infa.lt

FB nuotr.

Įtampa Lietuvos visuomenėje kaista. Pagreitį įgaunantis įvairiausių rinkimų maratonas cunamio stiprumu į paviršių iškelia tai, ko jau niekaip nebepavyksta paslėpti po „kultūringo, išsilavinusio ir aukštų pajamų“ piliečio „brandu“.

Patyčios, agresija, kitaminčių niekinimas, valdžios desperacija ir į visas puses besiplaikstančios „vatnikų“ etiketės tampa tarsi atributais kažko tokio, kas turi pasiekti dugną ir vėliau staigiai kilti į viršų.

Toks visuomenės susiskaldymas, kokio, rodos, dar nebuvo nuo ledynmečio laikų, sukuria jausmą, kad didžiulė meška, iki šiol laikiusi Lietuvos iliuzinės ramybės pamatus, pamažu keliasi iš miego. Ir judina sistemines konstrukcijas, kurios, pagal „sisteminių inžinierių“ skaičiavimus, turėjo gyvuoti per amžių amžius.

Dar 1956 metais filosofas Giunteris Andersas parašė pranašingą pastebėjimą apie bandos suformavimą. Taip ir įvyko. Tačiau gerb. filosofas nenuspėjo vieno – viskas šiame pasaulyje yra nepastovu. Bandos gyvavimo laikas – taip pat. O laikas, panašu, jau artėja prie pabaigos. Lėtai, bet artėja.

Štai 1956 m Giunterio Anderso rašytos mintys:

„Norint nugesinti bet kokį sukilimą, nereikia naudoti prievartos. Hitlerio naudoti metodai paseno.

Užtenka sukurti stiprią kolektyvinę nuomonę, kad pati sukilimo idėja net neatsirastų žmonių galvose.

Reikia formuoti žmonių mąstymą nuo pat gimimo, ribojant jų įgimtus biologinius įgūdžius. Paskui susiaurinti švietimą iki profesinių įgūdžių ugdymo. Neišsilavinęs žmogus turi ribotą pasaulėžiūrą ir kuo labiau jo veikla koncentruojasi ties rutina, tuo labiau siaurėja jo mąstymas ir tuo labiau menksta sukilimo poreikis.

Svarbiausia – gyventi be filosofijos. Čia mes taip pat turime naudoti įtikinėjimo, o ne prievartos jėgą: mes per TV masiškai transliuosime pramogines laidas, nukreiptas tik į emocijas ir instinktus. Protai bus užimti tuo, kas yra žaisminga, bet nenaudinga.

Seksualumą mes padarysime prioritetu žmogaus interesų lauke. Juk nėra geresnio socialinio trankvilizatoriaus. Mes išbrauksime svarbiausias žmogaus egzistencijos dalis, išjuoksime viską, kas yra vertinga, pastoviai propaguosime lengvabūdiškumą ir darysime taip, kad viešumo euforija asocijuotųsi su žmogiškos laimės etalonu ir laisvės pavyzdžiu.

Tokiu būdu vienintele baime, kurią mums reikės palaikyti, taps išmetimo iš sistemos baimė.

Su tokiu būdu suformuotu masiniu žmogumi reikia ir elgtis taip, kaip su tuo, koks jis yra: kaip su karve ir ganyti jį, kaip bandos elementą. Viskas , kas veda į jo proto aiškumo apatiją, yra vadinama visuotiniu gėriu. Ir viską, kas galėtų tą žmogų pažadinti, būtina išjuokti, niekinti ir su tuo kovoti.

Bet kuri doktrina, kuri verčia abejoti sistema, turi būti įvertinta, kaip kenksminga, teroristinė, o tuos, kurie tą doktriną palaiko, reikia vadinti teroristais“.

Šį tekstą jau esu publikavusi anksčiau. Tada mano išvada buvo tokia: „banda suformuota. Taškas“

Dabar suprantu, kad su šia išvada labai klydau. Jokio taško nėra. Procesas vyksta ir vis daugiau žmonių, nusispjovę į savo baimes būti išmestiems iš bandos bei „vatnikų“ etiketes, kalba tai, ką turi kalbėti. Nes supranta, kad prisitaikėliškas tylėjimas veda link katastrofos.

Kad ir kaip TV dėžė jų mąstymą norėtų nužeminti iki instinktų lygmens, bet vis daugiau žmonių užduoda sau klausimus: „o kokia mano gyvenimo prasmė?“, „o ką aš šioje žemėje, po galais veikiu?“ ir pan.

Džiaugiuosi, kad mano bendraminčių ratas plečiasi. Tų, kurie išeina iš bandos. O gal joje net nebuvo.

Šiaip, aš pati ten buvau, ir nebijau to pripažinti. Nes nepripažinus, neįmanoma išeiti.

Čia, turbūt, kažkas panašaus, kaip būna alkoholikui.

O išėjus – laisvė. Ta tikroji, o ne lozunguose rašyta. Ir pakylėjimo jausmas – toks koks būna pažvelgus į kalendorių ir supratus, kad prasidėjo vasara.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.