infa.lt

Vergų ir pavaldinių valdymas ne itin tesiskiria – taip mano Kembridžo dėstytojas Džeris Toneris (Jerry Toner), parengęs senovės romėnų darbo su kadrais vadovą. vergo valdymo vadovėlis

Savo knygoje „Kaip valdyti vergus“ jis kalba romėnų patricijaus Marko Sidonijaus Falkso vardu – aristokratas pasakoja, kaip išsirinkti gerus vergus ir paimti iš jų viską.

Mes parinkome iš tos knygos patarimus, kurie galėtų tikti šiandieniams vadovams.

Nuo autoriaus

Kai kurie skaitytojai vakariečiai nervingai reaguoja į šią knygą, teigdami, jog valdyti vergus ir vadovauti pavaldiniams – tai du visiškai skirtingi dalykai. Bendrai paėmus, tai jie, žinoma, teisūs.

Tačiau įsigilinus į šį klausimą mes randame nemažai bendro tarp dviejų skirtingų situacijų. Tai nepatogi tiesa, bet nuo to ji nenustoja būti tiesa: kaip senovės vergvaldžiai, taip ir šiandieninės korporacijos stengiasi maksimaliai išnaudoti savo žmogiškuosius resursus.

Kaip mes besistengtume užmaskuoti niūrias samdomo darbo realijas abipusio bendradarbiavimo bei draugiškų santykių „darbo vienoje komandoje“ sąlygomis retorika, mums bus naudinga įsiklausyti į tiesmukai sąžiningus senovės romėnų pasisakymus.

Tikiuosi, jog skaitanti publika sugebės įvertinti tas savybes, kurios būdingos Markui Sidonijui Falksui. Tai ryžtingas administratorius, kuriam nebūdingos dabartinių Vakarų vadovų silpnybės. Jis puikiai supranta ką daryti, kad jo pavaldiniai jį gerbtų, kaip palaikyti tvarką namuose ir ūkyje. Jei siekiant tikslo su kuo nors tenka pasielgti griežtai, ką gi – tokia ta niūri gyvenimo realybė.

Nesižavėkite komanda

Turime štai dėl ko perspėti: nepirkite ypač daug vergų iš tos pačios aplinkos ar vienos tautybės. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti gan patrauklu turėti darbininkus, gebančius bendradarbiauti, susitarti vieni su kitais (kadangi kalba viena kalba), ateityje tai gali sukelti rimtas problemas. Geriausiu atveju jie įkalbinės vienas kitą pailsėti, pasėdėti ir paplepėti, nukniaukti ką nors, blogiausiu – ims ginčytis bei svarstyti, priešintis, rengti suokalbius, tikėdamiesi arba pabėgti, ar netgi nužudyti jus.

Kreipkite dėmesį ir į būdą, ne vien į įgūdžius.

Vertėtų atkreipti dėmesį į vergo, kurį ruošiatės pirkti, charakterį. Ar neatrodo jis jums turintis per mažai ryžto ar valios, bei priešingai – nutrūkgalvis ir įžūlus? Darbui labiausiai tinka tokie, kurie nėra nei ypatingai užguiti, nei per daug drąsūs: ir su vienais ir su kitais vėliau teks kankintis. Labiausiai paklusnūs ir nuolankūs, vargu ar aktyviai bei atkakliai darbuosis, o tuos, kurie neturi stabdžių bei demonstruoja savo narsumą, sunku valdyti.

Venkite vergų, nuolatos esančių liūdesio ir ilgesio būsenos. Būti vergu – nepavydėtina dalia, ir tie, kurie linkę į depresiją, tik pagilina ją.

Atminkite, jog yra dalykų, kuriuos galite atlikti pats.

Venkite gyrimosi. Nėra nieko vulgaresnio už socialinį parveniu, naudojantį visą pulką niekam nereikalingų vergų užsiėmusių visokiomis kvailystėmis, vien tam, kad pademonstruotų savo neišmatuojamus turtus. Vienas man pažįstamas laisvasis laikė vergą, kurio darbas buvo priminti šeimininkui žmonių, atvykstančių pas jį į priėmimą, vardus.

Priverskite vergus jus pamilti.

Daugelis pradedančių vergvaldžių pakliūna į spąstus manydami, jog galima apsieiti vien rimbu. Tie iš mūsų, kurių šeimos laikė vergus keletą kartų, žino, jog toks elgesys išvargina ir nualina vergus, taip jie tampa visiškai nebetinkami tolimesniam naudojimui.

Jei imatės prievartos, išeinančios už jūsų pareigų poreikių ribų, tai baigsis tuo, jog priversite savo pavaldinius užsidaryti savyje ir jie taps nevaldomi. Tokie vergai – ne vergai, o kančia. Žiaurumas – tai lazda su dviem galais, ir skaudžiau ji muša ne vergą, o patį šeimininką.

Stropų darbą reikia atlyginti.

Gerus vergus labai demoralizuoja tai, kai jie mato, jog visą sunkų darbą atlieka jie, o valgį tenka dalintis po lygiai su tais, kurie pritingi. Taipogi svarbu, kad kiekvienas vergas turėtų aiškų ilgalaikį tikslą.

Darbo organizavimas – svarbu.

Kiekvienas vergas turi turėti aiškias pareigas. Tai sukuria aiškią atsiskaitymo sistemą bei garantuoja įtemptą darbo ritmą, kadangi vergai žino, jog, jei kažkuri darbo dalis bus neatlikta, tai už tai atsakys konkretus darbininkas.

Turite padalinti vergus į grupes po dešimt žmonių (tokio dydžio grupes lengviau stebėti, didesni junginiai kelia problemų prižiūrėtojams).

Šias grupes turite paskirstyti po visą plotą ir darbas turi būti organizuotas taip, kad darbininkai neliktų po vieną ar poromis: juos sunku suvaldyti, kai taip išsimėtę.

Dar viena problema su didelėmis grupėmis yra ta, jog žmonės nejaučia asmeninės atsakomybės: ji ištirpsta bendroje darbininkų masėje. O štai teisingo dydžio komanda verčia konkuruoti tarpusavyje, o taip pat leidžia išaiškinti tuos, kurie dirba atsainiai.

Skirkite dėmesį viršininkų auklėjimui.

Aš savo naujus viršininkus išmokau dalykų, kurie, mano manymu, padės jiems tapti doresniais. Draudžiu jiems naudoti vergus reikaluose, kurie nesusiję su šeimininko interesais. Priešingu atveju susidursite su tuo, jog nauji viršininkai naudojasi savo pareigomis versdami vergus vykdyti jų asmeninius pavedimus, tuomet, kai vergai privalo dirbti viso ūkio labui.

Viršininkai neturėtų maitintis atskirai nuo pavaldinių, tegul valgo tą patį maistą kartu su darbininkais. Niekas taip neerzina pavargusio vergo, kaip stebėti darbų viršininką, valgantį skanų ir prabangų maistą, kuomet pats vergas gauna įprastą menką davinį.

Ilsėkitės kartu su vergais.

Kaip būtent dalyvausite šventėse, priklauso tik nuo jūsų. Aš turiu draugą, ypatingą nuobodą ir mokslinčių, – tai štai jis pačiame šventės įkarštyje užsidaro tyliame kambaryje, kad negirdėtų vakarėlio triukšmo. Jis sako, jog jam tai patinka – ten praleisti Saturnalijas, palaukti, pakol visi išsidūks (visi likusieji namuose linksmai šėlioja, visur skamba džiaugsmingi švenčiančiųjų šūksniai). Jis tvirtina, jog taip geriausia: jis netrukdo jiems linksmintis ir niekuo jų neriboja. Be to, ir jie netrukdo užsiimti jam visokiais mokslais. Tai bent idiotas!

Ne, aš manau, jog reikia linksmintis kartu su žmonėmis. Nustebsite,, kaip keičiasi vergų požiūris į jus, jei kartu su jais dalyvausite šventėje. Asmeniškai aš pasigeriu, rėkauju, žaidžiu ir mėtau kaulus, apsinuoginu, šoku erotinius šokius, o kartais, netgi, veidą išsitepęs suodžiais, šoku į šaltą vandenį. Namiškiams tai patinka.

Svarbu tik, kad sekančią dieną po šventės neleisti jai tęstis. Patariu nuo pat ryto nutaisyti griežtą veidą. Pats laikas padėti į vietą tinginį, gali būti būtent tą, kuris per daug įsijautė į laisvę, kurią suteikė jam šventė, ir kaip nors jus įžeidė. Tačiau kai viskas nurimsta, naudinga išlaikyti draugiškus santykius su vergais – kiek tai įmanoma, žinoma, išlaikant autoritetą ir pagarbą.

Netapkite savo vergų vergu.

Yra daugybė dalykų, kuriuos jūsų vergai gali daryti, kad pasiektų mažas pergales prieš jus kasdieniniame gyvenime. Būtent su tokiu smulkiu nepaklusnumu jums teks susidurti nuolatos.

Jie jums meluos, kiek maisto suvalgė, ar apgaudinės dėl smulkmenų, teigdami, kad kažkas kainuoja dešimt sestercijų, kuomet jis kainuoja tik aštuonias.

Jie ims apsimetinėti ligoniais, kad nedirbtų, taip vaitos, kad sunerimsite ar jie apskritai išgyvens, o jie paprasčiausiai surengs vaidinimą, kad išvengtų sunkių užduočių.

Jie stovės virtuvėje prie krosnies pakol išmuš prakaitas, o vėliau rodys jums sunkios karštinės simptomus.

Ir jei jūs tuo melu patikėsite, tai greitai bet kokiam darbui prireiks dvigubai daugiau laiko, nei reikia iš tikro. Štai kaip veikia vergai. Jie nuolatos bando jus, stebėdami, kur ir ką galima laimėti. Ir jums teks nuolatos mažinti savo įtaką, pakol ji nebus visiškai vergų sunaikinta, o jie ims žiūrėti į jus su panieka.

Negalvokite, jog visa tai jūsų neliečia.

Šiandien niekas nesako, taip kaip Falksas, jog vergvaldystė yra pateisinama. Tačiau prieš pradedant save sveikinti su tuo, kaip toli pažengėte, verta pripažinti tragišką faktą: nors vergystė visose šalyse ir yra už įstatymo ribų, ji vis dar plačiai paplitusi.

Nevyriausybinės organizacijos Free the Slaves (angl. Laisvę vergams) duomenimis, mūsų dienomis 27 milijonai žmonių yra jėga priversti dirbti, negaunant atlyginimo ir neturint jokios vilties ištrūkti. Šiandieniniame pasaulyje yra daugiau vergų, nei bet kuriuo Romos imperijos egzistavimo metu.

Ar dar nepraėjo noras būti vergu?

parengė: Darius Dimbelis

Gerbiami skaitytojai, jeigu manote, kad informacija pateikta infa.lt tinklapyje buvo jums nors kažkiek naudinga – jūs galite paremti tinklapį SMS žinute.