infa.lt

1-a dalis

Taip jau dabar yra, kad labai daug kam įdomu, kai pasakojama apie blogą padėtį ir visokius baisumus, ir sumažėja besidominčių, kai imi sakyti kokia iš to viso būtų išeitis, ką reiktų daryti. O visai tik vienetai besiklausančių lieka, kai teigi, kad tai daryti turėtume mes – aš, tu, tie, kurie girdi, kas sakoma ir suvokia pasakyto prasmę…

Prie ekranų auginant, pačia tikrąja to žodžio prasme užauginta žiūrovų karta eina per gyvenimą kaip nešališki stebėtojai. Kokius siaubus bematytų, ekrane ar realybėje, nesvarbu, – jų tai neliečia pačiu giliausiu būdu: ne tai, kad nerūpi ar ne jų reikalas, bet visa, kas vyksta,  yra ne jie, ne apie juos… Ir tik, kai paliečia juos asmeniškai – sudreba žemė būtent po jų namu, nukrenta būtent jų turėtų akcijų vertė, tik tada jie sureaguoja… Ir dar kaip sureaguoja!

Nes buvo gi ramūs, saugūs ir ne prie ko, o čia… Ir kaip išdrįsta?!

Tada jiems viskas tampa iš karto labai asmeniška, ir būtent pasaulio suokalbis prieš juos, o ne prieš ką kitą – lyg taip nenutinka kas dieną šimtams žmonių… Žodžiu, tada sveiki į realybę sugrįžę, vadinasi, gyvi dar esate, o ne jau numirę ir tik pakavoti pamiršti.

Ir tada, vyresnė karta matanti pasaulį (vis dar) dalyvio akimis ir, jau iš patirties žinanti, kad suktis kartu su gyvenimu yra normalu, kad tik užsisėdėję jaučiasi užgauti gyvenimui sukantis kitu kampu – gali jaunesnę kartą dar pasiekti, susikalbėti, būti išgirsti. Kitaip to bendravimo tarp kartų jau kaip ir nėra – kaip, kad skirtinga kalba kalbėtume, skirtingos rūšies būtume.

Yra toks rusų literatūros tyrinėtojas, liberalas A.Bykovas, teko klausyti internete jį kalbant apie V.Peleviną, kaip atstovą šešto dešimtmečio kartos, užaugusios ir išmokslintos dar sudėtingame ir daugialypiame pasaulyje, kokiu buvo TSRS. O po to, 7 dešimtmečio pabaigoje iš to pasaulio kaip kad orą būtų išleidę, ir jis liko plokščias“… Ir tos kartos atstovams tenka gyventi ir kurti toje atsiradusioje tuštumoje. V.Pelevinas buvo didžiausia naujosios rusų literatūros viltis, kuri rodėsi, netgi, pildėsi… Ir net dabar, kai jis jau užsiima budistine praktika „rašyti nerašant“ ir kuria tikrai ne literatūrą (jei iš apskritai ne antiliteratūrą), bet sudėtingumo versus kraštutinio paprastumo – tuštumos, kurios laike gyvename, problema išlieka aktuali.

Lietuvoje irgi, tie, kurių devinto dešimtmečio ekonominiai lūžiai ir kriminalai galutinai nepribaigė, tie, atsigavę, atsipeikėję ir apsidairę, rado pasaulį neatpažįstamai pasikeitusį. Ir ne ekonomine prasme, nes tie, kurie siekia pinigų, jų įsigudrindavo užsidirbti ir tada, o kam tada mokėdavo mažai, tam ir nauji šeimininkai nemoka beveik nieko.

A.Bykovas aršiai kritikuoja dabartinę Rusijos vadovybę, TSRS meile jo apkaltinti neišeina niekaip. Jis teigia, kad šitos šalies žlugimas buvo tik pasekmė (ar indikatorius) procesų, vykusių pasaulyje: tuo metu žlugo ar buvo panaikinta daug sudėtingų sistemų, ir jų vietą užėmė masinis paprastumas. Iš dalies tai galėjo būti pavėluota reakcija į fašizmą – jei modernas, Apšvieta, žmogaus proto vystymasis mūsų neišgelbėjo (o gal kaip tik ir atvedė į ?) nuo fašizmo, tai dabar bandykim eiti primityvizmo keliu, orientuodamiesi į pasimokiusio, bet kvailu likusiojo pasaulio sampratą, ir ją propaguokim…Protas ir Apšvieta telieka elitarizmu, o likusioje erdvėje težydi populizmas. – Kam vargti, liaudies lygį keliant, jei galime viską taip ir palikti – užliekim juos informaciniu srautu ir suteikim galimybę naudotis kuo daugiau rūšių technologinių aparatėlių, ir jie patikės, jau viską pasaulyje žinantys ir galintys!… O kieno lygį jau kažkiek, kaip pasirodė, per klaidą pakėlėm, tai priversim jį nusileisti… Arba jie vis tiek jau greitai išnyks.

Jeigu kiekviena palmė ankščiau ar vėliau pralaužia oranžerijos lubas, tai auginkime geriau žolę – ji žaliuos ne prasčiau, bet jokių lubų niekada nepralauš… Juk ne tarybinę valdžią nuvertė, tiek pas rusus, tiek kitose respublikose – kas prie valdžios buvo, tie prie jos ir liko.

Ir propaganda išliko taip pat. Tik, jei TSRS griūnant, ji dar buvo 7 dešimtmečio lygio, tai dabar jos sudėtingumo lygis nukritęs atgal į XXa. dvidešimtų metų lygį, ir visame pasaulyje – amerikonai kaip tik madas diktuoja. Sunaikinta buvo ne socialistinė ar komunistinė sistema, sunaikinta buvo sudėtinga sistema – ir kapitalizmas JAV tuo metu supaprastėjo, ir senosios Europos tradicijos išnyko kartu, kaip nereikalingu tapęs Siamo dvynys, kai TSRS nebeliko.

2-a dalis

Pereito amžiaus šeštojo dešimtmečio žmonės, tame tarpe ir tarybiniai, nuo vėlesniais laikais gimusių ir augusių skiriasi tuo, jog jų poreikiai nesusivedė tik į materialinius. Už tai jie dabar nebepopuliarūs, jie nelabai mėgstami prisiminti, vertinami jie daugiau simboliškai, nei kad iš tikro jų liniją kas tęstų ar jų patirtimi naudotųsi… Nes dabar, netgi jau ir oficialiai, visų ir kiekvieno poreikiai, kaip bebūtų gaila, susiveda tik į materialinius.

V.Pelevinas savo laiku yra parašęs straipsnį – recenziją Dž.Faulzo „Kolekcionieriui“ – kur samprotauja šia tema, naudodamas Čechovo Vyšnių sodo metaforą: Vyšnių sodas sugebėjo išlikti net Stalino laikais, Vyšnių sodas žydėjo netgi Kolymoje… Bet, 9 dešimtmečio buvusioje TSRS teritorijoje vyšnios jau nežydės… Su šūkiais už laisvę buvo iškovota kaip tik nelaisvė. Nes, laisvė yra sudėtingos sistemos požymis: praėjimų labirintai, neaprėpiama galimybių įvairovė. – Taip, buvome atitverti Geležine uždanga, bet  gyvenimo šachmatų partija buvo lošiama, reikalaujanti protinių sugebėjimų… O po to Geležinę uždangą pakeitė užtvaros iš komercinių kioskelių. Ne veltui Štirlicas buvo toks populiarus herojus TSRS laikais – žmonės (patys žiūrovai) gyveno dvigubą, trigubą, keturgubą moralę, buvo diversifikuoti, daugiasluoksniai. Jie norėjo vieno, darė kitą, kalbėjo trečią… O kur dar Ezopo kalba.

Žinoma, juos buvo galima tuo kaltinti, bet ką tada pasakyti apie tuos, kurie atėjo paskui ir yra paprasti, kaip žadintuvas, per lavonus į milijonus einantys su šypsena ir nesidrovėdami?

Diskusija jau tokia sena, kad išsiauginus barzdą: kas geriau, ar tarybiniai niekadėjai, kurie apsimetinėjo inteligentais, pirko knygas „po blatu” ir ėjo į teatrus, bilietus gavę per pažįstamus, ar dabartiniai, kuriems į galvą nebeateina mintis stengtis neparodyti tikro savęs?… Dabar banditas ir yra banditas. Pagalvokim, pvz, kurį mieliau norėtųsi susitikti vakare siauroj gatvelėj.

V.Pelevinas neidealizuoja tarybinio laikotarpio gyvenimo: žmonės turėjo sugebėti greitai ir pagal reikalą adaptuotis – kiekviename kolektyve pamėgdžioti blogiausio jo nario elgesį ir tai buvo jų išlikimo bei gero gyvenimo paslaptis… Minimaliai materialistiniame gyvenime daug kam iš mūsų buvo lengva būti motyvuotam rimtai domėtis ezoterika, dirbti su savimi: naujam rajone gyvenant, pro daugiaaukščio langą į monotoniškas pilkas tolumas stebeilijantis būdavo lengva įsivaizduoti esant kitur, įsijungti į kitas realybes, keliauti po jas svajojant atviromis akimis… Tai žymiai sunkiau daryti, kai horizontas kapitaliai užtemdytas materialinių turtų ir gėrybių, tiek jau turimų, tiek dar norimų ir trokštamų… Kol žinojome esantys uždaryti, kad neuždustume bent dvasiškai, ieškojome kaip atidaryti sistemą, kurioje gyvenome.

Dabar, kaip ir viskas atvira, globalizmas žada laisvę po visą Žemės rutulį, bet tame ir bėda, kad ta laisvė apribota tik Žeme ir tik materialinė – dūstam ir nematom, nusibaigsim ir neapsižiūrėsim.

Kai teigiama, jog sudėtingą sistemą pakeitė paprasta ( sudėtingoj sistemoj išaugusiems, „paprasta“ jaučiasi ne tik kaip tuštuma, bet ir kaip beorė erdvė), turima omenyje, kad pasaulis tada buvo sudarytas iš vertikalės – poreikio, būtinybės, paskatos augti dvasiškai, kelti savą sąmonės lygį, ir horizontalės, kur kiekviename vertikalės taške buvo galima išsiplėsti į plotį, išbandant variantus, scenarijus, galimybes… Ir eiti toliau, t.y. aukštyn – problemą, pvz, spręsti iš aukštesnio negu ji yra susiformavusi, sekančio lygio; suvokti prasmę to, kas vyksta, pamatyti priežastis ar pasekmes, kas iki tol gyventa, pamačius iš aukščiau.

Praaugti lubas kiekvieną kartą reikia pastangų, energijos – paliekame komforto zoną, žengiame į tai, ko dar nežinome, į naujus nuotykius. O dabar tai yra tapę dar sunkiau: paprasta sistema atsirado, kai vertikalė buvo išnaikinta ir pasaulis liko begalinis, bet jau tiktai plokščias. Prie žemės priplotas ir, žmonija jau tik žolės vietoje, 53 rūšių pomidorų padažai supermarkete dabar reiškia laisvę… Visuomenė depolitizuojama – galite rinkti tą klauną arba kitą, – jei tai ką nors lemtų, tai jums balsuoti neleistų?…

Vyksta nuolatinis decivilizacijos procesas – žmonės vis mažiau yra piliečiai, vis mažiau kas lieka iš jų teisių, – įstatymų ir nutarimų raizginys susiveržia jiems apie kaklą vis stipriau. O iš valstybės šitą suraizgytą apie mus monopolį jau faktiškai perėmę bankai, ir toliau skeptrą taikosi sau išsireikalauti korporacijos – joms labai gerai gautųsi, nes mums visiems konstitucija rašyta, o jiems – ne, nors subjekto teises jie sau jau kada išsigudravę ir turi patyliukais.

Netgi kapitalizmas jau toli gražu nėra toks, koks turėtų būti ar buvo. Iš tikro, tai jis yra jau netgi didžiausia priešingybė dabar įsivyravusių rinkų ir jų monopolistų situacijai, nes biznio kaipo tokio nebelieka: arba transatlantinės korporacijos, arba administratorių maloningai paduodama socialine parama gyvenantys žmonės, – tokia, matomai, ateičiai sukurpta vizija. Ir geriausiai gyventi susiplanavę yra tie, kurie perėję į blogio pusę – korporacijų algą gaunantys arba socialines malones dalinantys, kol kas – valstybinės tarnybos administratoriai, paskui valstybių gali ir nelikti. Tada tarnaus korporacijoms… Bet administratoriai yra amžini.

(tęsinys, 3-4 dalis)

Gaiva Paprastoji