infa.lt

AP vaizdo įrašo kadras

1968 m. gegužę 24 metų Rogeris Scrutonas pro buto Paryžiuje langą stebėjo, kaip gatvėse po juo kunkuliuoja įniršis. Studentai rėkė, mėtė grindinio akmenis į vitrinų stiklus, griovė žibintų stulpus ir apversdavo automobilius, primena „European Conservative” leidinys.

Į įvykio vietą atvykę policininkai buvo apmėtyti akmenimis; Scrutonas matė, kaip vienas pareigūnas nukrito ant žemės ir griebėsi už veido, o jo pirštais tekėjo kraujas. Riaušės, prasidėjusios nuo studentų reikalavimų leisti jiems užsiimti lytiniais santykiais savo kambariuose, apėmė daugybę socialinių priežasčių.

Jų šūkis puikiai apibendrino seksualinės revoliucijos, tuo metu kaip gaisras plintančios Vakaruose, reikalavimus: Il est interdit d’interdire! (Draudžiama drausti!)

Studentai ant sienų rašė ir kitus grafičius. Viename iš jų buvo parašyta: „Kulminacija be kliūčių”. „Kuo labiau myliuosi, tuo labiau noriu pradėti revoliuciją. Kuo daugiau revoliucijų pradedu, tuo labiau noriu mylėtis”, – rašoma kitame.

Galbūt kontrkultūra išpopuliarino šūkį „mylėkis, o ne kariauk”, tačiau riaušės Amerikoje ir visoje Europoje atskleidė, kad jie daugiau nei norėjo inicijuoti ir viena, ir kita.

Scrutonas suprato, kad 1968 m. gatvės mūšiai prasidėjo akademijoje ir, kad, be aktyvizmo, politikos ir tradicinio gyvenimo, kovą teks pradėti intelektualams.

Iš tiesų, Wilhelmo Reicho knygos „Seksualinė revoliucija:Į policiją Paryžiuje ir per panašius sukilimus Berlyne buvo mėtomos Vilhelmo Reicho knygos „Savireguliacinės charakterio struktūros link”, kurioje pasisakoma už natūralios šeimos iširimą ir vaikų seksualizavimą, o studentai ant sienų rašė Reicho pavardę.

Norint suprasti studentus riaušininkus, reikėjo suprasti Reichą ir kitus revoliucinius intelektualus.Vėlesniais metais nedaugelis taip erudiciškai ir protingai, kaip Scrutonas, su jais bendravo.

Praėjus beveik penkiasdešimčiai metų po to, kai per 1968 m. gatvės riaušes seksualinė revoliucija iškilo į visuomenės paviršių, Rogeris Scrutonas parašė apmąstymų esė apie tai, kas įvyko.

Jis pastebėjo, kad mūsų institucijos iš esmės buvo sugriautos, senoji moralė išnyko, o „seksualinės revoliucijos padariniai yra su mumis, kad visi matytų… daug didesnį nerimą keliantys ir daug labiau griaunantys ateinančią kartą”, nei kas nors tuo metu prognozavo. Baigdamas jis svarstė, kur link mes galbūt judame:

Pažadėti malonumai išblėso, parodydami mums, kad bet kuriuo atveju norėjome ne malonumų.

Vėl pasirodo senosios moralės liekanos – didėjanti panika dėl pedofilijos, nauji bandymai kontroliuoti, kas vyksta mokyklose ir universitetuose, lytinio švietimo formos, kuriose dabar labiau pabrėžiami „stabilūs santykiai”, o ne „geras seksas”.

Kad ir ką rodytų šie nauji pokyčiai, jie mums primena, kad žmonės išlieka tokie, kokie jie buvo – meilės ir įsipareigojimų trokštantys padarai, kuriems reikia tiek pat duoti, kiek ir imti, ir kurie ieško socialinių gyvenimo formų, leidžiančių mylėti ir duoti.

Ar jie vėl tai atras?

O jei ne, ar jie sugebės daryti tai, ką iki šiol darė instinktyviai, t. y. kurti tvirtus namus savo vaikams ir mokyti tuos vaikus kurti tvirtus namus savo ruožtu?

Štai kokia užduotis laukia mūsų. Scrutono kontrrevoliucinė kova baigėsi, o mums belieka perimti deglą ir tęsti kovą už gėrį, tiesą ir grožį, kurią jis taip gerai ir ilgai kovojo. Jo atminimas yra palaiminimas, reziumuoja straipsnio autorius.