infa.lt

Justinas Marcinkevičius | Zigmo Vaišvilos nuotr.

Kodėl? Tai, regis, labiau retorinis klausimas, nes tie oponentai, kurie kaltino J. Marcinkevičių (visų pirma Antano Sniečkaus šeimoje brendęs politologas Aleksandras Štromas, Antano Venclovos sūnus poetas Tomas Venclova), neva, pasiklydusį „tarp dviejų pušų“ (aliuzija į kontroversiškai vertinamą J. Marcinkevičiaus kūrinį „Pušis, kuri juokėsi“ (1961 m.), regis, patys tarp jų susipainiojo.

Svarbiausia, kad dabartinė valdančioji-liberalioji dauguma Seime nustūmė į šoną didžiosios lietuvių tautos dalies nuomonę, kad mūsų tautos dainius buvo vienas iš Sąjūdžio švyturių, nušvietusių žmonių širdis ir protus Atgimimui, pasirengimui kelionei į Valstybės sugrįžimą gyventi laisvai, kurti laisvai – išsakyti laisvai savo širdyse 50 metų paslėptą nuomonę.

Ar tikrai tas laisvas galvojimas išliko, kodėl mūsų, LR Seimo Kultūros komiteto narių (Roberto Šarknicko ir mano), teikimas 2030-uosius metus paskelbti Justino Marcinkevičiaus metais stringa įstatymus leidžiančioje ir priimančioje laisvos Lietuvos institucijoje Seime?

Priminsiu, kad 2024 m. kovo 28 d. Seimas po pateikimo pritarė Seimo nutarimo „Dėl 2030 metų paskelbimo Justino Marcinkevičiaus metais“ projektui (Nr. XIVP-3582) – už 87, prieš 0, susilaikė 6.

Pritarta bendru sutarimu pasiūlymui paskirti šio projekto preliminarią svarstymo Seimo posėdyje datą – 2024-06-20, pagrindiniu paskirtas – Švietimo ir mokslo komitetas (pirmininkas A. Žukauskas). Deja, artimiausioje darbotvarkėje šio klausimo nėra. Kodėl Seime sustojo teisės akto projekto svarstymo procedūros?

Gal čia kalta Lietuvoje aktuali viešųjų erdvių įpaminklinimo problema? Aš nekalbėsiu apie paminklų statymų reikėjimą ar nereikėjimą. Kalbėsiu apie mūsų tautos dainiaus gyvenimo ir kūrybos įprasminimo siekį jubiliejiniais poetui metais.

Nėra abejonės, kad didžiausias paminklas kūrėjui – tai Lietuvos žmonių sąmonėje gyvenanti, vis prisimenama, cituojama ir kelianti susijaudinimą Jo kūryba. Tą puikiai suprato kultūros mecenatas, Šiaulių krašto ūkininkas Česlovas Karbauskis, apsiėmęs finansuoti net 10 J. Marcinkevičiaus kūrybos tomų išleidimą.

Šis faktas, kalbant apie šių dienų mecenatystę, akivaizdžiai ignoruojamas, rinkinio pristatymo visuomenei metu Valdovų rūmuose iškilmingame renginyje, kuriame dalyvavo ir Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda, garbusis Česlovas Karbauskis net nebuvo pakviestas tarti žodžio.

Ne ta persona, ne ta pavardė, kuri per artimai asocijuojasi su politiku ir kultūros mecenatu Ramūnu Karbauskiu. Tiek jau to, lauksime unikalaus rinkinio, kuriame spausdinami ir dar nepublikuoti pokalbiai su poetu.

O belaukiant ir unikalaus rinkinio, ir Seimo nutarimo svarstymo Seime, pravartu visuomenei, kuri, deja, menkai įsitraukia į teisėkūros procesą, paaiškinti, kodėl gimė mano ir kolegos R. Šarknicko iniciatyva.

Priežastis rimta ir svarbi Lietuvos kultūrai, tautai ir valstybei – 2030 m. sukaks 100 metų, kai 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje (Prienų r.) gimė poetas, dramaturgas, prozininkas, vertėjas, eseistas, akademikas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Justinas Marcinkevičius (1930–2011).

Justino Marcinkevičiaus kūriniai – poema „Donelaitis“ (1964), poema „Siena“ (1965), poezijos rinkinys „Liepsnojantis krūmas“ (1968), baladžių poema „Devyni broliai“ (par. 1969–72, išsp. 1973),  eilėraščių rinkinys „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ (1978), poema „Pažinimo medis“ (1979), poetinė draminė trilogija  („Mindaugas“ (1968), „Katedra“ (1971), Mažvydas (1977) – laikytini itin reikšmingu nacionalinės kultūros pasakojimu, kuriame poetiškai rekonstruojama Lietuvos istorija, lietuvių tauta, lietuvių kalba, tautos kultūra, tautinė tapatybė, individo pastangos išsaugoti ir kurti tautą bei nacionalinę kultūrą.

Justinas Marcinkevičius turėjo, turi ir turės savo skaitytojų bendruomenę, kurios atsiradimą, be kita ko, lėmė pirmenybės suteikimas „gyvenimo tiesai“ („Duoną raikančios rankos“ (1963), o ne meno tiesai.

Jo poezijai būdingas „tiesus paprastumas“ (K. Nastopka), „poezijos, kaip savo tautos, gamtos, kultūros, žmonių likimų kalbos, samprata“ (V. Daujotytė), „tai poezija, moderni savo konservatyvumu“ (A. Peluritytė).

Skaitytojus domino ir jaudino poeto kūrybiniai svarstymai apie žmogų, tautą, kalbą, gyvenimą, gėrio ir blogio skirtį, pastovias ir tradicines vertybes, Lietuvos išlikimą. Skaitytojai atpažino save, savo tautą ir priėmė pamatinę Marcinkevičiaus nuostatą: „Man svarbiausi du dalykai: žmogus ir tauta. Kitais žodžiais: žmogus tautoje.“

J. Marcinkevičiaus fenomenas neatsiejamas ne tik nuo kūrybos, su kuria tapatinosi sovietinės valdžios užgniaužti žmonės, atpažinę savo patirtis, tautos šaknis ir Lietuvos ateities kelią, bet ir nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, į kurio veiklą poetas aktyviai įsitraukė.

Rašytojo populiarumas XX a. aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais, kūryba („Eilėraščiai iš dienoraščio“ (1993), kūrybos vakarai ir viešos kalbos („Tekančios upės vienybė“ (1994) budino tautinį sąmoningumą, atitiko žmonių lūkesčius ir viltis, didino Sąjūdžio gretas, padėjo Lietuvai apsispręsti ir išsivaduoti iš sovietinės okupacijos.

Ir pabrėžtina, kad poetas Justinas Marcinkevičius yra vienas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Lietuvos Respublikos piliečių priimtos 1992 m. spalio 25 d. referendume) kūrėjų, nes jis parengė itin konceptualią ir lietuvių tautos vertybes išreiškiančią Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulę.

Regis, mano su kolega R. Šarknicku išsakyti teiginiai apie teikiamą kandidatą neturėtų kelti abejonių nė vienam Seimo nariui. Deja, taip nėra, susilaukėme replikų, pasikandžiojimų, kad turime atidėti, „palikti ramybėje TĄ J. Marcinkvičių“. Kodėl? Kodėl TĄ?

Čia pats metas sugrįžti prie „pušų“ temos ir laikmečio, kuriame gyveno (kaip ir V. Landsbergis, A. Brazauskas, S. Sondeckis, D. Banionis, V. Sladkevičius, A. M. Dobrovolskis (Tėvas Stanislovas) ir kt.).

Tuo pilkuoju Lietuvai periodu gyveno ir J. Marcinkevičius, tiesiogiai, fiziškai nedalyvavęs rezistencinėje kovoje sovietmečiu, bet jis tai darė savo kūryba, formuodamas skaitytojų sąmonę.

Čia galima priminti ir kitą pavyzdį – poeto artimą draugą, vieną žymiausių to meto pasaulio baltistų profesorių Joną Kazlauską, kurio istorija tragiškesnė – jis rastas negyvas prieš pat jam išvykstant į mokslinę konferenciją JAV. Niekas neabejojo, kad tai buvo Vilniaus KGB darbas.

Rengdami projektą, šias peripetijas paminėjome, specialiai aprašėme, nenutylėjome savo projekto teikime, nes norint suvokti asmeninę  poeto laikyseną sovietmečiu (jos suvokimui itin svarbi rašytojo esė „Taburetė virš galvos“ (par. 1991 m., išsp. 2018 m.), ankstyvoji socialistinio realizmo bruožų turinti kūryba (apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ (1961), užimtos pozicijos ideologizuotame literatūros lauke, kūrybos populiarumo priežastys yra sulaukusios  nevienareikšmiškų istorikų, literatūrologų, kultūros istorikų vertinimų, interpretacijų, kurių nederėtų suabsoliutinti.

Tačiau į juos verta atkreipti dėmesį ir mėginti suvokti, ką mums, XXI a. Lietuvos gyventojams, sako prof. literatūrologė V. Daujotytė, teigdama, kad J. Marcinkevičius „dalyvavo savo tautos žmonių likime, neišvengdamas to, ko neišvengė ir daugelis prisitaikiusių gyventi, išnaudoti bent dalį savo prigimties galimybių.

Sąmoningai siekė ginti lietuviškumą, puoselėti kad ir labai varžomą dvasios kūrybingumą.“

Demokratinėje valstybėje, pliuralistinėje visuomenėje, kritinio mąstymo bendruomenėje turi gyvuoti skirtingi požiūriai, argumentai ir interpretacijos, kurios tik brandina nacionalinę kultūrą.

Naujas J. Marcinkevičiaus kūrybos perskaitymas, atliksimas kitų kartų, yra būtinas, lauktinas ir skatintinas. O ir pats autorius yra prisipažinęs: „Man visą gyvenimą buvo svarbu išgirsti ir būti išgirstam, suprasti ir būti suprastam.“

Taigi mūsų teikto projekto tikslas – 2030 metus paskelbti Justino Marcinkevičiaus metais, pažymint išskirtinės Lietuvos kultūros asmenybės Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) 100 metų jubiliejų. Pastarasis žymi ne tik asmens, bet ir sudėtingą lietuvių tautos kultūrinės savasties, tautinio sąmoningumo, nacionalinės tapatybės paieškų ir brandos kelią.

Šiuo projektu iškelti daugiasluoksniai uždaviniai:

1. nacionaliniu lygmeniu paminėti lietuvių rašytojo, iškilios asmenybės Justino Marcinkevičiaus 100 metų jubiliejų;
2. paskatinti visuomenę iš naujo atrasti Justino Marcinkevičiaus asmenybę, kūrybą, etinius ir estetinius principus, pilietinę laikyseną, jo gyventą epochą, kūriniuose reflektuotas lietuvių tautinės kultūros formavimosi epochas, figūras ir ženklus;
3. sudaryti sąlygas Lietuvos visuomenei iš naujo apmąstyti, kas yra tautiškumas, tradicija, tautinė kultūra, istorija, kolektyvinė atmintis, nacionalinė savimonė;
4. atskleisti Lietuvos visuomenės kūrybines galias, be kita ko,  reflektuojant ir interpretuojant tai, kas XXI a. ketvirtajame dešimtmetyje sudarytų „Lie-tu-vos“ turinius; 5) skatinti klasikinės ir šiuolaikinės lietuvių literatūros dialogą, sklaidą ir inicijuoti naujus disciplininius ir tarpdisciplininius tyrimus.

Justino Marcinkevičiaus metai – tai galimybė Lietuvos visuomenei pažinti ir aktualinti nacionalinei kultūrai itin reikšmingą Justino Marcinkevičiaus kūrybinį palikimą, skatinti lietuvių tautos savimonės, kultūros, istorijos, literatūros, kultūros paveldo refleksiją, plėtoti kultūros bendruomenių dialogą ir skatinti naujas kūrybines bei mokslines iniciatyvas.

Ar to mums šiandien nereikia, ar to nereikia abejojantiems LR Seimo nariams?