infa.lt

Pirmą kartą per du dešimtmečius ES parlamento rinkimai sutaps su Amerikos prezidento rinkimais. Teoriškai didžiosioms Vakarų demokratijoms gali sukelti sisteminį šoką, primenantį 2016 m. „Brexit“ ir D. Trumpo dvigubą pergalę, rašo „The American Conservative” leidinys.

Šią idėją verta įvertinti tam tikru kontekstu. Beveik neabejotina, kad dvi aukščiausias pozicijas parlamente išlaikys įsitvirtinusios Europos liaudies partija (ES komisarės Ursulos von der Leyen partijos frakcija) ir Socialistų ir demokratų pažangusis aljansas.

Euro stebėtojai yra įpratę matyti vienpusį balsavimą temomis, dėl kurių turėtų kilti nesutarimų: nuo požiūrio į nesutariančias Vidurio Europos valstybes, abortų ir vaikų lytinio švietimo iki vis dar aktualaus migracijos klausimo. (ES neturi konstitucinės kompetencijos daugumoje šių klausimų, o gal net ir visuose šiuose klausimuose).

Dažnai trys ketvirtadaliai ar daugiau balsų tenka susitarusiosios pusės naudai. Nesitikėkite, kad po birželio rinkimų padėtis iš esmės pasikeis.

Nepaisant tokio dominavimo teisėkūros srityje, isteblišmento balsai nepatogiai reaguoja į viešosios nuomonės svyravimus. Žurnalistai ir politikai prabilo apie „kraštutinės dešinės“ šmėklą, nes įvairios dešiniosios pakraipos partijos, atrodo, pagerins savo 2019 m. rezultatus ir sumažins federalistų parlamentinę daugumą.

„Kraštutinių dešiniųjų partijos kelia grėsmę demokratinėms vertybėms, kuriomis grindžiama Europos vienybė ir pati ES“, skelbiama naujienų agentūros AP pranešime. Neseniai paskelbtame „Reuters“ straipsnyje teigiama: „Daugelis [kraštutinių dešiniųjų] partijų intensyviai naudojasi socialine žiniasklaida, kuri, kaip perspėja pagrindinės grupės, bombarduoja ES rinkėjus melu.“

Šie naratyvai rodo, kad dešinieji verti kaltės ne tik dėl to, kad laimi balsus; jie nusipelno paniekos dėl to, kad apskritai dalyvauja šiame procese. Pranešime bne IntelliNews (žiniasklaidos priemonė, sudariusi sutartį su JAV federaline vyriausybe) apgailestaujama: „Vidurio Europos populistai dabar nori savo modelį paskleisti likusioje ES dalyje ir mano, kad birželį vyksiantys Europos Parlamento rinkimai bus lemiamas žingsnis šio tikslo link.“

Tariamai susižavėjęs demokratinių koalicijų kūrimu, „EUobserver“ (kurį, be kita ko, finansuoja kairiųjų „Tides Foundation“ ir ES NVO rėmėjas „Adessium Foundation“) autorius įspėjo: „Orbano remiamas analitinis centras prieš rinkimus remia ūkininkus, susijusius su kraštutiniais dešiniaisiais“.

Anne Applebaum, kurią kitas „The American Conservative“ autorius pavadino „žymia neoliberalios tvarkos atstove“, kadaise kvietė dalyvauti politikoje, kuri dabar taip piktina jos aplinką.

Rašydama 2020 m., kitu Europos politikos momentu, ji šaipėsi: „Brexitininkai nė vienu momentu nesiekė pasiekti savo tikslo be balsavimo referendume“. Teiginys, kad ES aparatas gali būti reformuotas, yra abejotinas.

Neabejotinas yra naujai įgytas Jungtinės Karalystės gebėjimas priimti tokius teisės aktus kaip Ruandos prieglobsčio planas – priemonė, kuri būtų buvusi neįsivaizduojama stebint Briuseliui.

Dėl deportacijos grėsmės Jungtinėje Karalystėje gyvenantys nelegalūs migrantai ir prieglobsčio prašytojai, kuriems nepavyko gauti prieglobsčio, atvyksta į Airiją, kuri jau ir taip susidūrė su migrantų nusikalstamumo ir būsto krizėmis, o Airijos gyventojai iš naujo ėmė protestuoti prieš visa tai.

Gegužės 6 d. tūkstančiai žmonių žygiavo Dubline protestuodami prieš šalies imigracijos politiką; užuot pripažinę piliečių nusivylimą, valdžios atstovai ir toliau jį menkino.

Tarp pastarųjų įvykių, apie kuriuos protestuotojai galvojo, buvo jauno migranto, kuris nusekė moterį į Dublino baro tualetą, seksualiai ją užpuolė ir tvirtino, kad  ji sutiko, nes jis pasakė „prašau“, byla teisme.

Vyras teigia esąs iš Somalio, tačiau neturi dokumentų ir anksčiau jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį keturiose kitose ES šalyse. Precedentas rodo, kad jam bus skirta nedidelė bausmė, o deportacija mažai tikėtina. Ši istorija yra pernelyg dažna, nuspėjama ir liudija apie neveikiančią Europos sistemą, kurios Briuselis nenori keisti.

Priešingai, ES biurokratai noriai remia draugus ir sąjungininkus. Gegužės 6 d. Ursula von der Leyen paskelbė, kad Europos Komisija baigs 7 straipsnio procedūrą (pagal kurią ES gali imtis baudžiamųjų veiksmų prieš valstybes nares) prieš Lenkiją.

„Pasveikinau Ministrą Pirmininką Donaldą Tuską ir jo vyriausybę su šiuo svarbiu proveržiu“, – pažymėjo ji. D. Tusko vyriausybė nepriėmė jokių reikšmingų teisės aktų ar reformų, tačiau padarė nusižengimų, kurie bet kokiomis įprastomis aplinkybėmis būtų vadinami teisinės valstybės principo pažeidimais.

Tai apima visuomeninės televizijos būstinės užgrobimą, politinių oponentų suėmimą ir griežtas kovos su protestais priemones. Neseniai vyriausybė atsisakė pripažinti prezidento Andrzejaus Dudos konstitucinę teisę patvirtinti Lenkijos kandidatūrą į Europos Komisiją.

Panašu, kad naujuoju šios institucijos gynybos komisaru taps A. Applebaum vyras ir žinomas karo šalininkas Radoslawas Sikorskis.

Išrinktiems lyderiams dažnai trūksta šios institucinės paramos. Praėjus penkiems mėnesiams po pergalės parlamento rinkimuose, Nyderlandų populistas Geertas Wildersas vis dar bando suformuoti vyriausybę.

„G. Wildersas [ir] kitos ekstremistinės jėgos… nori sunaikinti Europą“, – tvirtina Ursula von der Leyen. Kai kurie Nyderlandų politiniai veikėjai pasisako už tai, kad ilgametis ES komisaras Fransas Timmermansas, kurio žaliųjų ir leiboristų koalicija užėmė antrąją vietą, formuotų vyriausybę, nepaisydamas rinkėjų valios.

Tai subtilus žaidimas, nes apklausos rodo, kad per pakartotinį balsavimą Wildersas laimėtų dar didesne persvara.

Slovakijoje, kuri beveik metus neturėjo išrinktos vyriausybės, rinkėjai ketvirtą kartą į premjerus išrinko populistą Robertą Fico, taip aiškiai atmesdami valdžią. Turėdami galimybę sustabdyti R. Fico valdžią, Slovakijos rinkėjai praėjusį mėnesį vykusiame prezidento rinkimų konkurse pasirinko vyriausybę palaikantį Peterį Pellegrinį, o ne Briuseliui palankų pretendentą.

Galima nuspėti, kad ES biurokratija nusivylė šalies demokratiniu procesu. Europos Komisija pagrasino Bratislavai sankcijomis, panašiomis į tas, kurios taikomos Vengrijai ir Lenkijai.

Pačiame Briuselyje praėjusį mėnesį sutrikdyta Nacionalinio konservatizmo konferencija buvo įžūlus išpuolis prieš žodžio teises. (Šis autorius dalyvavo Briuselio NatCon ir gali patvirtinti, kad tai tikrai nebaisus, vertas dėmesio renginys).

Briuselio policija sutelkė pajėgas konferencijai nuslopinti, nors mieste smurtinis nusikalstamumas ir etninių gaujų karas sparčiai auga. Michelio Houellebecqo romane „Prisijungimas“ pasakotojas svarsto: „Briuselyje, labiau nei bet kurioje kitoje Europos sostinėje, jautiesi atsidūręs ant pilietinio karo slenksčio“.

Valdžios institucijos veikiausiai mieliau persekioja politinius oponentus, nei susiduria su šia realybe.

Tikrasis Houellebecqas teigė, kad jo gimtoji „Prancūzija yra daugiau ar mažiau nepriklausoma šalis ir tokia vėl taps, kai tik subyrės Europos Sąjunga (kuo greičiau, tuo geriau)“.

Tuo tarpu dešinieji populistai žaidžia pagal ES leviatano taisykles.

Būkite tikri, kad tam nebus suteiktos lygios žaidimo sąlygos – ar net paprastas pilietiškumas.