infa.lt

youtube STOP kadras

Bendruomenių Rūmai girgždėdami pritarė skandalingai Riši Sunako vyriausybės iniciatyvai iškraustant nelegalus iš Britanijos.

Didžiosios Britanijos Bendruomenių Rūmai pritarė įstatymo projektui, leidžiančiam Londonui išsiųsti nelegalius imigrantus į Ruandą. Dabar žodis suteikiamas Lordų rūmams. Dalis britų isteblišmento manė, kad ši iniciatyva prieštarauja tarptautinei teisei, rašo „Kommersant” apžvalgininkas.

Tačiau daugelis kraštutinių dešiniųjų parlamentarų iš valdančiosios Konservatorių partijos, priešingai, buvo nepatenkinti jos griežtumo stoka. Iniciatyva jau sukėlė įvaizdžio nuostolių ministro pirmininko Riši Sunako partijai.

Vos prastūmė

Trečiadienio vakarą Bendruomenių Rūmai trečiuoju svarstymu pritarė migracijos įstatymo projektui, už kurį balsavo 320 parlamentarų, o prieš – 276. Iniciatyvos esmė – perkelti į Ruandą visus asmenis, kurie nelegaliai pateko į Jungtinės Karalystės teritoriją.

Planuojama, kad būtent šioje Afrikos šalyje nelegalūs asmenys lauks prašymų suteikti prieglobstį Jungtinėje Karalystėje nagrinėjimo rezultatų.

Idėja gimė dar 2021 m., o 2022 m. balandį Londonas ir Kigalis pasirašė atitinkamą susitarimą. Tačiau praėjusių metų lapkritį Didžiosios Britanijos Aukščiausiasis Teismas pripažino tokią schemą neteisėta, manydamas, kad ši Afrikos šalis nėra saugi prieglobsčio prašytojams ir gali vėliau atsikratyti tų iš jų, kurie negaus norimo statuso – išsiųsti šiuos žmones namo.

Tačiau šią savaitę Bendruomenių Rūmų patvirtintas įstatymo projektas iš esmės pakeičia teismo sprendimą ir paskelbia Ruandą saugia šalimi, kartu panaikindamas galimybę jos valdžios institucijoms išsiųsti migrantus į trečiąsias šalis.

Be to, dokumente numatyta keletas priemonių, kuriomis siekiama apriboti asmenų, kuriems taikomas deportavimas, teisę ginčyti sprendimą dėl deportavimo Didžiosios Britanijos teismuose.

Galiausiai britų parlamentarai nusprendė sumažinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT), dėl kurio sprendimo 2022 m. vasarą pirmasis suplanuotas skrydis į Ruandą su nelegaliais imigrantais lėktuve buvo atšauktas likus kelioms minutėms iki pakilimo, vaidmenį.

Kaip teigiama dokumente, jei EŽTT paskutinę minutę priimtų draudimą deportuoti asmenį, Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerijos deportacijos pareigūnai privalėtų atsižvelgti į Europos teisėjų sprendimą tik gavę asmeninį britų ministro leidimą.

Tai pasmerktų visus pasienio agentūrų vadovus ir darbuotojus itin sunkiam pasirinkimui: pažeisti tarptautinę teisę, nepaklusti ministro nurodymams ir/ar atsistatydinti. Tačiau parlamento narių tai neatbaidė.

Dėl dabartinės įstatymo projekto formos priėmimo, neperdedant, kentėjo Rišis Sunakas (Rishi Sunak).

Prieš pat galutinį dokumento svarstymą parlamente daugiau kaip 60 vyriausybės vadovo bendrapartiečių surengė tikrą maištą, reikalaudami, kad R. Sunakas sugriežtintų įstatymo projektą.

Ir tai nepaisant to, kad Didžiosios Britanijos ministro pirmininko biuras dokumentą pavadino „griežčiausiu kada nors parlamente priimtu kovos su nelegalia migracija įstatymu”.

Vis dėlto, po 11 valandų trukusių derybų radikalių konservatorių dauguma nusprendė įstatymo projekto neatmesti.

Tačiau daugiausia dėl to, kad nenuskęstų patys: jie manė, kad konservatorių vyriausybės pavyzdinio įstatymo projekto žlugimas 2024 m. rudenį numatytų parlamento rinkimų išvakarėse gali lemti visos partijos žlugimą.

O jai jau dabar sekasi prastai: visos apklausos rodo, kad Konservatorių partijos populiarumas tarp rinkėjų yra perpus mažesnis nei pagrindinės opozicinės jėgos – leiboristų.

„Jei šįvakar atšauksime įstatymo projektą, visi galėsime eiti ieškoti naujų darbų”, – aiškino konservatorių parlamento narys Bobas Selis (Bob Seelye).

Tačiau ne visi atsižvelgė į tokius argumentus. 11 konservatorių, tarp jų buvusi vidaus reikalų ministrė Suella Braverman ir buvęs imigracijos ministras Robertas Jenrickas, balsavo prieš pasiūlymą, o dar 18 konservatorių susilaikė.

Nors tai nepakeitė bendro rezultato, kelių parlamento narių nukrypimas nuo partijos linijos sustiprino kalbas apie valdančiosios partijos skilimą, o jos oponentams suteikė naują progą pasiginčyti.

„Dėl šio chaoso premjero patikimumas byra į dulkes – jis yra poste, bet ne valdžioje. Niekas nepritaria jo vykdomai politikai.

O tikroji silpnybė yra ta, kad jis pats su ja nesutinka”, – trečiadienio vakarą sakė leiboristė Yvette Cooper, matyt, užsimindama apie tai, kad R. Sunakas anksčiau nepritarė idėjai siųsti nelegalius imigrantus į Afrikos šalį.

Tuo tarpu Rishi Sunako sunkiai laimėta kova dėl migracijos įstatymo žemesniuosiuose parlamento rūmuose nežada jam vienareikšmės pergalės ateityje. Vasario pradžioje įstatymo projektas turėtų keliauti į Lordų rūmus, kur dėl dokumento laukiamos dar aršesnės kovos.

Kai kurie perai jau paskelbė ketinantys blokuoti visą dokumentą. Kiti pažadėjo iš dalies pakeisti deportacijos į Ruandą planą, kad jis neprieštarautų tarptautinei teisei.

Pažadėta, bet dar nepadaryta

Šūkis „Sustabdyti laivus” buvo vienas pagrindinių Riši Sunako, 2022 m. rudenį užėmusio premjero kėdę, pažadų. 2021 m. pripučiamomis valtimis per Lamanšo sąsiaurį į Jungtinę Karalystę atvykusių nelegalų skaičius siekė 28 500, o po metų šoktelėjo iki 45 700.

Oficialūs 2023 m. duomenys Britanijoje dar nepaskelbti, tačiau prognozės žadėjo, kad staigaus norinčiųjų persikelti į Didžiąją Britaniją dėl geresnio gyvenimo skaičiaus sumažėjimo tikėtis nereikėtų.

Ilgą laiką britai bandė nelegalių imigrantų prevencijos užduotį perkelti kaimyninei Prancūzijai, iš kurios į Jungtinę Karalystę buvo aktyviai gabenami migrantai.

Todėl maždaug prieš trejus metus Prancūzijos pasieniečiams buvo skirta kelios dešimtys milijonų eurų, kad jie atidžiau saugotų 150 km pakrantę savo Lamanšo sąsiaurio pusėje.

Tačiau migrantų srautas nesustojo, dėl to Londono ir Paryžiaus santykiai kartais garsiai paaštrėja.

Londonas taip pat bandė savomis priemonėmis pažaboti tolesnę migraciją. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą Didžiosios Britanijos valdžios institucijos pradėjo naudoti specialias GPS apyrankes, kad galėtų sekti visus naujai atvykusius nelegalius imigrantus ir taip sutaupyti jų išlaikymui skirtų lėšų.

Vietos žiniasklaidos skaičiavimais, britų mokesčių mokėtojams nelegalių imigrantų priėmimas kasmet kainuoja 4 mlrd. svarų sterlingų (4,66 mlrd eurų).

Be to, maždaug prieš pusmetį valdžios institucijos patrigubino baudas darbdaviams, įdarbinantiems nelegalus, ir padidino jas iki 60 000 svarų sterlingų (69 950 eurų).

Dalies nelegalų išsiuntimas į Ruandą yra dar vienas bandymas atsikratyti nepageidaujamų svečių. Valdžios institucijų skaičiavimais, jei dabartinis įstatymo projektas bus priimtas Lordų rūmuose, pirmieji nelegalai į šią Afrikos šalį galėtų būti išsiųsti jau pavasarį.

Pasak laikraščio „The Guardian”, Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerija jau atrinko pirmuosius šimtą deportuotinų asmenų, nes jų bylose nerado akivaizdžių pagrindų, dėl kurių jie galėtų pateikti apeliaciją.

Iš viso Jungtinė Karalystė yra nustačiusi 5 000 asmenų, kuriuos ketinama deportuoti į Ruandą. Tačiau niuansas tas, kad 85% šio skaičiaus, t. y. daugiau kaip 4 000 nelegalių imigrantų, iki šiol pavyko kažkur pasiklysti.

Kaip neseniai pripažino vyriausybė, informacija apie šiuos žmones buvo prarasta valdžios institucijose.

„Galiu jums parodyti vieną vietą, kur jų nėra, – tai Ruanda. Nes vieninteliai žmonės, kuriuos jis (Rišis Sunakas) išsiuntė į Ruandą, yra vyriausybės ministrai”, – leiboristų lyderis Keiras Starmeris neatsispyrė kandžiai replikai premjero atžvilgiu dingusių nelegalų tema.

Jis vyriausybės planą pavadino farsu, pažymėdamas, kad „tik ši vyriausybė gali išleisti šimtus milijonų svarų sterlingų perkėlimo politikai, kuri niekam nepadeda persikelti”.

Beje, užsitęsęs Didžiosios Britanijos nelegalų perkėlimas taip pat sujaudino būsimą jų priėmėją. Šią savaitę Davose kalbėjęs Ruandos prezidentas Paulas Kagame piktinosi, kad Didžiosios Britanijos deportacijos planai trunka per ilgai: „Yra riba, kiek ilgai tai gali tęstis.”

Ir, matyt, širdies gilumoje pridūrė, kad Kigalis gali grąžinti Londonui pagal susitarimą jau gautus pinigus (tai yra 240 mln. svarų sterlingų, neskaitant pažadėtų naujų išmokų per penkerius metus), jei žmonės, kuriems skirtas finansavimas, nepasirodys.

Tačiau Ruandos vyriausybės atstovė spaudai suskubo pabrėžti, kad pagal susitarimą šalis neprivalo grąžinti pinigų.