protėvių linijos išsiskyrė maždaug prieš 600 000 metų. Neandertaliečiai taip pat maišėsi su šiuolaikinių žmonių protėviais, migravusiais iš Afrikos.

Ne Afrikoje gyvenančių šiuolaikinių žmonių grupių genomuose yra 1-2% neandertaliečių DNR. Tačiau mokslininkai mažai žino apie tai, kokią įtaką žmogaus DNR turėjo neandertaliečių genomui. Pagrindinė priežastis – pavyzdžių trūkumas.

Šiuo metu rasti tik trys pilni aukštos kokybės neandertaliečių genomai: iš Vindijos urvo Kroatijoje (prieš 50 000-65 000 metų) ir iš Čagirskajos bei Denisovo urvų Rusijoje (prieš 80 000 ir 50 000 metų). Palyginimui, nuo 2003 m., kai buvo baigtas Žmogaus genomo projektas, mokslininkai nustatė šimtų tūkstančių šiuolaikinių žmonių genomų sekas.

Prinstono Lewiso-Siglerio integruotos genomikos instituto mokslininkai rėmėsi tuo, kad žmonės ir neandertaliečiai paprastai turi po du kiekvieno geno variantus – vieną iš tėvo, kitą iš motinos.

Kadangi šios dvi grupės buvo genetiškai labiau nutolusios viena nuo kitos nei kiekvienos rūšies individai, kryžminantis neandertaliečiams ir žmonėms, palikuonys turėjo didesnę tikimybę turėti skirtingas genų versijas (heterozigotiškumas).

Vaikai, gimę iš normalių santykių vienos rūšies viduje (neandertalietis-neandertalietis arba žmogus-žmogus), šį požymį turėjo rečiau.

Tyrėjai palygino trijų neandertaliečių genomus su 2000 Homo Sapiens atstovų genomais. Genomams iššifruoti mokslininkai naudojo savo sukurtą įrankį IBDmix, pagrįstą mašininiu mokymusi.

Jie nustatė, kad neandertaliečio genomą galėjo sudaryti 2,5-3,7% šiuolaikinių žmonių DNR. Tai reiškia, kad vienas iš trisdešimties neandertaliečio atstovų galėjo turėti Homo Sapiens vieną iš tėvų.

Šiuolaikinio žmogaus DNR į neandertaliečio genomą pateko mažiausiai per tris skirtingas kryžminimosi epochas. Pirmoji buvo prieš 200 000-250 000 metų. Antrasis – prieš 100 000-120 000 metų. Didžiausias – prieš 50 000-60 000 metų.

Gali būti, kad kryžminimasis vyko ir kitais laikotarpiais, tačiau šie įvykiai nepaliko pastebimų pėdsakų neandertaliečių genome. Taigi kontaktai tarp žmonių ir neandertaliečių vyko daug anksčiau ir dažniau, nei manyta.

Kaukolės, rastos Šul ir Kafzeh urvuose Izraelyje, datuojamos maždaug prieš 100 000 metų, t. y. kaip tik tuo metu, kai įvyko vienas iš pagrindinių tyrime nustatytų kryžminimosi įvykių.

Šios fosilijos priklauso šiuolaikiniams žmonėms, tačiau išlaikė kai kuriuos primityvius bruožus, pavyzdžiui, didesnius antakius, kurie gali būti genų maišymosi su neandertaliečiais pėdsakai.

Atlikus trijų neandertaliečių genomų genetinės variacijos analizę paaiškėjo, kad vidutinis jų populiacijos dydis per ilgą laikotarpį buvo maždaug 20% mažesnis, nei manyta anksčiau. Tai gali reikšti, kad neandertaliečiai neišnyko, o susiliejo su šiuolaikinių žmonių populiacija.

Daugkartinės „Homo Sapiens“ migracijos iš Afrikos bangos galiausiai lėmė tai, kad neandertaliečiai negalėjo išlikti kaip atskira populiacija ir buvo įtraukti į šiuolaikinių žmonių genofondą.

Per daugybę tūkstančių dalijimosi genais metų, kiekvienas iš mūsų galime turėti kažką iš neanderataliečio – didesnį plaukuotumą, įtrauktą apatinį žandikaulį, labiau išsišovusius antakius, kažkokius jų būdo bruožus ir t.t. ir pan.