infa.lt

Vos tik Seimas priėmė biudžetą, G. Landsbergis pradėjo Šimonytės rinkiminę kampaniją. O kuri tema, jeigu ne karo, gali eiti geriau, ypač, jei darbais šaliai – nelabai gali pasigirti? Tačiau ir gynybos temoje konservatoriams nesiseka.

Ingrida Šimonytė patyrė visišką fiasko, susikvietusi partijų lyderius tartis dėl gynybos. Nieko ji ir nebuvo numačiusi tartis, dar pasiūlė nesikišti ir nesigilinti, bet pristatė konservatorių rinkiminę programą gynybos klausimais.

Tik siūlydama didinti mokesčius, ji taip ir neatskleidė „paslapties“ – o kaip gi bus leidžiami mūsų mokesčių mokėtojų pinigai, kas už juos bus perkama ir kurios gynybos spragos bus lopomos?

O prabilus apie visuotinį šaukimą, ėmė kilti ir daugiau klausimų – kodėl prioritetai dedami ne šalies kariuomenei, ne rezervui, ne karininkų rengimui, ne pasirengimui priimti Vokietijos brigadą, ne Lietuvos bataliono kūrimui?

Taigi, neturint lėšų panaudojimo pagrindimo, sunku patikėti, kad konservatorių tikslas – didinti procentus nuo BVP gynybai iki 3 proc., yra sąžiningas, ypač kai naujais ar didinamais senaisiais mokesčiais bus didinama našta visiems šalies piliečiams. Kurie, beje, nuolat gąsdinami.

Jau dabar dėl nuolatinių gąsdinimų sunku šalyje verslui galvoti apie investicijas, nekalbant apie paprastus piliečius. Būtų įdomu sužinoti, kiek nuo gruodžio mėnesio po G. Landsbergio gąsdinimų iš Lietuvos „pasitraukė“ pinigų, kurie galėjo keliauti arba į šalies biudžetą, arba darbo vietų kūrimui ir atlyginimų didinimui?

Kiek nekilnojamo turto įsigyta ne Lietuvoje už pinigus, kurie, kaip buvo skelbiama dar pernai, siekė per 15 mlrd. eurų lietuvių sąskaitose bankuose? Kas norės čia likti ar investuoti, jei valdantieji kuria niūrią ateitį?

Iš ko valdantieji ruošiasi surinkti reikalingas sumas gynybai? Ar nenutiks taip, kad net jei ir pasieksime 3 procentus BVP, suma bus mažesnė nei dabartiniai 2 procentai? Juk mokesčių šalyje bus surenkama mažiau, nes tuoj neliks kas jos moka!

Valdančiųjų nuoširdumu sunku patikėti ir dėl komendantūrų šalyje nesteigimo. Kol nebus kuriamos vadinamosios komendantūros – užnugario sistema karo padėties atveju, teigsime, kad valdžia meluoja apie pasirengimą gintis.

Komendantūra būtų ta platforma kiekvienoje savivaldybėje, į kurią galėtų įsitraukti įvairios kategorijos asmenų: šauliai, rezerve esantys kariai ir kiti koviniai asmenys, t. y. asmenys, turintys ginklą, medžiotojai ar kt., ir medikai, ir gaisrininkai, ir ekstremalių situacijų specialistai, ir inžinieriai, ir elektrikai, ir valdantys dronus specialistai, ir t.t.

Šaulių sąjunga vienija 14 tūkst. narių; aktyvųjį Lietuvos kariuomenės rezervą, anot ministro, sudaro apie 27 tūkst. asmenų; sausumos pajėgose, kaip skelbiama kariuomenės svetainėje, tarnauja apie 13,5 tūkst. profesinės karo tarnybos, nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karių ir karių savanorių; medžiotojų šalyje registruota per 30 tūkst.

Tad mums natūraliai kyla klausimas, ar visi jie žino, ką darytų, atėjus dienai X? Ar su jais dirbama, ar skiriama pakankamai dėmesio ir lėšų pasirengimui?

Mums taip pat įdomu, kodėl vengiama diskusijos apie gynybos priemones. Pavyzdžiui, kam prioritetą teiks Vokietija, gamindama tankus – sau ar kitoms šalims-užsakovėms? Kada nupirkti tankai pasiektų Lietuvą? Jau dabar turime įsigiję priemonių, kurios Lietuvos vis dar nepasiekia.

Gal vertėjo svarstyti klausimą, į kurias efektyviausias gynybos priemones turėjome investuoti, įsigyti ar pasigaminti patys? Kodėl nedirbama su visuomene ir nėra jokių paskatų tiems, kurie mokėtų valdyti ginklus ir gintų šalį?

Taigi, šioje laidoje klausime, kas geriau Lietuvai: 50 tankų ar 200 tūkst. ginklą mokančių naudoti ir šalį ginti pasiruošusių vyrų? Kas labiau motyvuotas ginti šalį – čia žemę dirbantis ūkininkas ar verslininkas, kuris savo verslą gali iškelti bet kuriuo metu į kitą šalį?

Kodėl taip vangiai dirbama su realiomis priešo atgrasymo priemonėmis? Juk visi prisimename pavyzdį, kada suomis medžiotojas nukovė daugybę priešų, ir žinia, kad suomiai – ginkluoti, atgrasė rusų puolimą?

Kodėl Lietuvos valdžia pažemino medžiotojus, sakydama, kad jie nemoka šaudyti, nors pačių medžiotojų apklausa rodo, kad beveik 9 (86,6 proc.) iš dešimties Lietuvos medžiotojų grėsmės atveju Lietuvai ją gintų ginklu, o dalis jų lažinosi, kad gali šauti labai taikliai.

Ši apklausa parodė ir tai, kad didžioji dalis medžiotojų itin nepalankiai vertina dabartinį šalies gynybos politiką formuojančių institucijų bendradarbiavimą su medžiotojų bendruomene.

Ukrainos medžiotojai net be specialaus pasirengimo įtraukti į šalies gynybą. Jie geriausiai pažįsta miškus, apylinkes, tad geriausiai gali organizuoti pasipriešinimą ir pagalbą tiek kariškiams, tiek ir gyventojams.