infa.lt

foto: socialiniai tinklai

Macrono imperija byra į gabalėlius, rašo „Spectator” leidinys. Prancūzijos užjūrio teritorijos nusigręžė nuo Paryžiaus. Viena iš jų atsidūrė ant pilietinio karo slenksčio.

„Maoré na Farantsa paka tcho!” – prieš penkerius metus skelbė Emmanuelis Macronas, vykdydamas rinkimų kampaniją vietiniu komoriečių kalbos dialektu, Prancūzijos administruojamo Majoto salyno Indijos vandenyne sostinėje, Mamudzu. Vertimas: „Majotas ir Prancūzija yra kartu amžinai, iki mirties”.

Šią savaitę Prancūzijos prezidentas grįžo į salas ir vėl bandė atlikti imperatoriaus vaidmenį, tik panašu, kad jo imperija žlunga.

Netgi pagal E. Macrono įprastus optimizmo standartus Majotas yra katastrofa. Kaip ir didžioji dalis tariamos Prancūzijos imperijos, kuri tik apsimeta tokia esanti. O pats E. Macronas tik svajoja, įsivaizduodamas, kad tolimosios kolonijos iš tikrųjų yra visavertė Prancūzijos dalis.

Naujausia Majoto, kurį ir taip kamuoja riaušės, nusikalstamumas ir skurdas, bėda – afrikiečių pabėgėlių, kurių vietiniai gyventojai negali pakęsti, antplūdis.

Retas prancūzas žemėlapyje ras Majotą, o jo indėlis į šalies ekonomiką yra minusinis. Apskritai neaišku, kodėl Prancūzija čia primygtinai kelia savo trispalvę – nebent iš tuštybės. Tai pasakytina apie daugumą vadinamųjų užjūrio teritorijų, kurios yra bedugnė duobė, kur Prancūzijos subsidijos dingsta už menkos grąžos perspektyvą.

Majotas yra tik viena iš daugelio Prancūzijos problemų Indijos vandenyne. Daug didesnė Reunjono sala jau dešimtmečius gyvena chaoso sąlygomis: joje nuolatinis nedarbas, nuolatinės riaušės ir galintys paralyžiuoti čikungunijos karštligės protrūkiai.

Šią savaitę E. Macronas nusprendė neužsibūti Majote ir net neparodė nosies Reunjone.

Pažadėjęs pastatyti naują Majoto oro uosto kilimo ir tūpimo taką (šią priesaiką Prancūzijos vyriausybės duoda ir sulaužo jau 20 metų), jis prezidentiniu lėktuvu išskrido į Naująją Kaledoniją, kitą Prancūzijos forpostą prie Australijos krantų, kur stiprėja nepriklausomybės judėjimas, o šio mėnesio pradžioje per etnines riaušes žuvo septyni žmonės, įskaitant du žandarus.

Daugeliui baiminantis, kad ten gali kilti pilietinis karas, prancūzams teko įrengti karinius kordonus uostui, aerodromui ir vyriausybės pastatams apsaugoti. Ekonomika taip pat nukentėjo, saloje po padegimų kilo gaisrai. E. Macronas atvyko ketvirtadienio rytą ir sakė, kad ketina pradėti dialogą.

Tai darydamas jis pasmerkė „absoliučiai beprecedentį maištą”, kuris Naująją Kaledoniją drebina nuo gegužės vidurio. „Tai precedento neturintis organizuotumo ir smurto lygis”, – pridūrė jis, apsilankęs policijos nuovadoje sostinės Numėjos centre, kur pagyrė teisėsaugos institucijas ir žandarus už jų „šaltakraujiškumą” ir „profesionalumą”.

„Laukia sunkios dienos ir savaitės”, – pridūrė jis.

„Bet mes turime atsilaikyti. Kol bus smurtas, tol nebus jokio nusiraminimo”, – tvirtai sakė jis.

Tačiau ne visi pritaria jo optimizmui. Australija ir Naujoji Zelandija jau pradėjo evakuoti savo piliečius.

Užtenka net paviršutiniško žvilgsnio į Prancūzijos užjūrio kolonijas (nors, žinoma, taip sakyti nederėtų), kad suprastume, jog „nedaloma respublika” (sąvoka iš Prancūzijos konstitucijos) tirpsta visame pasaulyje.

Prancūzijos Polinezijoje, kitoje Paryžiaus valdoje Ramiojo vandenyno regione, vyrauja nuolatinė politinė sumaištis ir separatistinės nuotaikos. Karibų jūros regione, Gvadelupoje ir Martinikoje, kartkartėmis įsiplieskia neramumai.

Prancūzijos Gviana, įsiterpusi tarp Brazilijos ir Surinamo šiaurės rytinėje Pietų Amerikos pakrantėje, su plėšriais uodais ir milžiniškais nuodingais drugeliais, tapo narkotikų kontrabandos centru.

Be to, regione įvyko ekologinė katastrofa, nes nelegalūs aukso kasėjai, nepaisydami policijos, laisvai kerta laukinę sieną su Brazilija ir nuodija Amazonę cianido atliekomis.

Prancūzijos užjūrio plėtros agentūra „Proparco” pripažįsta, kad šalies užjūrio teritorijos „kenčia dėl izoliacijos ir nuotolio, mažų vidaus rinkų ir didelių gamybos sąnaudų, lyginant su kaimyninėmis šalimis, didelės rizikos, susijusios su klimato kaita (įskaitant ciklonus ir jūros lygio kilimą), geologinės rizikos (įskaitant seisminę ir vulkaninę riziką) ir epidemiologinės rizikos (čikungunija, dengė karštligė)”.

Be to, ataskaitoje teigiama, kad jų ekonominiai ir socialiniai trūkumai yra ryškesni nei žemyninės Prancūzijos.

Nelengva apskaičiuoti dėl to atsirandančias išlaidas. Audito Rūmų auditoriai pripažįsta, kad nuolatinė socialinė įtampa, įskaitant nedarbą, nelygybę ir nusikalstamumą, didina „nuolatinį ir net didėjantį šių teritorijų ekonominį ir socialinį pažeidžiamumą”.

Centrinės valdžios institucijos kiekvieną iš šių krizių bando spręsti įvairiomis „neatidėliotinomis” priemonėmis, taip tik padidindamos savo biudžeto išlaidas.

Prancūzijos imperija, kuri nedrįsta savęs pripažinti imperija, turi departamentų, teritorijų ir užjūrio bendruomenių Amerikoje, Karibuose, Indijos vandenyne ir Ramiajame vandenyne, tačiau tik kelios jos tvirtovės laikomos besąlygiškai saugiomis.

Prie Niufaundlendo krantų yra Sen Pjero ir Mikelono salynas, kurio susirgę pacientai siunčiami gydytis į Kanadą.

Karibuose yra Sent Bartelemi – milijardierių rojus, kuriame niekas nemoka mokesčių dėl keistos Napoleono karo laikų sutarties, pagal kurią Švedija perleido salą mainais į prekybos teises Geteborgo uoste.

Į šiaurės rytus nuo Fidžio esančios Voliso ir Futunos salos – nominaliai prancūziškos, tačiau jose išliko trys istorinės karalystės (iš pradžių jų buvo keturios, tačiau ketvirtosios gyventojus suvalgė kitų trijų gyventojai).

Panašu, kad sukilimo pavojus Klipertono saloje, negyvenamame koraliniame atole, esančiame už 1280 km į pietus nuo Akapulko, taip pat nėra didelis. Nors taip pat neaišku, kokią naudą iš to gautų Prancūzija.

O taip, vos nepamiršau. Prancūzijos pietinės ir antarktinės teritorijos, kuriose gyvena 140 žmonių, keli milijonai pingvinų ir, žinoma, visa tai prižiūrintis prefektas – jo pareigybę galima drąsiai laikyti blogiausia pozicija visoje Prancūzijos valstybės tarnyboje.

E. Macronas ir jo pirmtakai atvedė Prancūzijos imperiją ne tik į de jure problemas, bet ir į de facto žlugimą Afrikoje, kur dėl nesėkmingos Paryžiaus karinės intervencijos buvusios kolonijos nusigręžė nuo metropolijos.

Vadinamoji Frankofrika – nuo Malio iki Nigerio ir Dramblio Kaulo Kranto – tapo karingo islamizmo židiniu.

Didžioji Šiaurės ir Vakarų Afrikos dalis buvo tiesiogiai valdoma Prancūzijos iki pat XX a., kai kolonijiniai ryšiai ėmė nutrūkti – dažnai jėga, kaip Alžyro atveju.

Eidamas per pagrindinį turgų Malio sostinės Bamako centre, girdėjau pusbalsiu šnabždesį: „toubabou, toubabou” (baltaodis).

Vienoje turgaus pusėje stovi Didžioji mečetė. Kitoje – prancūzų pastatyta Nacionalinė asamblėja. Ši dabar jau mirusios religijos, vadinamos Malio demokratija, šventovė primena priemiesčio licėjų.

Tarp jų – prekybos centrai su įvairiausiomis keistenybėmis – leopardų odos, beždžionių kaukolės ir stebuklingi eliksyrai simbolizuoja Afriką, kurią Prancūzija neatsargiai tikėjosi pavergti.

Haitis, kuriame dabar siautėja banditai, yra dar viena žlugusi buvusi Prancūzijos kolonija. Jo istoriją paženklino žiauri vergovė, kurią po nepavykusios Tuseno Louverture’o revoliucijos sugrąžino Napoleonas III.

Tai, kad Saulė pagaliau nusileido net ir virš Prancūzijos imperijos likučių, dabar akivaizdu visiems, išskyrus pačius prancūzus. Nedaloma respublika byra į gabalus.