infa.lt

„100 MOTERŲ“: Kaip man darė apipjaustymą

27 lapkričio
01:01 2016

paveikslėlis

BBC specialus projektas „100 moterų“, kuriame pasakojama apie moterų gyvenimą XXI amžiuje įvairiose šalyse.

2016 metų vasarą Rusijos MIP ir socialiniuose tinkluose labiausiai aptarinėjama tema buvo moterų apipjaustymo problema Dagestane, apie kurią anksčiau beveik nebuvo kalbama.

Rugpjūčio 1 d. portale „Daptar“ atsirado žurnalistės Svetlanos Anochinos (Светлана Анохина) straipsnis „Apipjaustytos moterys pjausto savo dukteris“, o po dviejų savaičių buvo publikuota organizacijos „Teisinė iniciatyva“ ataskaita.

„Moterų apipjaustymo praktika, nežiūrint į jos pavojingumą ir į tai, kad ji pažeidžia eilę įvairiausių tarptautinių normų žmogaus teisių srityje, išlieka“, – JTO poziciją cituoja straipsnio autoriai.

JTO manymu, taip yra todėl, kad ši praktika „daugelyje valstybių nėra vertinama neigiamai ir laikoma didele dorybe“.

Publikacijos autoriai parodo, jog moterų apipjaustymo ritualas iki šiol yra paplitęs kai kuriose Dagestano vietovėse ir bando suprasti to priežastis.

O pačioje respublikoje dėmesio problemos akcentavimas priimamas gana skausmingai.

Svetlana Anochina – straipsnio „Apipjaustytos moterys pjausto savo dukteris“ autorė – BBC papasakojo, kaip moterų apipjaustymo problema Dagestane atkreipė jos dėmesį.

„Pirmąkart apie tai, jog apipjaustymas daromas ne tik berniukams, aš išgirdau gal 1982 ar 1983 metais iš kolegės, kuriai tuomet buvo maždaug 25 -eri.

Kolegė papasakojo, kad dar vaikystėje ją, kartu su keliomis kitomis 10-12 metų mergaitėmis nuvedė pas kažkokią bobulę, kuri apipjaustė joms klitorius.

Man tai buvo didžiulis šokas. Ypatingai paliko įspūdį žirklės avims kirpti, kuriomis ir buvo daroma operacija. Bet aš pamaniau, jog tai kažkokių senų tradicijų laikymasis – kolegė užaugo kaime aukštai kalnuose.

Antrąkart su šia tema susidūriau 2003 metais. Į laikraščio „Juodraštis“ redakciją, kurioje tuomet dirbau, atėjo mergina, dėvinti chidžabą, atnešė savo straipsnį ir iš karto neišėjo, o pasiliko papasakoti apie savo gyvenimą.

Pasakojimas buvo nelinksmas – apie nesėkmingas vedybas, apie tai, jog ištekėjo tik todėl, kad vyras – religingas žmogus. Ir apie tai, kaip ryžosi palikti vyrą, kai jis pasakė, jog jų aštuonerių metų dukrą reikia apipjaustyti.

2007 metais viename iš pagrindinių respublikos laikraščių „As-salam“ buvo publikuotas straipsnis apie mergaičių apipjaustymo reikalingumą. Vėliau man pakliuvo J. J. Karpovo knyga „Kaukazo tautų moteriškoji erdvė“, kur taipogi buvo minimas moterų apipjaustymas.

Kuomet buvo įkurtas portalas „Daptar“, aš, kaip redaktorė, ėmiau ieškoti informacijos, klausinėti pažįstamų ir paaiškėjo, jog mano artimų draugių tarpe – dvi apipjaustytos.

Be to, paaiškėjo, jog jų kaimuose tradicija išliko iki šiol, ir manoma, jog neapipjaustyta mergina būtinai taps lengvai prieinama.

Vėliau susipažinau su jauna moterimi, kuri šiuo klausimu domėjosi kaip etnografė ir man jos pagalba buvo neįkainojama. Ji daug važinėjo, turėjo taip vadinamos „gatvės medžiagos“ ir su manimi ja pasidalino…“

Viena iš Svetlanos straipsnio herojų – Zuchra (vardas pakeistas).

Zuchra, jauna moteris iš Dagestano, pasidalino savo istorija BBC projektui „100 moterų“.

„Man buvo, turbūt, 6-7 metai. Buvo vasara, devyniasdešimtųjų pradžia, prisimenu tiksliai.

Mama mane vasarai išsiuntė į mūsų kaimą, o pati išvyko į miestą. Mama dirbo, o aš buvau pas tetą.

Taip gavosi, jog vieną dieną mane prausė teta… Po to, kai ji mane nuprausė, ji pakvietė kitą mamos seserį ir mūsų kalba pradėjo kažką kalbėti: „Reikia tai padaryti… Kodėl? Kodėl iki šiol?…“

Tada nebuvo jokių mobiliųjų telefonų, nebuvo jokio ryšio. Nežinau, jei būtų buvęs ryšys, jos būtų susisiekusios su mano mama ir paprašiusios leidimo, o gal ir nebūtų susisiekusios…

Kitą dieną jos nuvedė mane į kaimą pas bobulę.

Nuvedė ir pasakė: „Tu nebijok, ji tau dabar atliks mažytę operaciją“.

Aš nežinojau, kas tai per operacija, nes man niekada jokių operacijų nėra darę, ir, žinoma, išsigandau.

Bet bobulė pasakė, kad taip reikia: „Tu būsi tikra moteris, tikra musulmonė, pagal tradiciją mes visos taip darom“.

Aš stovėjau, jos numovė man kelnaites… Pakėlė mano suknelę, teta laikė mane apkabinusi už nugaros, kad rankomis nemojuočiau.

Man nuo to dar baisiau pasidarė, pamenu…

Ir tuomet ji išsiėmė žirkles. Man atrodo, buvo didelės. Na, tikrai ne manikiūrinės.

Aš aišku ėmiau verkti, man buvo baisu. Teta su manimi mūsų kalba ėmė kalbėtis: „Nurimk, nurimk“. Glosto mane: „Viskas gerai, jau viskas baigta“.

Greitai užtraukė ant manęs kelnaites. Kad neliesčiau. Niekuo neapdorojo – nei spiritu, nei jodu – tikrai atsimenu.

Vėliau, po kelerių metų, man diagnozavo hepatitą, ir netgi mano mama galvojo, kad dėl to… Yra dvi versijos: arba dėl to, arba dėl to, kad buvau pas stomatologą. Dabar tiksliai pasakyti negaliu.

Pamenu, kad tos moters namą dar ilgai lanku apeidavau. Ir kitąmet, kai atvažiavau, irgi.

Man labai skaudėjo. Žinoma, namo nubėgau pati. Kai bėgau, skausmo nejaučiau.

Aš drebėjau iš baimės.

Pamenu, kai mama atvažiavo manęs pasiimti, aš, suprantama, iš karto jai apie tai pasakiau.

Man buvo skaudu tada, todėl, kad užaugau šeimoje, kur manęs niekas niekada neskriaudė, rankos prieš mane nebuvo pakėlę.

Mane namuose mylėjo visi: tėtis, mama, vyresnysis brolis. Mane labai saugojo, o čia su manimi taip grubiai pasielgė. Štai kokį stresą man sukėlė.

Pamenu, mama griebė mane už rankos ir nuėjo pas tetą bartis. Kilo toks skandalas! Jos barėsi mūsų kalba. Vienu metu pasipylė prakeiksmai. Mama labai supyko.

Kam tai reikalinga? Iš tikro nežinau kam. Teta sakė, jog taip reikia, visos taip daro, tokia tradicija. Kai mane teta ramino, sakė, jog „dabar būsiu padori“. Tai yra „protinga“, na, „nebūsiu lengvo elgesio“, kitaip sakant. Tačiau labiausiai ji akcentavo tai, kad tokia tradicija, taip reikia.

Tai nemaloni, skaudi tema, ypatingai po tų komentarų, kad mus reikia apipilti švinu. Kažkas rašė, neva, kad jūsų moterys nebūtų pasileidusios, pripilkite ten švino, ir jos sėdės namuose bei bus tik jūsų moterys.

Nežinau ar jaučiu, kad kažką iš manęs atėmė, kadangi jau šitiek metų su tuo gyvenu… Na, pripratau ir tiek. Ar jaučiu orgazmą? Nežinau. Tikrai. Turėjau tik vieną vyrą – sutuoktinį. Tie emocijų pliūpsniai, šūksniai – šito nėra. Yra seksas ir tiek.

Ir man labai nemalonu ir skaudu, kad taip už mane kažkas kitas nusprendė.

Štai turiu dukrytę, jai jau 8 metai, ir į kaimą ji važiuoja tik su manimi arba su mano mama, arba su vyru. Mes su vyru sutarėme, kad jos neapipjaustysime.

Neseniai, kai kilo šis triukšmas, kaime visi nepatenkinti buvo. Mano giminaičiai kaime buvo nepatenkinti… Neva, koks kieno reikalas, tai mūsų tradicijos. Aš taip ir supratau, jog tai tebesitęsia“.

Specialus projektas „100 moterų“

Specialiame BBC projekte „100 moterų“ pasakojama apie moterų gyvenimą įvairiose šalyse XXI amžiuje: apie problemas, su kuriomis jos susiduria kasdien bei galimybes, kurios joms atsiveria.

Tris savaites bus pasakojama apie įkvepiančius moterų pavyzdžius, kurios tapo lyderėmis sporte, muzikoje, politikoje ir kitose gyvenimo srityse, taipogi diskutuojama apie feminizmą ir kitais klausimais.

BBC projektas „100 moterų“ tęsis iki gruodžio 9 dienos.

parengė: Darius Dimbelis

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...

Sunku jums vasarai...!...