infa.lt

nuotr. Arvydo Daunio / infa.lt

Yra du labai netikę požiūriai į istoriją.

Pirmas – kaip būdas kažkam reikšti pretenzijas. Mūsų tautą kažkas skriaudė, mūsų žemes kažkas pasiiminėjo, vienokiu ar kitokiu metu. Štai vienas didžiausios šalies lyderis kitos didžiausios šalies žurnalistui porina apie visokiausias „neteisybes“ dar nuo caro Riuriko laikų.

Jam, tik kitaip, atitaria jau mūsų vietinis Matukas, nors anojo ir labai nekenčiantis, bet su panašiu „didybės“ kompleksu – prisimena, kad laikas būtų atsiimti Smolenską, turėtą dar XVII a. Ir t.t. Vienus skriaudė žydai, kitus – krikščionys, trečius – pagonys, dar vienus – Rusija, kitus – Lenkija ir t.t., galo nėra.

Gi aš nežinau nei vienos šios Žemės kertelės, išskyrus gal Antarktidą, kur nebūtų kovęsi ir kariavę įvairios tautos bei religijos, nebūtų keitęsi valstybių sienos, išnykę ir atsiradę vis kitos, neretai ir po kelis kartus.

Kai kuriuos šių konfliktų mes ir dabar prisimename, pvz., savo nuoskaudas lenkams, ką jau kalbėti apie pirmosios valstybės aušroje buvusias nuoskaudas keliems kariniams krikščioniškiems ordinams. Kai kurių nebelabai – pvz., švedams, nors tos nuoskaudos neturėtų būti menkesnės.

Beje, dėl Antarktidos šiuo metu pasaulyje irgi vyksta konfliktai.

Jei vadovautis tokia „filosofija“, tai tuomet – tik kariauti ir kariauti, bent jau su visais aplinkiniais, o gal ir tolimesniais, ir galo tam nematyti. Jei galėčiau, uždrausčiau besivadovaujantiems tokia filosofija išvis ką nors žinoti apie istoriją, tik nežinau kaip.

Kitas kvailas požiūris – istorija – tik atmintinų datų rinkinys, tai tiesiog praeitis, kuri nebeegzistuoja. Žinoti tas datas yra gal ir gražu, kaip kad, pvz., žinoti Europos šalių sostinių pavadinimus. Gali parodyti savo išsilavinimą, o gali ir patriotiškumą, galiausiai – karts nuo karto atsiranda proga turėti išeigines ar pabaliavoti.

Iš tikro, istorija yra toks pats praktinis mokslas kaip ir aritmetika ar gramatika – žinoti istorijos pamokas gali būti naudinga taip pat kaip ir mokėti skaičiuoti, skaityti ir rašyti. Mat per tą istoriją keitėsi mentalinės, kultūrinės, teisinės, technologinės, ekonominės, socialinės, politinės, etc. aplinkos, keitėsi ir patys veikėjai, tačiau visuomet reiškėsi žmonės.

Kaip tie patys Dievo sutvėrimai per amžius mes dažnai patenkame per juos į panašias situacijas ir netgi sprendžiame panašiai žmogiškai nepaisant skirtingų aplinkybių. Kartais sėkmingai, kartais – ne. Štai iš to vertėtų ir pasimokyti. Beigi prisitaikyti. Ypač visuomeniniais ir valstybiniais klausimais.

Vienintelis vertingas požiūris į istoriją – požiūris kaip į pamoką.

Apie ką mums sako Mindaugo karūnavimo pamoka?

Tai yra pamoka apie politinių jėgų su(si)vienijimą. Sukuriantį visiškai naują jėgą ir kokybę – valstybę.

1253 m. tai buvo visiškai naujos valstybės sukūrimas. Beje, kalbant apie Mindaugo laikų Lietuvą, yra ir antra plačiau įdomi istorinė žinia nebe vien mums, bet ir pasauliui. 1219 m. Volynės sutartimi Lietuva pirmą kartą pasirodė kaip politinis darinys Europoje ir tai buvo beveik paskutinis iki tol nežinomo politinio darinio pasirodymas joje.

Vos po keliolikos metų ten dar pasirodė mongolai totoriai ir jau po to Europos politinis žemėlapis buvo formuojamas tik iš visiems ten žinomų aktorių.

Šios temos dabar nenagrinėsiu, nes keliauju po Vokietiją.

Grįžtant prie šios dienos. Kai manęs klausia kodėl mes, politinės opozicinės Lietuvos jėgos nesusivienijame tam kad atkurtume, o gal labiau sukurtume kokybiškai visiškai kitokią Lietuvos valstybę, paprastai juokauju apie karalių Mindaugą.

Sakau, kad va jam tai buvo paprasčiau – vienus, irgi gal savaip siekusius suvienijimo po savo sparnu nužudė vienaip, kitus – kitaip, trečius, galiausiai – pardavė priešui. Ir suvienijo.

Lietuvių valdomų žemių tokiu būdu gavosi mažiau, užtai naujojo politinio darinio – Lietuvos – daugiau.

Ar tai pateisinama? Nei taip, nei ne, tokie buvo laikai. Štai dabar skaitau lenko rašytą išsamią Lenkijos istoriją, jos pradžią.

Tai ten tik tarpusavio nužudymų ir brolžudiškų karų nepalyginamai daugiau. (Beje, šis istorinis veikalas kaip tik tuo man ir imponuoja, kad visus istorinius įvykius stengiasi susieti su Lenkijos aktualijomis šiandienai).

Ką dar skaičiau? – Šekspyro dramas apie įvairius karalius. Nemanykite, kad ten surašytos vien autoriaus literatūrinės fantazijos. Ne, ten ir apie istorinius faktus bei tų laikų istorines realijas – įvairių veikėjų kovas, stengiantis suvienyti skirtingas žemes.

Žodžiu, Mindaugo politinio vienijimo metodai Mindaugo laikais, taip pat ir anksčiau, ir vėliau visame pasaulyje – taisyklė su retomis išimtimis.

Gal ir gerai, kad laikai pasikeitė ir trenkti kam nors su kuoka per galvą, norint suvienyti – nebeužtenka. Bet ir tais laikais nebuvo taip labai paprasta, buvo labai sunku. Gal dar sunkiau ir šiais laikais.

Žinau kol kas du labai sėkmingus tradicinių-nacionalistinių jėgų suvienijimus. Vienas – V. Orbano Vengrijoje – daugybę dešiniųjų jėgų galiausiai suvienijant į vieną partiją Fidesz.

Kitas – Giorgia Meloni Italijoje – sėkmė suformuojant koaliciją net iš 4 nors ir dešiniųjų, bet gana skirtingų partijų. Kiti – mažiau sėkmingi ar visai nesėkmingi.

Tai kokie gi dabar galėtų būti mūsų pro-lietuviškų politinių jėgų susivienijimo receptai matant, kad paprasčiausia kuoka nebepadės?

Atleisti. Krikščioniška, bet turėtų tikti ir kitų religijų išpažinėjams ar laikantiems save nereligingais.

Pamiršti tą dalį istorijos, kuri kelia tarpusavio nuoskaudas. Taip, taip – pamiršti istoriją gali būti naudinga! Kaip sako psichologai – paleisti…

Ieškoti to, kas vienija. Esame to radę net Lietuvos istorijoje. Juk Vytauto pusbrolis Jogaila organizavo šio tėvo, Kęstučio, nužudymą, o Vytautas ne kartą pardavė žemaičius kryžiuočiams.

Bet vėliau kartu stojo Žalgirio mūšyje. Ir mes prisimename tai bei minime Vytautą geruoju.

To linkiu ne tik žemaičiams, bet ir mums visiems.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.