infa.lt

Arvydas Daunys

Daugelis paklausti apie tai, kas yra globalizacija net nesupranta apie ką yra klausiami, jiems atrodo, kad tai atviros sienos, laisva darbo rinka ir panašiai. Vien pliusai ir nieko daugiau. Šiame straipsnyje pabandysime paaiškinti šiuos dalykus ir pateikti praktinius globalizacijos pavyzdžius Lietuvos atžvilgiu.

Trumpas globalizacijos apibrėžimas maždaug toks:
Tai veikų visuma siekiant suvienodinti visų šalių teisines normas, sumažinti kalbinius barjerus, suvienodinti tikslus, valiutą, muitus, naikinti skirtingumą (tame tarpe ir tautiškumą), lengvinti kapitalo, prekių, paslaugų ir t.t. judėjimą visais lygiais. Ir kas nepasakyta – koncentruojant kapitalą, resursus ir valdymą siaurame valdančiųjų rate. Tokio proceso pavyzdys yra ES susikūrimas ir jos valiuta €uras. Plačiau: http://lt.wikipedia.org/wiki/Globalizacija

Tai gi, kas yra globalizacija ir su kuo ji valgoma? – Įsivaizduokime sau, kad Lietuva 1990 metais turėjo savo pramonę, savo žemės ūkį aprūpinantį gyventojus maistu, savo nors ir silpną finansų sistemą, kurią pati valdė, savo pigios energetikos sistemą, o konkrečiai IAE ir jokių užsienio skolų.

Tai gi, 1990 m. buvo paskelbta privatizacija, bet kadangi tuo metu žmonės neturėjo legaliai uždirbtų pinigų, tai yra tokių kiekių, kurie reikalingi išpirkti, sakysime, pramonės įmonėms, tai tam buvo sukurta investicinių čekių sistema, apytiksliai paskaičiavus Lietuvos turtą ir išdalinus jį šalies gyventojams, kaip investicinius čekius (šalies turto dalį-pajų).

Didelė žmonių dalis panaudojo šiuos čekius išpirkti savo butams, bet dar didesnė juos tiesiog pardavė įvairioms tuo metu susiformavusioms bendrovėms, arba „investavo“ į tuo metu susikūrusias „investicines“ bendroves. Tos bendrovės greitu laiku žlugdavo ir jų valdomi „investiciniai čekiai“ nukeliavo nežinoma kryptimi. Teisėsauga tuo niekada „kažkodėl“ nesidomėjo.

Tokia pati sistema buvo vykdoma ir Rusijoje, tik ten tai buvo vadinama – „vaučeriu“. Apskritai paėmus, sistema buvo sukurta tam, kad suimti visą likusį valstybės turtą į jau realiai jį valdžiusių įmonių vadovų rankas. Sakau „įmonių vadovų“ sąlygiškai, nes nežinoma kas stovėjo už jų pečių ir iš kokių šaltinių buvo gaunamos lėšos tų pačių investicinių čekių pirkimui.

Kitais atvejais stambius pramonės objektus valdžiusi administracija organizavo darbuotojų kooperaciją išperkant tuos objektus iš valstybės, vėliau tuos pačius darbuotojus metant už borto. Bet kuriuo atveju savininkais likdavo tikrai ne darbuotojai, nors tai buvo jų visų lėšomis įgytas turtas.

Vėliau, atvėrus sienas ir įteisinus laisvą kapitalo ir prekių judėjimą visa gamyba žlugo, nes nesugebėjo konkuruoti su daug kartų pigesnių prekių srautais iš užsienio.

Truputį nukrypsiu į šoną, kad paaiškinti gamybos savikainos sandarą. Pagrindinė gamybos savikainos sudedamoji yra klimato zona. Tai yra, sakykime kokioje pietų Kinijoje gamykla pastatoma per mėnesį laiko, o kartais net dar trumpiau. Ten tereikia išasfaltuoti aikštelę, surinkti karkasą, kur atvežama įranga ir ji jau dirba.

Dabar paimkime tokią šalį kaip Lietuva. Čia pastatai turi būti statomi jau su pamatais, apšildymo sistema, storomis sienomis. Ir viso to nepadarysi per 1-2 mėnesius, tam gali prireikti nuo 1-2 metų. Papildomos išlaidos – apšildymas žiemos metu. Atitinkamai didėja gaminių savikaina, plius ilgam laikui užšaldomos investuotojo lėšos.

Išvada gaunasi visiškai aiški – šiltesnio klimato šalyse bet kurios produkcijos savikaina yra pigesnė, nei šiauriau esančių šalių. Plačiau: http://www.sarmatas.lt/03/projektas-derunkelizacija-ekonomika/

Dar truputėlį nukrypsiu – esant laisvam kapitalo ir prekių judėjimui prekių grupių kainos suvienodinamos. Pavyzdžiui jūsų įmonė gamindama sakysim tam tikrų parametrų televizorių negali jo parduoti brangiau, nei panašus parduodamas kitose šalyse, nes jo tiesiog nepirks. Tai vienas iš globalizacijos proceso pasekmių.

Dabar grįžkime prie privatizacijos, kurią užbaigus Lietuvos pramonė tiesiog žlugo, kaip ir žemės ūkis. Lietuvos produkcija buvo nekonkurencinga dėl aukščiau paminėtų priežasčių, t.y. būtent dėl klimato. Egzistuoja tokia lentelė, kurioje parodoma kiek kokioje šalyje kainuoja gamyba. Ji skirta investuotojams. Pavyzdys:

Šioje lentelėje parodytas šalių konkurencingumo lygis. Tai yra, norint gauti 100 dolerių pajamų reikia investuoti tam tikrą sumą. Imant Ameriką norint gauti 100 dolerių pajamų reikia investuoti 93 dolerius ir iš to gauname 7 dolerius pelno.

Kaip matome iš lentelės labai mažai šalių gali šiuo metu pelningai dirbti esamomis globalizacijos sąlygomis. Būtent todėl visa gamyba perkeliama į Rytus. Atitinkamai, jokie investuotojai neinvestuos į šalį, kurios investicijų rodikliai žemesni, nei optimalūs.

Lietuvos rodikliai yra apie -55%, t.y. žemesni, nei Lenkijos, priminsiu , kad Lenkijoje investicija į gamybą yra -40%, tai yra nuostolinga, bet kadangi aplink yra šalių, kurių nuostolingumas dar didesnis, tai Lenkija kol kas laikosi.

Grįžtant prie privatizacijos, dabar suprantame, kad ji buvo įvykdyta ne tam, kad kelti ūkį, kurį kai kas vadina ekonomika (ekonomika tai mokslas, kuris nei kilti, nei kristi negali), o tam, kad išpardavus tai, kas dar buvo vertinga pilnai sugriauti pramonę-gamybą.

Visa gamybos įranga buvo parduota, kaip metalo laužas. Reiškia iš privatizacijos uždirbo tik tie, kas griovė mūsų pramonę. Tai vienas iš globalizacijos dėsnių koncentruojant gamybos priemones ir energijos resursus: griauti bet kokias gamybas šalyse, plečiant jau egzistuojančių gamybų rinkas.

Kitaip tariant, jei mes nebeturime televizorių gamyklos, mes nebeturime ir keleto šimtų su ja susijusių darbo vietų, mes nebeturime gaunamų iš jos mokesčių – sumažėja mūsų išgyvenimo tikimybė, su kuo susiję gimstamumo mažėjimas ir emigracija. Bet užtai kažkam atitenka mūsų rinkos dalis ir suprantama iš to gaunamas pelnas.

Bet kadangi tiems atleistiems žmonėms iš kažko gyventi reikia, reikia ir jiems pašalpas mokėti, reiškia valstybė(tai yra mes visi) turi lįsti į skolas, kad apmokėti šių žmonių išgyvenimą.

Viskas, kas išdėstyta aukščiau tinka ir žemės ūkio produkcijai. Pasaulyje egzistuoja vidutinė jautienos rinkos kaina, ir sakysim kažkur Baltarusijoje jautienos savikaina apie 1,25 dolerio (Lietuvoje panaši) už kilogramą. Į ją įeina gyvulio maitinimas žiemą, transportavimas į skerdyklą ir t.t. Argentinoje ir Naujojoje Zelandijoje jautienos kilogramo savikaina 0,05dolerio už kilogramą.

Ten žolė auga kiaurus metus gyvuliai ganosi aptverti viela, kuria paleista elektros srovė, vienas piemuo gano bandą lygią 10 000 galvijų. Kai gyvuliai nuėda aptvertą plota, šalia aptveriamas kitas plotas ir jie nugenami ten. Kai tik gyvuliai pasiekia reikiamą svorį, čia pat paskambinama ir į pakrantę atvyksta refrižeratorius (laivas), gyvuliai savo eiga nueina į jį, ten juos sutvarko ir išveža į pardavimo vietas. Duomenys iš prof. Ždanovo paskaitos, video: http://kob.in.ua/rutube/mehanizmyi-genotsida-i-globalizatsiya.html

Dabar įsivaizduokime, kad pas mus į šalį atvežama Argentinos jautiena ir pardavinėjama po 0,20 dolerio, apie 0,5 LT/kg. Kaip manote kas atsitiktų su mūsų mėsos augintojais po sakysim gero mėnesio ir kas pirktų jų produkciją? Manau paveikslas nėra labai linksmas, nes žlugus mūsų gyvulininkystei monopolistai galėtų kainas kelti kiek norėtų, rinktis nelabai būtų iš ko.

Tokių būdu, mes atvėrėme sienas laisvam prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui. Ir suprantama iškart už tai užmokėjome, nes į Lietuvą plūstelėjo pigūs maisto produktai. Pigūs ir pilni visokių nepageidautinų priedų, kurių neigiamą poveikį visi pajuto jau po kelerių metų.

Bet čia blogiau kitkas, o būtent tai, kad šie pigūs produktai griauna mūsų žemės ūkį. Sakysite na ir kas? Kam mums tokie brangūs, tegu ir savi produktai? Atsakydamas pateiksiu pavyzdį:
Štai Rusijoje, kai B. Jelcinas atvėrė sienas pigiems kumpiams iš JAV, jais buvo užverstos visos parduotuvės. Jie kainavo du kartus pigiau, nei rusiškos vištos. Mėnesio bėgyje žlugo visa paukštininkystės pramonė. Tiesiog bankrutavo, nes negalėjo konkuruoti su dukart pigesne mėsa. Po pusmečio, kai nebeliko konkurentų tiems patiems kumpiams, jie pakėlė kainas iki tų, kuriomis pradžioje buvo įkainota paukštiena. Bet paukštienos pramonė jau buvo sužlugdyta ir rinkoje jau karaliavo amerikiečių kumpiai. (Duomenys iš prof. Ždanovo paskaitos)

Ir įsivaizduokime, kad visose srityse vyksta tas pat? Nebeturime savo pramonės, žemės ūkio, energetikos, finansų sistemos. Nebeturime nieko, kas suteiktų saugumo, apsisprendimo laisvę. Viskas priklauso nuo kitų subjektų sprendimų. Savo nebeturime nieko absoliučiai.

Turime tik žmones – piliečius, kuriems viso to reikia ir valdančiuosius, kurie 20 metų darė viską, kad iki to būtų prieita – naikino visa tai. Tai yra vykdė savo šeimininkų užduotį. Nors mums buvo sakoma, kad einame į laisvą rinką ir buvo šlovinama laisva Lietuva.

Ir dabar mūsų žemės ūkio griovimas eina jau antrą ratą – ūkininkams iš ES fondų siūlomi pinigai už tai, kad jie nedirbtų. Kaip manote kodėl mokami pinigai? Nagi tam, kad pašalinti konkurentus iš rinkos. Praeis keli metai ir šalyje nebeliks savų žemdirbių, tada mums galės pardavinėti ką tik norės, mes neturėsime alternatyvos rinktis. Ir mūsų Žiurkių karaliai palaiko šią politiką, juk tai jų šeimininkų politika. Arba jie tiek susitepę, kad bijo atsisakyti tą daryti, net suprasdami kurlink eina šalis, nes supranta ir tai, kad šeimininkams paviešinus jų darbus atsakomybė gali būti baisi. Arba/arba.

Visos šalys kažkaip stengiasi saugoti savus maisto gamintojus, nes supranta, kad maistas yra tai, be ko išgyventi neįmanoma. Mūsų Žiurkių karaliai daro atvirkščiai, nes globali pasaulinė politika reikalauja ūkio resursų koncentracijos, kurios esmė iš tiesų yra tik trečiųjų šalių ūkių griovimas, kad išsaugoti mūsų Žiurkių karalių šeimininkų interesus. Ir jei tam, kad įvykdyti savo šeimininkų užduotį, reikės sugriauti savo pačių šalies ūkį, tai Žiurkių karaliai tą ir padarys, jie jau tą daro, jie jau peržengė tą ribą, kai dar kreipiamas dėmesys į sąžinę.

Ką turime šiai dienai?

Planus statyti naują AE, kurią apmokės mūsų vaikai ir anūkai. Bet kažkodėl visai nekreipiama dėmesio į pasiūlymus dėl alternatyvios energetikos, nes alternatyvi energetika išslysta iš globalios kontrolės, jos neįmanoma kontroliuoti, nes kiekvienas kaimas gali turėti savo energijos šaltinį, o tai visiškai prieštarauja resursų koncentracijos strategijai.

O štai AE, kuriai pastatyti reikalingos milžiniškos lėšos, labai atitinka resursų koncentraciją, nes už kiekvieną pagamintą šalies BVP vienetą, AE savininkai irgi gaus savo dalį, nes ta AE nebus Lietuvos. Ji tik stovės Lietuvos teritorijoje ir terš mūsų aplinką.

Kokia išvada?

Tokioms šalims, kaip Lietuva išgyventi galima tik vienu atveju, kai aukščiausiuose valdžios sluoksniuose sėdi sąžiningi žmonės, galvojantys ne apie siaurus savo šeimos, ar partijos interesus, o apie valstybę. Kai vadovauja ne partijos „lyderis“, o idėja įrašyta konstitucijoje. Kai rinkimai vykdomi iš apačios iškeliant kandidatus, o ne partinius sąrašus. Kandidatai turi atstovauti juos išrinkusių rinkėjų interesus, o ne gauti laisvą mandatą ir 4 metus veikti Seime nežinia ką, ir nežinia kieno naudai.

Ir žinoma būtina atsisakyti globalizmo idėjų. Jei kas nori parodyti pavyzdžiu JAV, tai galiu pasakyti, kad bepigu mokyti kitus, kai savo pinigus ne užsidirbi, o gali tiesiog atsispausdinti ir nusipirkti pas kitas šalis ką užsimanęs. JAV jau nebeuždirba savo pragyvenimui, jos apvagia kitas šalis spausdindamos popierėlius, bet būtent joms globalizacija labai būtina, nes pasaulyje jau nebeliko tiek turto, kiek JAV išleido pinigų ir dabar jos bando jo suimti kiek galima daugiau.

O mes? Ką galvojame mes? Ar dar yra globalizmo šalininkų?

straipsnis skelbtas: 2011.04.01

sarmatas.lt